Mano Everestas arba nekopk į Everestą neužkopęs visur kitur. Lenkija, Zakopanė, rugsėjo 12-18.
Rant about winter
I don't cook
Dalykas be pavadinimo:
atrodo kaip 15-kos minučių darbas. Man užtrunka valandą. Mamai užtruktų 5 minutes. Rezultatas - labai skanu. Keptos šparaginės pupelės, keptas kopūstas, česnakas, čili ir paprikos padažas (homemade), šiek tiek druskos ir alyvuogių aliejaus, bemielė sluoksniuota tešla.
Kodėl aš išėjau iš darbo?
Ir leidžiasi tyliai
Mėgstu rudenį. Jis daug brandesnis. Ateina naujos mintys kvėpuojant rudenišku oru. Jis kitoks ... lengvas, gaivus, maloniai saldus. Nors Varšuvoje jau galėjau spardyti lapus ant žemės, Vilniaus šaligatviai dar nenukloti geltonais kilimais. O gal kai kurie? Kaštonai jau subyrėjo į mano kišenę. Ir net nežinau, kodėl man jų reikia. Galbūt tik dėl to, kad neturiu augintinio, bet norisi kažką paglostyti.
Planas X.
O ir papasakoti visada bus ką. Ofisas ne man. Reikia atsiminti.
Belaukiant atostogų ...
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-as-niekada-neatostogauju.d?id=72068946
... o po atostogų - į pasaulį.
Apie keliones, amžių ir laimę
Mes užaugome vienoje vietoje, turime vieną rinkinį vertybių, vieną rinkinį dorybių, vieną suvokimą apie visuomenę, bendruomenę ir suvokimą, kas yra normalu. Bet tai nėra tiesa. Tai yra tik tai, ką tu pažįsti.
Omg. Paskutinė dalis. Izraelis.
Izraelis. Ketvirta dalis.
Trumpai, kol darbe svajoju apie laisvę
Iš dykumos į sodus ir atgal. Part 3.
Iš dykumos į sodus ir atgal. Part 2.
Nakvynės vieta |
Iš dykumos į sodus ir atgal. Izraelis. Part 1.
Kai negali užmigti iki ryto, o žadintuvui suskambus negali atsibusti
Kambariai turėtų būti skirstomi ne į vyrų ir moterų ar rūkančių ir nerūkančių, bet į knarkiančių ir mokančių kvėpuoti. Kita mintis, besisukusi apie 5 valandą ryto: geriau senatvę išgyventi su katėmis nei turėti pašonėje tokį senį. Mano gyvenimas kasnakt perpus sutrumpėtų iki kol vieną naktį širdies smūgis ištiks vien nuo miego nepakankamumo.
Arba turėtų bent jau perspėti: kambaryje, name ar kaimynystėje yra knarkiančių. Bent jau turėčiau šansą!
Ech, ką aš čia šneku. Vis tiek nepamenu, kada gerai miegojau. Bet bent jau blogai miegodavau ir neuzmigdavau tyloje, o ne klausydamasi į oro bėgimą su kliūtimis, strigimą už kiekvieno milimetro senio šnervėse ir nesugebėjimą prasibrauti į smegenis.
Prieš.
Oro uostų maistas ir kainos manęs nežavi, tad pasiruošimas iš anksto. + sausainiai, riešutai, morkos, obuoliai. Reikia nepamiršti nusipirkti vandens. Parą išgyvensiu.
Every day is not the same
Metams bėgant pirmų kartų, pokyčių mažėja. Žmonės susitaiko su rutina. Tai tampa "normalu". Kitoks gyvenimas neįsivaizduojamas. Tai net nėra klausimas. Rutina yra atsakymas ir paaiškinimas.
Bet aš su tuo nesusitaikysiu. Ir tikiuosi smegenys niekada tiek nepakriks, kad ir aš imčiau tuo tikėti labiau nei tuo, kad dangus mėlynas, o žolė žalia. Nebent ją surukei.
Sugrąžinau į savo gyvenimą aną vasarą, o gal ir rudenį propaguotaą pirmų kartų žaidimą. Tik tada užteko 3 pirmų kartų per mėnesį. Dabar reikia 3 kartų per savaitę. Nes tampu vyresnė, nes laikas greičiau bėga. Ir nenoriu vienodai nugyventi kiekvienus metus, savaitę, mėnesį. Rutina yra saugu ir pažįstama, ramu, nereikia mąstyti. Čia jau savi to pliusai ir minusai. Bet tai yra laiko švaistymas.. Savo trumpo gyvenimo išmetimas...
Nejausdama šią savaitę padariau 7 naujus dalykus. Viena savaitė, 7 dalykai. O kiek jų yra... Kaip gi gali gyvenimas būti nuobodus... Kiekvieną diena gali būti kitokia. Ir mąstyti sunkiai nereikėjo. Rytoj pirmadienis. Rytoj prasideda naujų nuotykių paieška.
Darbo paieškos
Alanna Shaikh, International Public Health practitioner
Alanna: I graduated from Georgetown with a bachelor’s degree in Middle East Studies, and realized there was nothing I wanted to do that I was qualified for. I applied for a lot of administrative assistant jobs and then found an overseas internship program at the American University in Cairo for recently graduated seniors. I applied and was accepted – so I went to Cairo to work for AUC there as the “head intern” in the Office of the University President. It was for one academic year, and I was paid $300/month and given a great apartment in downtown Cairo.
I spent the year learning to live in the Middle East, learning about university administration, and wondering what I would do next, since I already knew there were no jobs I wanted that I could get with my bachelor’s degree. I realized all the stuff I did want to do required an MPH, so I ended up in an MPH program at Boston University. I LOVED it. As an undergraduate I really studied and fought and bled to hold a GPA of 3.0, and then grad school was just where my passion was – I got straight As. I had to work, but the work was so interesting, it didn’t feel oppressive. I took loans to get through grad school, and I am still paying them now. My aim is to clear them by the time my 4-year-old son goes to university!
I didn’t have the usual post-school job search. After I had finished my coursework, while I was writing up my MPH paper, a classmate got in touch with me. His dad worked for UNFPA (the United Nations Population Fund), and since I was interested in reproductive and maternal health I had been in email correspondence with his dad (he had mentored me a little). His dad was at a reception in New York and met the Central Asia UNFPA director and told him that he knew a girl who might want to be an intern with UNFPA. He gave me the email address for the guy in Tashkent, Uzbekistan. I basically just emailed a million times until he said I could be their intern. I was an intern for a year, and then got a job with a USAID-funded health project, since I was already there in Tashkent and knew the situation. At this point my only previous field experience was the year in Cairo aside from a summer in Kuwait City in high school and some family visits to Karachi.
I didn’t have any funding for the internship – I just estimated how much it would cost me every month to live in Tashkent, figured out how long I wanted to stay (six months), then I got a job, saved up the money, and got on a plane to Tashkent. There is funding for overseas internships, but most of it seems to be for graduate students. I actually ended staying at my internship for a full year, funding the extra six months with a US government fellowship that no longer seems to exist and a stipend that UNFPA found for me (they also reclassified me as a consultant at that point). I think I was on the budget as their English teacher! It was not a large stipend, and for six months my little brother actually paid my student loans for me (he’s a great guy!), but then his financial situation changed, and I deferred them.
But I got to Tashkent on my own, and I don’t think I could have gotten that fellowship if I wasn’t already there.
The internship pretty much launched my global health career – it led to the job that led to my next job and so forth. My first real job after the internship was as a program manager with a USAID-funded health project. It was a great job for me at that point – I did a lot of writing, which teaches you about the inner workings of development work very quickly. It also had more actual work than expat jobs usually do; I was involved in designing educational campaigns on health topics and writing focus group guides. I even did some training.
Well, this is inspiring.
Joy of tastes.
So today I am proud of my food. The more I sit at my laptop, the more I cook. Why? I need to do something that does not involve sitting and staring at the screen. There are so many things to do - writing, reading, photography, designing, development, learning. And for some reason most of time you spend at the computer while doing all those things. So cooking helps to escape.
Some time ago I couldn't even think about fried carrots. Today I made them. I shredded couple of them, fried, mixed in some corn and rice. Then add all kinds of spice (ginger, sage, salt, curry, coriander and turmeric), just a tiny bit of cheese and you have this amazing filling vegetarian dish.
And for dinner it was beat salad with a bit of apple and cabbage. It turned out perfectly!