It's London, baby! Gruodžio 1-5 d.


Kaip pamatyti miestą, kuriam turi 4 dienas? Kaip padaryti tas dienas įsimintinas? Kas yra Londonas? Koks yra Londonas? Pabandysiu papasakoti žodžiais, bet kaip panoramos nuotraukos, taip jausmų žodžiai nesugebės perteikti.


spacer

Mano Everestas arba nekopk į Everestą neužkopęs visur kitur. Lenkija, Zakopanė, rugsėjo 12-18.


Atostogos gerai. Tada atsiranda jėgų padaryti darbus, kuriuos atidėliojau 2 mėnesius. 

Taigi, netikėtai radau kalnus Lenkijoje. Kadangi jie yra dalykas, be kurio nebeįsivaizduoju pilnaverčio gyvenimo, turėjau keliauti. 



spacer

Rant about winter


Aš pikta. Visa tai prasidėjo tuo, kad pasnigo. Nekenčiu sniego ir labiau už viską nekenčiu žiemos. Kam tai pasakau, tas triedžia: taigi balta, taigi gražu, taigi galima mėtytis gniūžtėm. Žiūriu pro langą ir matau tik juoda ir pilka. Ne balta. Pliki medžiai, nuobodus kiemas, pilkas dangus. Parodyk tu man tą baltą tavo žiemą? Ar tam reikia specialių akinių? Matau purvą, balas. Matau smėliu aplipusius batus, kuriuos atėjusi į darbą turiu nusivalyti. Kartais jaučiu drėgmę batuose, nes įsigyti neperšlampamus batus yra arti neįmanomo.
spacer

I don't cook


Yeap, man reikia sąrašo dalykų, ką aš galiu pagaminti, kai reikia ką nors pagaminti, antraip svečius vaišinsiu grikiu koše be sviesto, nes vegetarizmas pasijuto vienišas ir nuėjo į pasimatymą su veganizmu. Užtenka vieną kartą susirgti ir nebenoriu dribsnių su pienu, kavos su pienu, arbatos su pienu. Sūrio ir varškės jau senokai mano šaldytuve nebuvo. Sūrelius mečiau kadaise, nusprendusi, jog jame daugiau cukraus nei mano organizmui reikalingų elementų. Po paskutinio mano eksperimento virtuvėje užsilikęs sviestas laukia sekančio mano eksperimento (tai nutinka kartą per 6 mėnesius). Keista, o dar per atostogas sakiau, kad tobula būtų būti vegane, bet kava su pienu man pernelyg skanu. Svarbiausia - klausyti, ką kūnas sako. Jei nenori - puiku! Mano idėja skverbiasi į mano gyvenimą. Tačiau, jei kūnas vėl norės kavos su pienu, tiek jau to.

Dalykas be pavadinimo:
atrodo kaip 15-kos minučių darbas. Man užtrunka valandą. Mamai užtruktų 5 minutes. Rezultatas - labai skanu. Keptos šparaginės pupelės, keptas kopūstas, česnakas, čili ir paprikos padažas (homemade), šiek tiek druskos ir alyvuogių aliejaus, bemielė sluoksniuota tešla.


spacer

Kodėl aš išėjau iš darbo?


Ką darau dabar, anglų kalboje būtų ateities tobulasis būtasis laikas arba ateitis praeityje. Galbūt tuo jis ir tobulas, kad į ateitį gali pažvelgti iš praeities perspektyvos. Nors pasiteisinti išeidama iš darbo neprivalau, bet turbūt turiu turėti bent kelias svarias (įmonės požiūriu) priežastis, kodėl noriu nutraukti bendradarbiavimą su jais, ką aš paprastai vadinu legalia prostitucija (už pinigus darau tai, kas man nepatinka).
spacer

Ir leidžiasi tyliai


Neįtikėtina kiek gali pasikeisti per savaitę. Parduotuvių vitrinos padabintos rudeniniais lapais, o manekenai apsirengė paltus. Vaikai laksto su kapišonais, nors prieš savaitę prakaitavau marškinėliuose trumpom rankovėm. Nedrąsiai apsirengiau paltą išeidama į darbą ir stipriai abejodama šiuo sprendimu, tačiau pasirodė, kad jis jau tinkamas šiandieninam orui. Kūnas prašo sriubos ir tai ženklas, kad vasara tikrai baigėsi.

Mėgstu rudenį. Jis daug brandesnis. Ateina naujos mintys kvėpuojant rudenišku oru. Jis kitoks ... lengvas, gaivus, maloniai saldus. Nors Varšuvoje jau galėjau spardyti lapus ant žemės, Vilniaus šaligatviai dar nenukloti geltonais kilimais. O gal kai kurie? Kaštonai jau subyrėjo į mano kišenę. Ir net nežinau, kodėl man jų reikia. Galbūt tik dėl to, kad neturiu augintinio, bet norisi kažką paglostyti.


spacer

Tobulai pasakyta (Humble the Poet)



spacer

Planas X.


Manau, įsidarbinus kabarete nuobodu nebūtų


O ir papasakoti visada bus ką. Ofisas ne man. Reikia atsiminti.

spacer

Belaukiant atostogų ...


Užkalnis dar kartą į dešimtuką. Šį kartą mano pačios mintis:
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/a-uzkalnis-as-niekada-neatostogauju.d?id=72068946

... o po atostogų - į pasaulį.
spacer

Apie keliones, amžių ir laimę


Šiandien išgirdau įdomią mintį, kuri įkūnija keliavimo svarbą žmogaus proto vystymuisi.

Mes užaugome vienoje vietoje, turime vieną rinkinį vertybių, vieną rinkinį dorybių, vieną suvokimą apie visuomenę, bendruomenę ir suvokimą, kas yra normalu. Bet tai nėra tiesa. Tai yra tik tai, ką tu pažįsti. 

spacer

Omg. Paskutinė dalis. Izraelis.


Kovo 11 diena. Tik vakar grįžom iš Jeruzalės. Teoriškai dar turėtų būti įdomu pamatyti Tel Avivą. Iš vakaro planuoju, ką pamatyti, ką nuveikti, skaitau, kas tai per miestas. O rytą nubudus šeštasis jausmas kalba su manimi: kelias į jį ilgas ir tolimas, o tai tėra niekuo neišsiskiriantis didmiestis su eilinėmis kavinėmis, restoranais ir barais. Neprisiverčiau norėti į Izraelio sostinę, tad siūlau traukti prie jūros - į mažytį už 30 minučių kelio su mašina esantį Akko miestelį prie Viduržemio jūros.
spacer

Nežinau, ką kaimynai viršuje veikia, bet manau, kad kažką panašaus




spacer

Izraelis. Ketvirta dalis.




Trys įrašai, trys dienos. Pirmieji ir svarbiausieji įspūdžiai išsakyti, emocijos išlietos. Nepabuvęs, nesuprasi. Taip galiu pasakyti. Ir iš tiesų kalbėk nekalbėjęs, tačiau tik keliaujantis žmogus gali suprasti, apie ką eina kalba. Man – tai prisiminimai, o po kurio laiko skaitant rašliavas, viskas atrodys, lyg tai būtų nutikę vakar. Ir vėl pradės niežtėti pėdas, prašančias leistis į kelionę. Ir smegenis, prašančias nuotykių, išbandymų, naujų žinių, neapsakomo gamtos grožio. Niekas – nei kokybiška televizija, nei profesionalios nuotraukos, nei įdomiausi pasakojimai – visiškai niekas nesugebės perduoti, ką tai reiškia užkopti į kalną, nusileisti į kanjoną, perbristi miškus ir upes, kvėpuoti ir gyventi tuo. Ir to nepatyręs žmogus niekada nesupras, kodėl tie visiškai trenkti žmonės rizikuoja gyvybe ir sveikata, palieka patogumą ir leidžiasi į dienų, savaičių ar mėnesių žygius, miega palapinėse ir minta vien ryžiais, išleidžia visus savo pinigus geriems batams, gerai kuprinei ir daugybei kelionės bilietų, o ne viešbučiams ir suorganizuotoms ekskursijoms, bet aplenkia visa tai iš tolo, keliaudami su kuprine, autostopu, pėsčiomis, autobusais, dviračiais, patirdami visus rūpesčius ir nepatogumus, kurių taip bijo tie niekada nepaliekantys savo namų ir jiems įprasto komforto.

Jaučiu, kad ateina laikas užbaigti Izraelio pasakojimus ir pasiruošti naujiems nuotykiams. Atsiloškite ir pasinerkite į paskutinį pasakojimą ir didžiausią iš visų nuotraukų pluoštą.
spacer

Trumpai, kol darbe svajoju apie laisvę


Kaip galima gyventi tokio grožio pasaulyje ir jį visiškai ignoruoti neišlendant iš savo kiautų, nes .. "bijau".


spacer

Iš dykumos į sodus ir atgal. Part 3.


Dykumas kuriam laikui palieku už nugaros ir atsibundu beįvažiuojant į Jeruzalę. Didelis ir, palyginus su ką tik paliktomis dykumomis, vėsus miestas. Šiuo metu dėvimi drabužiai nukišami giliai į maišą iki pat atostogų pabaigos. Dėl aliejaus jie tapo lipnūs ir nebeįmanomi dėvėti.
spacer

Iš dykumos į sodus ir atgal. Part 2.


Nakvynės vieta
6:20 ryto. Rytas išaušo saulėtas ir gaivus. Netoliese stovi palapinė, kurios gyventojus naktį girdėjau vaikštant. O visur, kiek akys aprėpia – tuščia. Esame nekurortinėje Negyvosios jūros pusėje, kur nėra nei viešbučių, nei iš atvežto smėlio supiltų paplūdimių, nei spalvotų skėčių su gultais ar, ko svarbą supratau tik vėliau, švaraus vandens dušo.

spacer

Iš dykumos į sodus ir atgal. Izraelis. Part 1.


Sugrįžus į Vilnių realybė regisi tarsi sapnas. Viskas laikina, netikra, tik pereinamasis laikotarpis iki kol paliksiu žiemą, nejaukų studentų bendrabutį ir iškeliausiu … Dabar tikrai žinau, kad noriu ten, kur šilta, kur saulėta, kur vaisiai ir daržovės kvepia, o skonis – ne plastiko. Kur nereikia kas vakarą ar rytą patikrinti orų prognozę prieš ką nors planuojant savaitgaliui ar tiesiog prieš išeinant į darbą - tai su basutėm ar su neperšlampamais batais šiandien? O gal įsimest ir tą, ir tą? Supratau, ką reiškia gyventi šalyje, kurioje lietus yra džiugi naujiena, sniegas nepažįstamas, o rytas pradedamas su kavos aromatu švelniai vėjo perpučiamoje terasoje.

spacer

Kai negali užmigti iki ryto, o žadintuvui suskambus negali atsibusti


Kambariai turėtų būti skirstomi ne į vyrų ir moterų ar rūkančių ir nerūkančių, bet į knarkiančių ir mokančių kvėpuoti. Kita mintis, besisukusi apie 5 valandą ryto: geriau senatvę išgyventi su katėmis nei turėti pašonėje tokį senį. Mano gyvenimas kasnakt perpus sutrumpėtų iki kol vieną naktį širdies smūgis ištiks vien nuo miego nepakankamumo.

Arba turėtų bent jau perspėti: kambaryje, name ar kaimynystėje yra knarkiančių. Bent jau turėčiau šansą!

Ech, ką aš čia šneku. Vis tiek nepamenu, kada gerai miegojau. Bet bent jau blogai miegodavau ir neuzmigdavau tyloje, o ne klausydamasi į oro bėgimą su kliūtimis, strigimą už kiekvieno milimetro senio šnervėse ir nesugebėjimą prasibrauti į smegenis.

spacer

Now I spend my days sleeping. My body is confused.



spacer

Prieš.


Mano naujoviški sumuštiniai. Turėjau atlikusį brokolį - suėjo. Paprika, pievagrybis, adžika, kai kur sūris, kai kur - ne. Nereikėtų valgyti tiek daug pieno produktų. Tad sūrio turi tik kai kurie sumuštiniai.



Oro uostų maistas ir kainos manęs nežavi, tad pasiruošimas iš anksto. + sausainiai, riešutai, morkos, obuoliai. Reikia nepamiršti nusipirkti vandens. Parą išgyvensiu.
spacer

Every day is not the same


Metams bėgant pirmų kartų, pokyčių mažėja. Žmonės susitaiko su rutina. Tai tampa "normalu". Kitoks gyvenimas neįsivaizduojamas. Tai net nėra klausimas. Rutina yra atsakymas ir paaiškinimas.

Bet aš su tuo nesusitaikysiu. Ir tikiuosi smegenys niekada tiek nepakriks, kad ir aš imčiau tuo tikėti labiau nei tuo, kad dangus mėlynas, o žolė žalia. Nebent ją surukei.

Sugrąžinau į savo gyvenimą aną vasarą, o gal ir rudenį propaguotaą pirmų kartų žaidimą. Tik tada užteko 3 pirmų kartų per mėnesį. Dabar reikia 3 kartų per savaitę. Nes tampu vyresnė, nes laikas greičiau bėga. Ir nenoriu vienodai nugyventi kiekvienus metus, savaitę, mėnesį. Rutina yra saugu ir pažįstama, ramu, nereikia mąstyti. Čia jau savi to pliusai ir minusai. Bet tai yra laiko švaistymas.. Savo trumpo gyvenimo išmetimas...

Nejausdama šią savaitę padariau 7 naujus dalykus. Viena savaitė,  7 dalykai. O kiek jų yra... Kaip gi gali gyvenimas būti nuobodus... Kiekvieną diena gali būti kitokia. Ir mąstyti sunkiai nereikėjo. Rytoj pirmadienis. Rytoj prasideda naujų nuotykių paieška.

spacer

Darbo paieškos


Yra toks dalykas, kad panašios pareigos reikalauja skirtingų dalykų. Vienas analitikas turi mokėti naudotis MS Office įrankiais ir to visiškai užteks, o kitas turi mokėti SQL, MySQL, VB, trečiam gali prireikti .Net, UML, ketvirtam dar ko nors ir taip be galo (nesakau, kad mane domina analitiko darbai, bet idėja ta, kad ar analitikas, ar marketingo specialistas, ar rinkodaros specialistas, ar duomenų vadybininkas, ar net tas pats testuotojas yra reikalaujamas turėti specifinių žinių, o mokėti viską yra tiesiog fiziškai neįmanoma ... ).
spacer

Alanna Shaikh, International Public Health practitioner


So tell me about that process – what did you do at undergrad, and how did your job-search go?
Alanna: I graduated from Georgetown with a bachelor’s degree in Middle East Studies, and realized there was nothing I wanted to do that I was qualified for. I applied for a lot of administrative assistant jobs and then found an overseas internship program at the American University in Cairo for recently graduated seniors. I applied and was accepted – so I went to Cairo to work for AUC there as the “head intern” in the Office of the University President. It was for one academic year, and I was paid $300/month and given a great apartment in downtown Cairo.
I spent the year learning to live in the Middle East, learning about university administration, and wondering what I would do next, since I already knew there were no jobs I wanted that I could get with my bachelor’s degree. I realized all the stuff I did want to do required an MPH, so I ended up in an MPH program at Boston University. I LOVED it. As an undergraduate I really studied and fought and bled to hold a GPA of 3.0, and then grad school was just where my passion was – I got straight As. I had to work, but the work was so interesting, it didn’t feel oppressive. I took loans to get through grad school, and I am still paying them now. My aim is to clear them by the time my 4-year-old son goes to university!
I didn’t have the usual post-school job search. After I had finished my coursework, while I was writing up my MPH paper, a classmate got in touch with me. His dad worked for UNFPA (the United Nations Population Fund), and since I was interested in reproductive and maternal health I had been in email correspondence with his dad (he had mentored me a little). His dad was at a reception in New York and met the Central Asia UNFPA director and told him that he knew a girl who might want to be an intern with UNFPA. He gave me the email address for the guy in Tashkent, Uzbekistan. I basically just emailed a million times until he said I could be their intern. I was an intern for a year, and then got a job with a USAID-funded health project, since I was already there in Tashkent and knew the situation. At this point my only previous field experience was the year in Cairo aside from a summer in Kuwait City in high school and some family visits to Karachi.
I didn’t have any funding for the internship – I just estimated how much it would cost me every month to live in Tashkent, figured out how long I wanted to stay (six months), then I got a job, saved up the money, and got on a plane to Tashkent. There is funding for overseas internships, but most of it seems to be for graduate students. I actually ended staying at my internship for a full year, funding the extra six months with a US government fellowship that no longer seems to exist and a stipend that UNFPA found for me (they also reclassified me as a consultant at that point). I think I was on the budget as their English teacher! It was not a large stipend, and for six months my little brother actually paid my student loans for me (he’s a great guy!), but then his financial situation changed, and I deferred them.
But I got to Tashkent on my own, and I don’t think I could have gotten that fellowship if I wasn’t already there.
The internship pretty much launched my global health career – it led to the job that led to my next job and so forth. My first real job after the internship was as a program manager with a USAID-funded health project. It was a great job for me at that point – I did a lot of writing, which teaches you about the inner workings of development work very quickly. It also had more actual work than expat jobs usually do; I was involved in designing educational campaigns on health topics and writing focus group guides. I even did some training.



Well, this is inspiring. 
spacer

Unstuck



Simple job, simple happiness. She does what she loves in places where she feels like home.
spacer

Joy of tastes.


It's been a long time since I posted something. Publicly. Having in mind that I need to write at least few hundred words per day to practice English writing, I will do this post completely in this language. There may be mistakes and I may feel self-conscious, but I need and I want to write articles somewhere where this whole world can understand them. Not just our shrinking population of Lithuanians.

So today I am proud of my food. The more I sit at my laptop, the more I cook. Why? I need to do something that does not involve sitting and staring at the screen. There are so many things to do - writing, reading, photography, designing, development, learning. And for some reason most of time you spend at the computer while doing all those things. So cooking helps to escape.

Some time ago I couldn't even think about fried carrots. Today I made them. I shredded couple of them, fried, mixed in some corn and rice. Then add all kinds of spice (ginger, sage, salt, curry, coriander and turmeric), just a tiny bit of cheese and you have this amazing filling vegetarian dish.



And for dinner it was beat salad with a bit of apple and cabbage. It turned out perfectly!


spacer