It's London, baby! Gruodžio 1-5 d. ~ Cannot Stay Here

Kaip pamatyti miestą, kuriam turi 4 dienas? Kaip padaryti tas dienas įsimintinas? Kas yra Londonas? Koks yra Londonas? Pabandysiu papasakoti žodžiais, bet kaip panoramos nuotraukos, taip jausmų žodžiai nesugebės perteikti.

Žinau, kad namo grįžau laiminga, atsikračiusi depresijos apsiausto, bent kurį laiką man mažiau rūpi tai, kas neturėtų rūpėti. Vėl į pasaulį žiūriu pirmu asmeniu, o ne pro stiklą. Gal paprasčiausiai vėl gera prisiminti, kas esu ir kuo buvau, pabūti pačiai su savimi, iš naujo susidraugauti, kaip kad viena pažįstama solo kelionių mėgėja man pasakė. Gera vėl laikyti gyvenimą savo rankose.

Kada žmonės paklausia, kaip Londonas (?), man yra labai sunku atsakyti. Miestas kaip visi kiti. Mašinos, žmonės, parduotuvės. Gal tik jautiesi kaip veidrodyje, kada visas eismas (ne tik gatvėse) vyksta priešinga puse. Per 4 dienas neišmokau žiūrėti reikiama puse.

Išmokau, kad raudonas šviesoforo ženklas nieko nereiškia, nes prie jo iš pradžių likdavau stovėti viena, tada eidavau per gatvę kartu su kitais, o galiausiai supratau, kad raudona šviesa negalioja pėstiesiems. Negalioja net tai, jei žmogus eina ne per perėją tiesiai priešais raudoną šviesą stovintį policijos automobilį. Policijai nerūpi. Ir dar įdomiau, kad net ir vairuotojai tai priima natūraliai. Jokio pasiutimo, jokio nekantrumo. Žmonės eina, automobiliai praleidžia. Galbūt kažkada buvo kitaip, gal čia imigracijos problema, bet dabar yra taip, o kas buvo, niekada nebebus.

Dabar galiu Londoną lyginti su daug kitų miestų ir taip piešti jo charakterį. Bet šiuo metu man tai neįdomu. Niekada nekeliauju tam, kad užsitaginčiau – buvau ten ar ten, mačiau ir tą, ir aną (čia turint omeny visi visų lankomi objektai, nes ką gi daugiau veikti keliaujant? (suprasti sarkastiškai)). Ką jis paliko – tai nuotykį, pokyčius, pokalbius ir žmones. Miestas neegzistuotų be žmonių. Londonas paliko kažką, ką galbūt būčiau radusi bet kuriame kitame mieste, tad viskas tėra laimingas atsitiktinumas. Ir vėlgi, kaip apie miestą man nebeišeina pasakyti. Miestas labai pažįstamas. Viešojo transporto sistemą perkandau per kelias minutes. Žmonės nepaprastai mandagūs – dirbtinai ar realiai, bet nepaprastai mandagūs. Ko taip man trūksta Lietuvoje, kur už nieką tau per galvą duos. Kaip dažniausiai būna, grįžus į Lietuvą mane labai greitai nusodina vietinis piktumas. Na, bet čia istorijos, kurių rutulioti nereikia. Čionykščiai turbūt nejaučia, kad elgiantis bjauriai su klientais už tavęs stovi dar 20 tavo darbo norinčių žmonių. Oj ne, darbuotojų rasti sunku, dėl to jie nebijo elgtis kaip užsimano. Bet Londone galvojau būtent taip. Mėgavausi mandagumo banga ir jaučiausi labai gerai.

Turbūt būtų visai kita istorija, jei SD kortelę fotoaparatui būčiau pamiršusi keliaudama į laukinę gamtą. Tačiau pirmą kartą jau Londone išsitraukusi fotoaparatą ir supratusi, kad ji liko mano kompiuteryje, nenusiminiau. Malonu buvo suprasti, kad nejaučiu komplekso tiesiog mėgautis tuo, kas vyksta nesiekdama viskuo pasidalinti su visais kitais, kaip patvirinimo, kad jo - man tikrai faina. Pamaniau, kad tokioje vietoje visiškai užteks telefono. Žinoma, buvo akimirkų, kada vaizdas yra tiesiog nepaprastas, bet net nesu tikra, ar sugebėčiau tai užfiksuoti su tinkama įranga....

Mėnulis, London Eye, The Big Ben, lempos, žmonės. Magiškos akimirkos. O nuotrauka juokinga.

Šį kartą pasimokiau iš daugybės filmavimo nesėkmių ir pavyko užsfiksuoti kažką, ką galima parodyti žmonėms.

1. Natūraliosios istorijos muziejus - tikslas nr. 2. Fucking dinozaurai.

Salė - tiesiai iš Hario Poterio filmų. Iš tiesų ne toji, kur filmavo, tačiau atrodo identiškai....

Grįšiu. Būtinai sugrįšiu. Nepaprasta vieta.

2. Antrosios dienos nuotykis:

It hurt like hell.

3. Šiek tiek miesto. Brick Lane, Camden, šiek tiek cliché.

Children of Men! Gera vaikštant po miestą sutikti iš filmų pažįstamus objektus.

Buvau ir prie šito... Kaip visi kiti...

Gerti vyną reikia stilingai... Londone, prie Londono tilto, iš popierinio puodelio. Tokiomis aplinkybėmis karštas vynas įgyja ypatingą prieskonį.

Beje, prie tilto grįždavau vos pasitaikydavo galimybė. Nuotraukose matytas šimtus kartų, tačiau negalėjau pagalvoti, kad gyvai jis toks hipnozuojantis...

Aplankiusi žinomus objektus nusprendžiau toliau daryti ir matyti tik tai, kas įtraukia mano pomėgius .... Atsikeli ryte ir galvoji - ką šiandien jaučiuosi norinti daryti. Ir nepaisant to, kad šlubavau kaip senutė, kopti į antrą autobuso aukštą buvo kančia, o lipti žemyn turėdavau dar 2 stotelės iki manosios, jokie fiziniai negalavimai nesustabdys nuo gyvenimo. Pirmą dieną po traumos šlubčiojau po NIM (nuotraukas jau sumečiau). Apšlubavau visą Londoną ir sakau - "ne, koja, ne, ne tu mane kontroliuoji, o aš tave. Tylėk". Ir tai buvo vienas geriausių savaitgalių mano gyvenime.

Vaikštant po Brick Lane yra nuodėmė neužsukti į bent kelias įdomių rakandų parduotuvėles ...

Tobulybė....

Kažkurią iš dienų lankiausi Camden. Ir čia grįžau porą kartų.

Na, stotis dar ne Camden'e, bet tai ypatinga stotis! King's Cross! Well, one of those places.... I had to see for real!

Galima fotografuotis nemokamai. Gauni burtų lazdelę ir Hogwartso šaliką.

Rezultatas maždaug toks, nors viskas priklauso nuo fantazijos:

Nepaprastai gražu

Tokios vietos tik ir kviečia užeiti

Camden'e yra užeiga... Patys pačiausi Fish&Chips in London - The Poppies. A must. Aš nebūčiau aš, jei nebūčiau suradusi kažko savo. Kažko jaukaus ir mielo.

Ar žinai, kas yra 4 valanda? Tai yra arbatos laikas.

Mmmmm......

Čia dar reikės sugrįžti.

Kiekvienas sutiktas žmogus tavyje kažką pakeičia. Kiekvienam sutiktam žmogui kažką pakeiti tu. Tai yra patys nuostabiausi mainai ir tai yra priežastis, kodėl negaliu pakęsti tuščių pokalbių apie nieką. Vieną dieną prieš apsilankant restorane turėjau pokalbį apie tai, kaip aš vengiu restoranų, kurie yra visiškai tušti, nes atrodo, kad ten viskas negerai ir visos akys bus į mane. Išsakiusi šias idėjas, kurių niekada nebuvau gerai apsvarsčiusi, todėl priėmiau kaip natūralų faktą (damn damn), ir išklausiusi kitokį požiūrį į tai, sužavėta vietos jaukumu drįsau užeiti į vidų, išsirinkti man patinkančią vietą iš visų ten esančių vietų, leidžiančią stebėti visus ateinančius, visus išeinančius, stebėti bendraujančius, kurių netrukus atsirado. Tai vieną iš mano įsišaknijusių požiūrių pakeitusi akimirka ir visada gera įgyti naujas perspektyvas, atverti protą vietose, apie kurias net nebuvau susimąsčiusi. Užsisakiau tradiciškai - Fish&Chips ir šiek tiek angliškos arbatos, nes darėsi šalta. Gavosi natūraliai. Nereikia to suprasti, kad nusekiau turistų instrukcijomis, kaip pamatyti Londoną. Visi valgo Fish&Chips, o vaisinių arbatų aš nemėgstu. Bam. Ir pati juokiausi, kaip viskas angliškai išėjo.

Dievinu, kas tikra. Miesto purvą, išpaišytas sienas, nutrintas gatves, sienų šaltį... Nes tai taip pat miesto gyvybės dalis, padedanti suvokti charakterį ir kodėl viskas vyksta taip, kaip vyksta. Nėra gėrio be blogio, nėra džiaugsmo be skausmo. Nėra pasaulio be harmonijos tarp šviesaus ir tamsaus.

Vėlgi primena Mad Max dekoracijas

4. Miestas gausus muzikos. Čia nebūtina eiti į kažkur, kad turėtum pramogą. Beje, tai nėra vaikėzai iš Gedimino prospekto, kuriuos skauda klausyti. Panašu, jog talentai plaukia į tokias vietas, kur yra galimybių. Dar viena priežastis, kodėl mane taip žavi Londonas. Savo muzikos industrija. Anyway, miestas skamba, pasivaikščiojimas palei Temzę tampa viena didele pramoga.

Toliau sekiau savo pomėgius ir susipažinau su 70-80-ųjų Londone, mano sielos metais, gyvenusiomis asmenybėmis:

Netyčia nuklydau ir į kitas eras ir dar keli širdį ištirpdę elementai...

Dievinu tokias dekoracijas, dideles ar mažas su akimirkomis iš laiko, kur viskas tikra, natūralu, gyva. Turbūt nesunku suprasti, kad po to vaikštant tarp stiklo ir metalo konstrukcijų dirbtinėje dienos šviesoje man skauda už viską, kas jau prarasta ir paversta į vartotojiškumo mašiną, kuri kasmet auga, plečiasi ir apima vis daugiau protų, nesuvokiančių, į kur juos įtraukia, nesugebančių pamatyti visko, kas po tuo slypi, pateisinančių savo tuščią elgesį tuščiomis priežastimis....

5. Kas dar liko?
Hmmm... Nuotrauka iš pusryčių širdžiai mieliausiame hostelyje. Daugiau nuotraukų nedariau.

Metro atrodo maždaug taip. Meh, čia dar nesimato, kad salė atrodo kaip Arkikatedros aikštė per Naujųjų metų sutikimą. Tik be alkoholio ir fejerverkų.

6. S.O.B. Visur.

Pasaulyje yra 2 taškai, kuriuose yra viskas, ko gali užsimanyti. Tai Niujorkas ir Londonas. Viskas, ką nori veikti, ką nori išmokti, ką nori pamatyti, su kuo nori susipažinti. Galimybės netraukia į Rytų Europą. Jos fokusuojasi ten, kur kaupiasi visos kitos. Į Rytų Europą ateina tik pigios darbo jėgos ieškančios kompanijos, kurios pasirūpina, kad šalis ir toliau išliktų tik pigia darbo jėga. Gyvename tik vieną kartą ir nusipelnome iš to pasiimti viską, kas įmanoma, duodami viską, ką įgyjame, kad būtų išlaikyta harmonija. Dėl to mane ir sužavėjo šitas miestas, kuriame gali rasti viską, apie ką gali pagalvoti. Ir nežinau, ar mano fantazija plati, bet jau seniai peržengė viską, ką Lietuva gali pasiūlyti ir man čia tėra be galo nuobodu. Kuo daugiau keliauji, tuo labiau atsiveria protas, tuo daugiau gali ir nori priimti.