Nemanau, kad ilgų tolimų kelionių psichozė, apimanti visus, dirbančius nuobodų darbą pernelyg ilgą laiką, yra svari priežastis. Pabėgimas į Pietų Ameriką nuo darbo, pinigų, televizijos, metalo, betono, svetimumo, triukšmo ir netgi žmonių pradeda atrodyti kaip tobulas pasaulis. Pabėgau trumpam netoli, bet viena, ir tai buvo atgaiva mano protui ir kūnui. Nors tik laikinas ištrūkimas iš materializmu apsikrėtusio pasaulio į kalnus, bet tai buvo kaip gurkšnis tyro vandens karštą vasaros dieną. Banalus palyginimas, bet ne kiekvienas gali prisiminti dieną, kaip jis klajojo po dykumą su tuščiu buteliuku vandens. Bet užtat kiekvienas gali prisiminti dieną, kada vanduo buvo viskas, ko jis norėjo. Arba tualetas po labai ilgo laikymo, pvz., po dienos kaime žiemą, kada vienintelis patogumas – lauko tualetas. Tada laikai ir lauki, kada grįši į namus. Vat, tada irgi gera, bet gal kiek kitaip. Ne kaip vanduo ištroškusiam, kuris suteikia jėgų protui ir kūnui. Dėl to ir sakau, ir net juokinga pačiai, kad po savaitės kalnuose aš jau sugebu grįžti su naujomis mintimis, kuo niekada nesigiria jokie kiti atostogautojai. Bet gal dėl to, kad jie kitaip visa tai mato. Išvažiuoja su draugais ar su giminėm, stresuoja, vėl, kaip ir kasdien, neturi niekam laiko, o galiausiai net ir nepabūna patys su savo užterštomis mintimis, nesugeba, nemoka ir gal net nežino, kad turi jas pravalyti. O man būtent to reikėjo, dėl to ir norėjau į kalnus. Kaip tikintiems bažnyčia, taip man kalnai. Jūra gražu, paplūdimiai gerai, pievos nuostabu, ežerai ir upės – irgi neblogai, bet kalnai ir žali slėniai, seni dideli medžiai būtų tai, ką pasirinkčiau, jei tektų niekada nebepamatyti nei jūrų, nei pievų, nei ežerų. Nors vis tik kalnas už ežero yra vienas gražiausių vaizdų akiai.
Taigi, grįžtant prie priežasčių, kodėl noriu išeiti, atsisveikinti ir labai tikiuosi, niekada nebegrįžti į taip skambiai pavadintą – Corporate World – korporacinį pasaulį. Kieno prasmę suprantu, bet paaiškinti nesugebėčiau. Vienas baisiausių dalykų yra toji 70% pasaulio apimanti depresija prieš pirmadienį.
Kadaise buvo juokinga ir džiaugiausi, kad man pirmadienis yra smagi diena. Kaip ir bet kuri kita, nes mėgau savo darbą. Vieną dieną mane pervėrė siaubas supratus, kad įkritau į tuos 70% ir pirmadienis man tapo košmaru. Kaip ir antradienis. Trečiadienis dar nieko – darbe būna saldumynų, o po to jau atrodo, kad ”nu tuoj greitai“ šeštadienis. Ir toks jausmas, kad atėjus šeštadieniui užšokai ant sausos žemės kaip per tą žaidimą. Ir nenukritai, ir išgyvenai. Ir dar vienas siaubas apima, kai suvoki, kad net nepastebėjai praėjusios savaitės. Praėjo kaip niekur, kankinantis, be abejo, bet praėjo greitai ir nepastebėtai. Ir taip jau pastarieji 6 mėnesiai, kurių nepajutau. Visos savaitės vienodos: pirmadienį kančios, trečiadienį saldumynai, šeštadienį – sausa žemė. Neišmokau nieko naujo, nesužinojau nieko naujo, o čia įgytą patirtį labai jau bus sunku pritempti prie kažko, kuo galėčiau pasigirti kur nors kitur. Iš esmės pastarieji 6 mėnesiai praėjo visiškai veltui. Džiaugiuosi tik pasipildžiusia banko sąskaita, nes išsvajotiems užsiėmimams ar mokymams nebuvo progų – pasirodo ne toks lankstus grafikas, kad kas savaitę 7 vakaro ką nors lankyčiau. Didesnio kiekio daiktų man nereikia, nes galvoje nuolat suku mintis iškeliauti į pozityvesnę vietą su gražesne gamta (kalnais), o visas įsigytas šlamštas tėra tik šlamštas, kurio visai nenoriu temptis su savimi. Ir labai tikiuosi, kad išėjusi iš darbo numesiu svorio, nes nebebus visų tų trečiadienio saldumynų, kurie netyčia tampa kiekvienos darbo dienos saldumynais ar antidepresantais. Tai galiausiai net ir tas naujai įsigytas šlamštas tiesiog taps nebe mano dydžio, dar dažniau – nebe mano skonio. Baisu pirkti daiktus, kada esu nuolat tobulėjantis žmogus, kurio įsitikinimai ir pasaulėžiūra auga kartu su patirtimi, tad kiekvieną žiemą tenka nusimesti kailį ir norisi jį užsidėti naują, labiau tinkantį prie mano naujų žinių ir naujos patirties.
Tad, esu nelaiminga. Bet kaip tai pasakyti darbe?
Šitos pareigos nepateisino mano lūkesčių. Per pastaruosius mėnesius mano protas pasikeitė ir šitoje pozicijoje puikiai tiktų beždžionė, bet žmogui reikia daugiau. Šitos pareigos yra nuobooooodžios. Šitos pareigos yra beprasmės, o jūsų programuotojai tinginiai. Šitos pareigos bukina protą. Šitos pareigos mane storina. Šitos pareigos atima norą gyventi.
Įmonėje dirba žmonės, su kuriais nenoriu turėti nieko bendro. Vaikšto lėtai, grupelėmis, rankoje – kavos puodelis. Jau iš tolo girdi, kad ateina tokia kostiumuotųjų grupelė lėtai ir agresyviai žvilgsniu smerkdama visus, kurie sėdi basomis, dėvi džinsus šiokią dieną ir mosikuoja rankomis ir linksi galva į muzikos taktą. Maždaug mane. Visi elgiasi išdidžiai tarsi gaidžiukai, kuriems tuoj bus nukirsta galva. Išdidžiai nešioja pavadėlį, kurį, kaip ir man, davė pirmą darbo dieną (tik aš jį laikau užrakintą darbe spintelėje nuo pavadėlio nuėmusi raktą). Jaučiasi laimingi ir aptarinėja savo pirmas ir paskutines atostogas šiais metais, nes joms skyrė visas sutaupytas dienas ir vietoje to, kad kalbėtų, ką pamatė ir ką padarė, aptarinėja, kiek kainuoja sumuštinis Italijoje ir kiek jie išleido viešbučiui. Ar tai viskas, ką jų siauri protai parsivežė iš kelionės į kitą kultūrą, kitą kalbą ir kitą pasaulį? Pasiklausau ir prarandu apetitą. Apsuku virtuvėje ratą, pasimetusi ir pamiršusi, kad kažko norėjau, grįžtu prie stalo palaukti, kol šitie protą vimdantys individai grįš prie savo staliukų gerti kavą iš popierinių puodelių, kad pasijustų kaip kokie Starbukso hipsteriai, nors spintelės virsta nuo molinių IKEA puodelių.
Čia dirbantys žmonės yra nuobodūs. Šnekėti gali apie vaikus, namus ir tai, ką perskaitė Delfyje. Jų gyvenimo tikslas – tiesiog saugiai ramiai dirbti, pavalgyti ir pamiegoti. Tai yra liūdni tikslai liūdname pasaulyje, kuriame nenoriu gyventi. Pinigų troškimas žmones padaro tuščiais ir nelaimingais niurgzliais, kurie vis kažkuo nepatenkinti, vis kažkas jiems neįtiko, vis kažko jiems trūksta. Man baisu, kad esu apsupta tokių vienodų asmenybių su tuščiais gyvenimais, kurių keliai daugiausia tiesiasi iki vietinių retoranų ir barų (pavalgyti ir pagerti) ir sporto salės. Čia jei dar moterys neišsipūtė kaip balionai ir jų smegenų dar nepakeitė pripildytos sauskelnės.
Mes esame socialios būtybės ir norime.... Ne, turime save apsupti žmonėmis, su kuriais gera, įdomu, miela. Tai yra mano gyvenimas, darbe praleidžiu mažiausiai 45 valandas per savaitę ir man turi būti čia įdomu, jauku, miela, džiugu. Nesutinku, kad darbas yra tik darbas ir turi pakentėti. Ar toji kančia atsiperka? Juk gyvenimas duotas ne tam, kad pavalgytum, pamiegotum ir pirktum, pirktum, pirktum. Gyveni tam, kad padarytum kažką reikšmingo, o ne gyventum automatu, kuo ir pavirto pastarieji 6 mėnesiai. Ir net jei nėra atsakymo, ką reikšmingo ar ką turi daryti, nereiškia, kad gali sėdėti ir kankintis. Atsakymai neateina tik mąstant ir nieko nedarant, kas vyksta dabar. Išeinu, kad ieškočiau ir bandyčiau. Yra tikimybė, kad dar daug kartų pataikysiu ten, kur man nepatiks ir taip pat išeisiu. Bet visa tai verta, ir netgi aplinkinių smerkimas, tos tikimybės, kad surasiu tą kažką neapibrėžtą, ko jaučiu, kad turiu ieškoti. K29 to neradau. Tad viena vieta mažiau, kur turiu ieškoti. T. Edisonas 10 000 kartų suklydo iki kol išrado elektros lemputę. O jei jis būtų pasidavęs jau po 5-to karto? O kada tu pasiduotum? Po 212-to karto? Anksčiau? Vėliau? Galbūt jis jautė tą patį, ką aš: kad jis turi daryti kažką, o ne eiti į ofisą, į stabilų darbą ir ramiai dirbti iki kol užsilenks. Tikiu, kad giliai širdyje mes jaučiame, ką turėtume daryti, bet protas, praktiškumas užtemdo smegenis ir nusprendžiame elgtis pagal vadovėlį ir kankintis. Gal ne visada turi būti aiškus, apgalvotas atsakymas? Iki šiol 7 argumentais pagrįsti sprendimai mane vedžiojo klystkeliais: studijavau ir baigiau tai, kas neįdomu, dirbau darbus, kuriuose tobulėti nė kiek nenorėjau, nes ir jie buvo neįdomūs (o kaip bus, jei dirbau pagal studijas?), ir dar kartą nusekiau paskui nuobodų darbą, nes už jį gerai moka. Aš jau labai seniai esu nuobodulio liūne ir su pavydu žiūriu į visus, kurie džiaugiasi darydami tai, ką daro, bet aš darydama protingus dalykus vis labiau sau patvirtinu, kad jau prieš 5 metus supratau, kad ne čia mano vieta ir neišbandžiusi visko kito negaliu pasakyti, kur. Man patinka vieno protingo žmogaus pasakyta ir daugelio pakartota mintis, kad sėdėdamas ir galvodamas neišgalvosi, ką tau įdomu veikti. Tik darydamas, bandydamas ir eliminuodamas tai, kas nepatinka, surasi.
Tai kodėl aš išeinu iš to darbo?
Todėl, kad nebegaliu daugiau spoksoti į monitorių ieškodama programuotojų paliktų klaidų. Tegul patys pasižiūri, negi sunku.
Dėl to, kad kas dieną bunku, nes į mano pareigas neįeina bendravimas jokia kalba, nors tikėjausi kas dieną kalbėtis angliškai.
Todėl, kad perspektyva čia yra tiesiog daugybę metų dirbti su tikimybe, jog kada nors pereisi į įdomesnes pareigas. Tikimybe. Neverta.
Todėl, kad darbas prie stalo apibrėžtu laiku naktimis lėtai, bet užtikrintai žudo kūną ir protą.
Todėl, kad noriu gyventi gražioje vietoje su gražiais žmonėmis, o pasaulis pernelyg platus, kad apsistočiau viename pesimistiškai nusiteikusiame ir alkoholiu permirkusiame taške Rytų Europoje.
Todėl, kad esu pernelyg jauna ir pernelyg laisva, kad leisčiau įmonei mane taip supančioti prieš man savaime prarandant jėgas ir norą nuveikti kažką reikšmingo.
Ir vis tiek atrodo, kad dar neturiu, ką pasakyti. Ar jie dar supranta tokį dalyką, kad darbas gali būti įdomus ir jaudinantis, o žmogus pakankamai drąsus tokio darbo ieškoti? Nors ką sakau, aišku, kad baisu išeiti ir iškeliauti į nežinią. Bet tai kur kas mažiau baisu nei pasilikti šitoje bepročių įstaigoje.
-------
Darbe atsirado avokadų, tad esu rami ir laiminga. Bet iš tiesų pakalbėjusi su kolege supratau, kad nėra reikalo bėgti ir skubėti. Man patinka mane supantys žmonės (nes su kostiumuotaisiais ir pampersais pritvinkusiom moterim nebendrauju), man patinka atmosfera, na, ir tas darbo laikas ne tiek blogas, nes tereikia valios ir viskam bus laiko, viskam bus galimybės. Vakar netgi pusvalandžiu ilgiau darbe savo noru sėdėjau ir dirbau (atostogos į sveikatą).
Na, o jei mano esamasis darbdavys tai skaito … what the hell. Neatsiimčiau nieko, ką parašiau. Btw, ačiū už avokadus.
