Šiandien išgirdau įdomią mintį, kuri įkūnija keliavimo svarbą žmogaus proto vystymuisi.
Mes užaugome vienoje vietoje, turime vieną rinkinį vertybių, vieną rinkinį dorybių, vieną suvokimą apie visuomenę, bendruomenę ir suvokimą, kas yra normalu. Bet tai nėra tiesa. Tai yra tik tai, ką tu pažįsti.
Pasaulyje yra 195 šalys, apie 8000 skirtingų kultūrų. Ir tai, ką žinai, yra tik lašas jūroje. Nėra teisingo ar neteisingo būdo gyventi. Ir kvaila manyti, kad tas vienintelis tavo žinomas modelis yra pats teisingiausias! Susipažinimas su tomis kultūromis padeda tapti atviresniu idėjoms, gyventi pilnavertį gyvenimą, labiau pažinti save ir atrasti tai, kas teikia laimę būtent tau, o ne visuomenei, kuri niekada nenustos dėti tave į rėmus, nepaisant to, ar tu laimingas, ar nelaimingas.
Jaučiu vis didesnę prarają tarp tų, kurie į pasaulį žiūri pro siaurą rakto skylutę, matydami vieną ir tą patį modelį, kuriame užaugo. Aš negaliu suprasti tokio užsidarymo, nenoro pažinti save ir bent kelias naujas idėjas įsidėti į galvą, o jie negali suprasti tos didžiulės aistros pažinimui, kurią jaučiu ir kurios niekada nepajėgsiu išreikšti žodžiais.
Bet ir nereikia siekti, kad kažkas suprastų. Nereikia išorinio patvirtinimo, kad gyvenu teisingai. Nes vis tik nėra teisinga ar neteisinga. Yra tik tai, kas mane daro laimingą ir kas leidžia pasinaudoti šituo vieninteliu mums duotu gyvenimu. Juk jis yra kur kas daugiau nei darbas, butas ir mašina. Iš tiesų tai yra kur kas daugiau nei TU ir tavo buitis. Esi dalis gamtos, kad ir užsidarai betono ir metalo struktūrose. Bet tu esi gamta, instinktai, mąstymas, dalis ekosistemos. Deja, žmonija daugeliu atveju veikia kaip grybelis.
Ir tuo pačiu gaila, kad yra tiek žmonių, kurie mano, jog gyvena "teisingą" gyvenimą, bet yra nepaprastai nelaimingi, bijantys likti patys su savo mintimis, tikintys, jog materija padarys juos laimingais. Ir vis tik tas užsidarymas atveda prie to, kad žmogus nežino, ką daryti, kad jaustųsi geriau.
Keliauti, pažinti ir ieškoti. Iki kol suprasi, kame visgi reikalas, kad tu esi čia, planetoj, vardu Žemė.
------------------------------------------
Noriu pateikti trumpą pavyzdį, apie kultūrų skirtumus. Lietuvoje 25-27 metų jaunuoliai masiškai pabaigę studijas, pradeda karjerą, jei mano, kad tai juos padarys laimingais, ir dažnu atveju įsitikinę, kad reikia tuoktis (nes jei jau nori būti kartu iki gyvenimo galo, tai pririšk žmogų tuojau pat - o jei persigalvos?), susirašo ir puola gimdyti vaikus. Ir vis tik taip netoli - Izraelyje - 25-27 metų jaunuoliai dar tik pradeda studijas - bakalauro! Ir jie stebisi, kad pas mus jaunimas taip anksti viską daro, taip skuba. O pas mus priešingai - kuo skubiau viską daryk, nes tik kiek - ir viskam jau esi per senas. Koks tai baisus visuomenėje įsigalėjęs įsitikinimas! Ir kai pašneki, kad tada ir tada, jau reikia daryti taip ir taip. Viskas sudėliota aplink amžių. Iki tada tinkamas laikas, o nuo tada tau jau per vėlu. Koks absurdas! Kam save taip riboti??
Pagalvojus, kokia kvaila buvau 18-kos. Neturėjau supratimo nei apie pasaulį, nei apie save pačią. Pragmatišku materialistiniu mąstymu (atseit gerai apgalvotas sprendimas) pasinaudojusi išsirinkau studijas ir didžiavausi, kokį gerą sprendimą padariau, nes viskas ėjo lyg per sviestą. Labai man jos neįdomios buvo, nepatiko, bet juk garantuoja stabilią ir perspektyvią karjerą. Pabaigiau, gavau darbą. Ir rezultatas? Tiek pat nuobodus darbas, kiek nuobodžios buvo studijos.
Ir galvoje tupi tas įsitikinimas - per vėlu, per vėlu, per vėlu. Bet čia tik Lietuvoje, o gal Rytų Europoje taip. Niekas ne per vėlu. Visas tavo laikas yra tavo rankose, jei tik neatiduodi jo kokiai nors didelei korporacijai už kelis pinigus ir leidi bukti protui.
Visas laikas yra mano rankose. Ir nepaisant to, kiek jo prireiks įgyvendinti savo troškimams, tai verta viso to laiko, nes tai gyvenimas su aistra, su meile, su džiaugsmu, o ne kasdieną tempiant save į darbą, kuris žinai, kad nėra TU.
Apie keliones, amžių ir laimę
