 |
| Hkakabo Razi in Myanmar (Burma) |
Kaip galima gyventi vieną vienintelį gyvenimą ir ne tik kad nebandyti, bet ir nenorėti jį gyventi su polėkiu?
Per tris mėnesius darbo jau turiu mėgstamą taksistę, kurią matau retai, bet kuri visada mane atsimena ir džiaugiasi bematydama. O aš taip pat nejučia tikiuosi, kad vat šiandien ji mane veš namo. Anyway. Kalbamės mes apie keliones ir pokyčių, iššūkių svarbą. Ji pirmą kartą iškeliavo jau sulaukusi 40-ties, bet visada skatina savo dukrą keliauti, bandyti ir augti. Didžiuojasi ir mano "nesėslumu". Namo grįžtu džiugi ir pakylėta. Be abejo, kai visi eina tuo pačiu keliu, labai sunku rasti žmonių, kurie neina pasroviui, neina su visais, bet pėdina savo kelius, nes geriau nei bet kas kitas visame pasaulyje žino, ko jie nori. Be galo džiugu sutikti bendraminčių.
Ir kitas dalykas. Šiandien svečiuose apsilankė Gediminas Petraitis - jauniausias NBA teisėjas (gimė 1989 metais). Įgijęs 2 aukštuosius Amerikoje - finansų ir apskaitos, jis teišdirbo "pagal specialybę" 7 mėnesius, tarpe ko jis turėjo 4 mėnesių atostogas. Grįžęs po atostogų jis viską metė ir yra be galo dėkingas šeimai ir draugams, kurie leido jam nemokėti nuomos ir visą laiką palaikė, kol jis siekė įgyvendinti savo svajones. Mama sakė: nedaryk to. Tėtis sakė: daryk. Be abejo, kad ir ką sakytų, žmogus pats geriausiai žino, ko jam reikia. Na ir štai. Šneka apie stabilaus gyvenimo ir garantuotos, bet be galo nuobodžios karjeros iškeitimą į įgyvendinimą savo svajonių. Laimingų žmonių yra visur.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą