Tuo pačiu visiškai beprasmiškai iššvaisčiau popietę. Būtų pikta, jei ne Nero kavos puodelis. Nežinau, ką ten įdėjo, bet nepikta. Jau prieš pirkdama kavą žinojau, kad man ne tiek kavos reikia, kiek kokio nors "pick me up".
Kitas variantas buvo šokoladiniai riešutai. Ir žinai, silpnumo akimirką randi tūkstantį ir vieną pateisinimą savo veiksmams. Nusprendžiau pasilikti ties kava ir sustiprėjusi jaučiuosi nepaprastai savimi patenkinta.
Iš pradžių šita gatve (Tooting High St > Upper Tooting Rd> Balham High Rd > Balham Hill) važiavau pietų link. Į Foxtons pasiimti raktų 3 kambarių butui Croidone, kuris yra tiek pat toli kaip pietų ašigalis. Tik Croidoną gali pasiekti autobusais. Pietų ašigalio Foxtons'e pasakė, jog raktai yra trijose skirtingose pusėse - bet nė vienos kopijos šitoj agentūroj. Atsitiktinio pasirinkimo būdu keliauju į agentūrą mano minėtosios gatvės šiaurėje.
O ar sakiau, kad kamščiai? (O kada jų nebūna, paklausi?). Tad daugiau ir nesakysiu, nes Londonas ir kamščiai yra vienas ir tas pats dalykas. Jie neišskiriami. Niekas nežino, kaip atrodo Londonas be slenkančio eismo ir minios vienas pro kitus bandančių pralįsti žmonių. Dėl to mane ir pykdo stori apsiriję žmonės, kurie vis dar nešasi kokio nors greitojo restorano maišelį ir kemša riebų keptą maistą. Daryk tu ką nori su savo sveikata, bet vietos tai už du užimi.
Tad lėtai keliavau tas 2 mylias pirmyn, taip pat lėtai atgal. Gerai, prieš keliaudama atgal sustojau ALDI kokosų pieno. Vakarienei kažką pasigaminsiu; kaip visada traukia indiški patiekalai. Iš Šiaurės ašigalio agentūros išėjau įtartinai žiūrėdama į raktus... Paprastai gaunų jų visą saują ir pusė iš jų nerakina nė vienų name esančių durų. O dabar gavau vieną suvargusį raktą. Nuojauta kankina, kad sėkmingai į namą nepateksiu ir kad po 45 minučių kelionės į pietų ašigalį (taip, vėl ta pačia gatve žemyn) aš skambinsiu į savo darbovietę reikalaudama perkelti darbą, nes šiandien tiesiog viskas priešinasi. Beje, net neturėjau turėti šito namo. Kolega susirgo ir jo darbas atiteko man. Dėl to mano gyvenime atsirado minėtoji kava. Žinojau, kad po 45 minučių autobusu žemyn, 45 minučių autobusu aukštyn ir pora valandų name aš nebebūsiu tas pats žmogus ir padarysiu kokį nors kvailą dalyką. Pvz, suvalgysiu maišą Doritos (sūrūs kaloringi tortilijų traškučiai) su šokoladu dengtais riešutais. Čia pigiai parduodamas infarktas maišelyje.
Taigi, bekeliaujant į pietų ašigalį sulaukiu skambučio, kad visgi butas neparuoštas ir man reikia grąžinti raktus. Iš šimtų minčių mano galvoje leisiu pamatyti tris:
"Valio, laisva!"
"Kiek laiko aš praleidau šitoje gatvėje, kad jau pradedu pažinti keleivius autobuse?"
Ir šita:
Namus pasiekiu pačiu laiku... 2% telefono baterijos. Ir ištrinu filmus, kurie nėra kelionių ar planetos dokumentika. Laikas.
----------------------------
Moralas toks. Niekas negaišintų Steve Jobs ar Warren Buffet laiko. Jie to neleistų. Net jei vietoje gaišinamo laiko jie skaitytų žurnalą - tai būtų jų laikas ir jų pasirinkimas. Negaliu pakęsti nepagarbos mano laikui ir fakto, kad jį sprendžia kiti asmenys. Ir ne tik kad negaliu pakęsti, bet siekiu tai pakeisti. Šiandien savęs klausiau (ar tiksliau užbaigiau sakinį): aš nesuprantu, kodėl kas nors... (I don't understand why anybody would...)
LEISTŲ KITIEMS KONTROLIUOTI SAVO LAIKĄ IR GYVENIMĄ
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą