Iš dykumos į sodus ir atgal. Part 3. ~ Cannot Stay Here

Dykumas kuriam laikui palieku už nugaros ir atsibundu beįvažiuojant į Jeruzalę. Didelis ir, palyginus su ką tik paliktomis dykumomis, vėsus miestas. Šiuo metu dėvimi drabužiai nukišami giliai į maišą iki pat atostogų pabaigos. Dėl aliejaus jie tapo lipnūs ir nebeįmanomi dėvėti.

Anyway, Jeruzalė yra aukštumose, tad ir labiau vėjuota, tačiau su labai gerai išvystyta infrastruktūra. Apie patį miestą galite ir pasigooglinti. Netrunkam pasigauti traukinį, vežantį į autobusų stotį, o iš ten dar 3 valandas važiuojame iki Šerošim – labai jaukią ir nedidelę gyvenvietę su biblioteka, vaikų darželiu, amfiteatru, savanorių baru (į kurį taip ir nesusirinko pakankamai savanorių, kad būtų atidarytas man ten esant), dideliais gražiais namais (nė vienos parduotuvės!), apsuptą kalnų-kalvų (mano akimis kalnų, vietiniams tai tik įprastos kalvelės), nuo kurių kartais staugia vilkai ar dingai, ar hienos, ar dar kažkokie velniai. Tos aplinkinės kalvos turi olų. Viena jų garsėja tuo, kad joje buvo surasti būrėjos kaulai, apie kuriuos visiško atsitiktinumo dėka dar kartą išgirdau/pamačiau muziejuje. Be abejo, tai ne esminė informacija, tačiau kai kuriuos dalykus užrašau tik tam, kad po kurio laiko būtų malonu atsiminti. It’s called Personal Blog.

Kadangi penktadienio vakaras ir prasideda šabas – kassavaitinė penktadienį su saulėlydžiu prasidedanti ir šeštadienio vakare besibaigianti šventė, turiu progą artimiau pažinti žydų papročius: vaikų palaiminimą, dalijimąsi duona, dainavimą. Papasakoja ir paaiškina žydiškų dainų prasmę. Akys kliūna už dar nematyto simbolizmo, namų papuošimų, kiekvienam šeimos nariui uždegamų žvakių ir asmeninių žvakidžių. Kadangi šabo metu nebegalima keliauti, dirbti, gaminti, kurti ugnį, visas šeštadienio maistas jau yra apgalvotas ir paruoštas. Pasirodo, daržoves aš pjaustau izraelietiškai – labai labai smulkiai. Sakau, pritampu išsyk prie šitos šalies. Ir iš tiesų jaučiuosi kaip namuose.

Kairėje matosi mane nepaprastai sužavėjusi lentyna, kurioje - daugybė stiklainių su įvairiausiais riešutais ir džiovintais vaisiais

Buvimas su Nadav šeima įstringa kaip tobulas šeimos bendravimo pavyzdys. Bendros vakarienės, kurios pas mane būna kartą ar du per metus. Ne apsivalgymas, o bendravimas. Man patinka, kad maistas čia skirtas tik alkiui patenkinti ir jo tik tiek, kiek reikia – viena porcija. Tortilijos ir meksikietiška sriuba. Gal taip ne visur, tačiau apsistojau sveikuolių šeimoje, dėl ko pasisėmiau įkvėpimo, idėjų ir gerų pavyzdžių. Jokio besaikio 3 valandų rijimo, kas yra įprasta Lietuvoje ir mano šeimos rate per visus susibūrimus. Didžioji laiko dalis yra skirta bendravimui, atsiminimams, pasidalinimui emocijomis, aptarimui, kas nutiko per dieną ar kokie yra rytojaus planai. Mane sužavi nuoširdumas ir skleidžiama ramybė, o kai visi atviri ir pasirengę išgirsti bei dalintis, tuomet jaučiamas ryšys tarp kiekvieno šeimos nario. Stebiu visa tai, kaip gražų filmą. Niekas nebėga nuo stalo prie televizoriaus, nes jau pavalgė. Visi jaučiasi ramūs ir laimingi, kad yra kartu. Nėra nei telefonų, nei pašalinių dėmesio vagių. Jie yra čia ir dabar. Nėra pokabių apie negatyvius ir blogas emocijas keliančius dalykus, nėra ginčų ar kritikos, nepatenkintų žvilgsnių, nutylėtų priekaištų ir reikalavimų. Tokia vakarienė pakrauna šiluma, artumu vienas kitam. Stalas seniai nurinktas, bet vis tiek dar ilgai geriama arbata ir bendraujama. Mėgavausi kiekvienu tokiu vakaru.

Bet užtat kitą dieną prisivalgau visai parai… Apie šitą vietą klausiausi jau labai ilgą laiką. Girdėjau legendų, kad niekur kitur humusas nėra tiek skanus, kiek čia. Kiti net ir supyksta, kad išvykę iš Izraelio nebegalės valgyti eilinio humuso. Nekantraudama laukiau ryto, kad pagaliau galėčiau tuo įsitikinti. Iš tiesų patirties su humusu neturiu tiek jau ir daug, tačiau ragavau naminio, pirktinio, o dabar laikas paragauti legendinio.

Atsitiktinis pastatas su atsitiktiniu užrašu

Po pusryčių-pietų vietinio humuso vietinėje užeigoje užpakalį galėjau pajudinti tik pavakary. Tai nutiko ne dėl begalinio maisto kiekio, o dėl to, kad skrandį prikimšau pitot (duonos paplotėliais), kurių kiti paprastai net neliečia, o humusas savaime yra labai sotus. Suvalgiau pusę porcijos, bet nesigailiu nė kąsnelio ką tik paruošto, šilto, nuostabaus produkto. Jei pasirenki tinkamą vietą jį valgyti. Turistams skirtas humusas buvo šaltas, siaubingas ir šlykščiai brangus. Be jokių smagių daržovių, skirtų valgyti kartu. Ne paslaptis, kad į tokias vietas eiti nėra reikalo, tačiau Jeruzalės labirintuose nepavyko rasti, kur galima būtų bent šiek tiek užkąsti prieš labai ilgą dieną. Tąkart teko pasitenkinti turistams skirtu šlamštu. Bet prisimenant užeigą, kurioje lankiausi kelis kartus, štai mūsų stalo nuotrauka:

Falafeliai, pita, thina, baklažanai, daržovės – rojus veganams. Viskas skanu ir šviežia. Taip po truputį išsiugdau nepasitenkinimą lietuviškos maisto kultūros pasiūla vegetarams. Ilgiuosi izraelietiško maisto…

Kas matosi nuotraukoje, tai yra išsyk papildoma lėkštė ar lėkštutė vos ištuštėja. Atrodytų, kad visai nedaug čia keturiems žmonėms, bet iš esmės išeidami plyštančiais pilvais palikome itin daug maisto. Dar įdomiau stebėti, kaip darbuotojas ateina, per kelias sekundes visas lėkštes surenka į ranką taip, kad nė viena jų nesukrenta viena kitai į vidų, ir nueina. Šitoks stalo nurinkimo šokis mane lengvai hipnotizuodavo. Vis dėlto smagiausia dalis ir yra užkandžiai, kuriuos gali maišyti, vynioti, mirkyti ir ragauti. Valgoma rankomis, nes tokiu būdu gaunamas didžiausias pasitenkinimas maistu, o smegenys ir skrandis, gaudami informaciją iš receptorių apie šilumą ir tekstūrą, natūraliau viską priima. Esi oficialiai turistas, jei valgai su peiliu ir šakute. Arba baisus snobas.

Hummus place

Šita užkandinė yra netoliese Šerošim esančiame arabų miestelyje, o skirtumus tarp arabų ir žydų gyvenviečių galima pastebėti iš tolo. Pradedant architektūriniais skirtumais, baigiant begaline netvarka arabų miestuose. Tvarka jie ne itin rūpinasi, tad visos kalvos yra nuklotos šiukšlių sluoksniu. Kovo viduryje mieste vis dar žaliuoja išpuošta kalėdinė eglė. Primena ką tik paliktą lietuvišką žiemą.

Nė ir nepagalvotum užsukti... Nė ir nesužinotum, kad čia paslėptas skaniausias pasaulio desertas.

Jėzus tave stebi. Net ir pas arabus.

Sekanti stotelė – desertas. Knapfi. Šiaip net nebūčiau jo pastebėjusi ir griebčiau chalvą arba baklavą, bet tai būtų didžiausia mano klaida, nes iki šiol seilė varva prisiminimus knapfi – oranžinis varškės ir medaus debesėlis. Taip pat šiltas, minkštas, tirpstantis. Jį skanauti grįžtame į namus. Kaitina saulė, kurį laiką kepame verandoje, mėgaujamės vėjo gūsiais, vėl kepame.

Diena taip ir užsibaigia: bendraujant, virškinant, tinginiaujant, žiūrint senus vaizdo įrašus, klausantis apie Izraelio istoriją, kalbant apie knygas ir žemėlapius.