Trys įrašai, trys dienos. Pirmieji ir
svarbiausieji įspūdžiai išsakyti, emocijos išlietos. Nepabuvęs, nesuprasi. Taip
galiu pasakyti. Ir iš tiesų kalbėk nekalbėjęs, tačiau tik keliaujantis žmogus
gali suprasti, apie ką eina kalba. Man – tai prisiminimai, o po kurio laiko
skaitant rašliavas, viskas atrodys, lyg tai būtų nutikę vakar. Ir vėl pradės
niežtėti pėdas, prašančias leistis į kelionę. Ir smegenis, prašančias nuotykių,
išbandymų, naujų žinių, neapsakomo gamtos grožio. Niekas – nei kokybiška
televizija, nei profesionalios nuotraukos, nei įdomiausi pasakojimai – visiškai
niekas nesugebės perduoti, ką tai reiškia užkopti į kalną, nusileisti į
kanjoną, perbristi miškus ir upes, kvėpuoti ir gyventi tuo. Ir to nepatyręs
žmogus niekada nesupras, kodėl tie visiškai trenkti žmonės rizikuoja gyvybe ir
sveikata, palieka patogumą ir leidžiasi į dienų, savaičių ar mėnesių žygius,
miega palapinėse ir minta vien ryžiais, išleidžia visus savo pinigus geriems
batams, gerai kuprinei ir daugybei kelionės bilietų, o ne viešbučiams ir
suorganizuotoms ekskursijoms, bet aplenkia visa tai iš tolo, keliaudami su
kuprine, autostopu, pėsčiomis, autobusais, dviračiais, patirdami visus
rūpesčius ir nepatogumus, kurių taip bijo tie niekada nepaliekantys savo namų
ir jiems įprasto komforto.
Jaučiu, kad ateina laikas užbaigti Izraelio
pasakojimus ir pasiruošti naujiems nuotykiams. Atsiloškite ir pasinerkite į
paskutinį pasakojimą ir didžiausią iš visų nuotraukų pluoštą.
***************************
Dar vienas saulėtas rytas (nors ir
nestebina, bet labai maloniai nuteikia), puodelis kavos, lengvi užkandžiai
kelionei (džiovintos figos, riešutai, bananų duona) ir apie 10 ryto mes jau sėdam
į automobilį: labai mielą Nadav seserį Sarit vežam
į jos buvusią karinę bazę. Grįžta nenoriai, nors prabėgo jau keleri metai po
to, kai paliko ją paskutinį kartą. Susidaro įspūdis, kad toji kariuomenė nėra
jau toks įdomus dalykas ir nostalgijos balse nė pas vieną neteko išgirsti. Tik
šį kartą grįžta apmokyti jaunuolius, tad kankintis treniruotėse nebereikės. Iš vakaro
pasiskolina knygą, nes didžiąją laiko dalį teks tiesiog stumdyti laiką. Žinoma, tai geriau už alinančias treniruotes ir laisvalaikio uniformą dėvinti mergina
atsisveikindama atrodo džiugiai.
 |
| Ant lentelių užrašyta: "Atsargiai. Minos". Visas kelias aptvertas tvoromis, visos pievos nusėtos minomis. |
 |
| Bazė, kurioje palikome Sarit |
Sekanti stotelė – Golan Heights – Golano aukštumos.
Izraelio okupuota teritorija tarp Sirijos ir Izraelio, besiribojanti su Libanu.
Aukščiausias taškas – Hermono kalnas, kuris puikuojasi snieguotomis viršūnėmis.
Kalvos pusiaukelėje susitinkam plepų naminį medų ir uogienes pardavinėjantį drūzą, kuris mielai vaišina ir prisiekia meilę Izraeliui, Sirijai ir Libanui, nes visose šalyse yra jo šeima, jo broliai, jo namai ir visiškai nepaiso nesutarimų. Gaila, nuotraukos neturiu. Sako, kad drūzą pažinsi iš jo drabužių. Nuotrauka iš interneto. Ar tik nebus tas pats?
Vietovė labai graži, saugoma ir spygliuota, važinėja United Nations kariniai automobiliai, tačiau galima laisvai vaikščioti po čia pat esančius jau apleistus bunkerius.
 |
| Bunkeryje tamsu, nors į akį durk. Vietomis teko pasišviesti telefonais. |
 |
| Bunkeryje |
 |
| Sirija tolumoje |
 |
| Turi jie humoro jausmą ... |
 |
| Įprastas vietinio restorano meniu. Kita vertus, anglų kalba irgi nepadeda - čia aprašytas maistas yra naujas ir nepažįstamas. |
 |
| Izraelietiškos alyvuogės karčios kaip kakava be cukraus, bet pripratus tas skonis pasidaro itin malonus. Tikras. |
 |
| Mujjadara (Madžadra). Skanu, sveika ir paprasta. Tai lęšiai, pakepti su ryžiais, prieskoniais ir bet kuo, kas šauna į galvą. Ne paslaptis, kad lęšiai yra vienas svarbesnių vegetaro maisto produktų. Dešinėje kampe - Labne. Iš esmės - graikiškas jogurtas su za'atar (prieskoniais) ir alyvuogių aliejumi. |
 |
| Mmmm... Falafel. |
 |
| Po pietų paprastai paklausia, ar norėtume turkiškos kavos. Mažiausias puodelis, kokį tik esu mačiusi, tačiau kava stipri. Prie skonio reikia priprasti. Kita vertus, sparnų neužaugindavo. |
 |
| Kelionė atgal. Na, bent užuomina į vaizdus pro automobilio langą. |
Deja deja, atvykome į šią nuostabią vietą apžiūrėti tvirtovę, bet pavėlavome. Pasirodo, vartai uždaromi nuo 15 valandos (!). Tad tiesiog teko maltis aplinkui, paganyti akis ir po truputį traukti į namus.
 |
| Daug kartų bandžiau nufotografuoti kareivius. Pralekia ir nepagausi. |
***************************
 |
| Štai taip atrodo 8 valanda ryto. |
Penktoji diena apie save primena tik šiomis dvejomis nuotraukomis, bet vos pavyko atsiminti, ką gi aš veikiau! Diena buvo labai atpalaiduojanti. Niekur nevažiavom, niekur nėjom. Pradėjau skaityti knygą, kurios nebaigusi laiku, ryte surijau skaitydama per savo mažytį telefono ekraną. 600 puslapių anglų kalba tau ne juokas. Tiek gera ji buvo. Nereikia nuolat kažkur eiti ir kažką veikti, kad būtų gera su gera kompanija.
Kai popiet atsibodo sėdėti ir jau norėjosi fizinės veiklos, pasiūliau užkopti į vieną iš gyvenvietę supančių kalvų. Apie tą pasivaikščiojimą iki šiol primena suplyšę ir susiųti mano mėgstamiausi marškiniai. Tačiau užkopus į viršų visas miestelis lyg ant delno. Galima įžvelgti kelis jos sluoksnius: senamiestį, kur buvo pastatyti patys pirmieji namai, kur įsikūrė pirmieji Šerošim gyventojai ir kur auga labiausiai išsikeroję medžiai. Antrasis sluoksnis yra šiek tiek aukščiau į kalvą. Šiek tiek mažesni medžiai ir krūmai, tačiau vis tiek gyventojai džiaugiasi gana dideliais sodais. Nors galima pastebėti, kad antrojo sluoksnio gyventojai jau yra linkę savo namus aptverti tvoromis, ko nedaro senojo sluoksnio gyventojai. Ir naujausias miestelio sluoksnis - dar aukščiau į kalvą. Ten vis dar vyksta statybos, o kalvos apačioje esančiuose karavanuose laikinai apsistojo tų naujųjų namų savininkai. Griaunama, kasama, statoma, namai yra modernūs, skiriasi architektūra nuo seniausiojo ir naujesniojo sluoksnio namų, žalumos mažai arba ji vos pradėjusi augti. Tvoros didelės ir nepražengiamos. Dažniausiai mūrinės ar paskandintos vešliuose krūmuose.
Iš viršaus viskas atrodo plokščia ir galima pamiršti, kaip sunku buvo užkopti nuo autobuso stotelės iki namo su didele kuprine po ilgos kelionės ir miego trūkumo. Tačiau apie įkalnę primena sunkiai į viršų pūškuojantis geltonas mokyklos autobusas. Suka zigzagais, tai pradingsta už medžio, tai atsiranda, tai užstringa kur nors nepravažiuodamas pro statybas. Niekur nesimato nei suaugusių, nei vaikų. Ką čia tas vienišas autobusas veikia? Tarsi, miestelis būtų
visiškai tuščias. Darbo diena, dar nėra nė trijų dienos. Vaikai mokykloje. Ir
aš su Nadav tarsi vienintelės gyvos būtybės visame miestelyje, neskaičiuojant
to judančio autobuso, apačioje vaikštinėjančio šuns ir kelių vanagų, sukančių
ratus akių lygyje.
Įtariu, kad po šito pasivaikščiojimo pasukome pas Deborą - žmogų, pas kurį dirbau Aliaskoje. Ji čia pat ir gyvena. Geriausią humoro jausmą turintis žmogus pasaulyje. Ji pasako tiesiai į dešimtuką taip, kaip yra, ir tiek, kiek reikia. Man patinka žmonės, kurie necukruoja to, ką sako, net jei tai kartais įžeidžia ar šokiruoja. Turbūt tai kuo puikiausiai papildo vienas kitą ir padaro ją charizmatiškiausiu žmogumi, kokį esi pažinęs.
***************************
Ir štai atėjo laikas leistis susipažinti su šalies garsenybėmis. Pailsėję, atsigavę, iškeliaujame trims dienoms į Jeruzalę. Ne su mašina, tad anksti ryte jau pėdiname į autobusų stotelę. Nusimato 3 valandų kelionė, kuri yra apdovanojama dar nematytais ir neragautais vietiniais patiekalais, nuo kurių jaučiausi pastorėjusi 5 kilogramais. Jemenitai yra nepaprastai liesi žmonės, nesugebantys priaugti nė gramo svorio, nors jų maistas, priešingai nei jie patys, yra siaubingai riebus ir kaloringas. Ir nepasakyčiau, kad sveikas. Jemenitas yra tas asmuo, kurį reikėtų turėti šeimos medyje, jei nori niekada nesirūpinti savo svoriu ir valgyti, ką nori.
 |
| Jachnun (10-12 valandų gaminta tešla). Tiekiamas su virtu kiaušiniu ir aštria pomidorų tyre. |
 |
| Jahnun ir Memulawach (į tešlą įvynioti kiaušinis su pomidorų padažu, humusu, thina ar kreminiais sūriais) |
 |
| Vaizdas į turgų |
O štai taip trumpai atrodo pasivaikščiojimas po turgų:
Pagaliau paragausiu arabiškų saldumynų! Atrodo puikiai, bet nusivyliau visais, išskyrus varnos lizdą viršuje kairėje. Be galo saldūs ir labai riebūs.
 |
| Poilsis parke prisivalgius saldumynų |
 |
| Vyriausybė sulaukė svečių. |
Gerai pavalgę, šiek tiek pailsėję patraukiam į Izraelio muziejų, kuriame praleidžiame likusią dienos dalį. Pro daug ką vos prabėgome, apie daug ką dar nepaskaitėme/nesužinojome. Jis didžiulis su daugybe skirtingų galerijų ir eksponatų. Kažkas sako: "muziejuje neįdomu dirbti". O ar bandei testuoti? :/
Na, akivaizdu jau, kad statulėlės buvo mano mėgstamiausias eksponatas. Po senovinių papuošalų ir įrankių, kurių nefotografavau.
 |
| Afroditės statula. Kas mane nustebino, tai, kad žiūrint į statulas ir Graikijos pastatus natūralu, kad visi jie yra balto akmens. Bet priešingai - tai yra labai nenatūralu. Viskas buvo labai spalvinga anuomet, tačiau laikas ištrynė visas statulų ir miestų spalvas, palikdamos tik baltą akmenį. Kaip būtų įdomu atsidurti tame pasaulyje ir pamatyti, kaip spalvingai viskas iš tiesų atrodė. |
 |
| Dar vienas dalykas, kuriuos dievinu: maži didelių dalykų modeliai. |
 |
| 14 500 metų senumo moters su šuniu kaulai (Eynan, Hula Valley) |
 |
| "Mini" Jeruzalės modelis, kada dar stovėjo siena |
 |
| Nano biblija. Mažiausia biblija pasaulyje. |
Po kelerių valandų jau buvo malonu išeiti iš muziejaus ir nustoti skaityti bei mąstyti. Šiaip ne taip susisiekėme su hosteliu ir patraukėme jo ieškoti į Jeruzalės senamiestį.
 |
| Senamiesčio gatvės |
 |
| Šita siena kelia malonius jausmus dabar, nes tai reiškia, kad po ilgo pėdinimo pagaliau pasiekėme senamiestį ir hostelis jau čia pat, arba kad po ilgo pėdinimo išėjome iš senamiesčio ir netrukus įkvėpsime kitokio oro |
 |
| Gerai įsižiūrėjusi į nuotraukas supratau, kad turiu pradėti galvoti, kaip rengtis keliaujant ir kaip stovėti. Realus pasaulis ir nuotraukos - du skirtingi dalykai. Nekartokite mano klaidų, jei norite turėti gražių nuotraukų, įrodančių, kad kažkur buvai ir kažką veikei. Beje, aš čia dar ir su kuprine. |
Sakyčiau, itin nuskilo įsikurti Jeruzalės senamiestyje. Visą kitą dieną praleidome vaikštinėdami po jį, nes visa istorija, visa kultūra yra suspausta į šį nedidelį plotelį. Čia iš esmės yra viskas, ko reikia. Išskyrus padorų maistą.
***************************
Kovo 9 d. 9:27 ryto. Pusryčiai.
Sotesni, bet ne patys geriausi turistams skirti pusryčiai
(čia tieji minėti anksčiau, kuriais nusivyliau)
 |
Salotos - tabboulech (petražolės, bulgur kruopos, mėtos, alyvuogių aliejus, citrina, pomidoras). O kairėje nuo humuso - keptas baklažanas su thina (mmmm.... tuoj išalksiu).
|
Na, o rytas išaušo gaivus. Štai keli vaizdai nuo hostelio stogo, ant kurio radau ir lietuviškų rašmenų.
Na, o pusė senamiesčio yra vienas didžiulis turgus.
Įžymioji Jeruzalės siena. Prie pat jos prieina tik tikintys, tad man užtenka pasižiūrėti iš tolo.
 |
| Moterys turi atskirą priėjimą. Dešinėje viršuje matosi aptvertas, uždengtas koridorius. Nepamenu, dėl ko tiksliai, bet arba izraeliečiams, arba arabams buvo toks pastatytas, kad akmenimis ar kažkaip kitaip vieni kitų nežalotų. Anuomet. Šiandien jie daugiau mažiau geba gyventi bendroje erdvėje. |
 |
| Senamiestis padalintas į 4 kvartalus: žydų, krikščionių, armėmų ir musulmonų. Visi Jeruzalės armėnai gyvena tik senamiestyje. Taip suskirstyta buvo labai senais laikais, o dabar skirtumai vis dar tebėra gyvi tik dėl to, kad tuose namuose liko gyventi vaikai, anūkai ir iki šiol religiškai ir kultūriškai nesimaino. Kvartalai yra padalinti gatvėmis, tiksliai, tad viena koja gali būti pas musulmonus (beje, jų kvartalas didžiausias), kita - pas žydus. |
Apie pietus prasideda ekskursija po Jeruzalės tunelius, einančius visai šalia sienos. Iš tiesų tos sienos yra dar labai daug giliai po žeme, yra keli jos sluoksniai, nes visa Jeruzalė panaši į sluoksniuotą pyragą, kurį vis savaip gamino įvairiausios tam tikru metu Izraelį okupavusios kultūros.
Tunelių istorija yra vienas nedaugelio dalykų, kuriuos visgi išsivežiau atmintyje. Kur neatsiminsi - juk sumokėjau už tai. Pasiekę tunelio galą, tuo pačiu ir ekskursijos, galėjome rinktis: išlipti ten, kur ne visai saugu ar pasukti atgal ir grįžti su gide į tunelio pradžią. Pirmiausia, tokios istorijos yra panaudojamos vien efektui sudaryti. Antra - nuotykis laukia! Bet nieko nenutiko. Atsiradome tiesiog paprasčiausioje gatvėje. Na, ne tiek jau paprasčiausioje, o anot legendos - toje, kur Jėzus nešėsi kryžių. Pažymėtos visos stotelės ir štai viena jų apačioje:
Iš visų jų, matyt, padarytos šventyklos. Einant šia gatve galima susipažinti su visu Jėzaus kryžiaus keliu ir galiausiai kelionę užbaigti ten, kur jis ir buvo nukryžiuotas. Bet iš esmės sekioti pramintais keliais yra gana neįdomu, tad dieną praleidome tiesiog vaikštinėdami po senamiestį, stebėdami žmones ir plepėdami.
 |
| Pirmasis Jeruzalės žemėlapis (graikai) |
Pavakariais išalkome ir OMG! Fast food fiesta! Negerai apie maistą rašyti naktimis. Bet kaip buvo gerai ....
 |
| Žmonių stebėjimą pamalonina traškus užkandis. Bamba. |
Žmonės turguje, kaip ir priklauso, tik susidurk žvilgsniu ir netrukus jau rankoje laikai prekes. Šypsosi, kviečia, siūlo, kainos krenta kaip lapai vėlyvą rudenį. Daiktai tikrai gražūs, įdomūs, net jei ir suvenyriniai niekučiai - vis tiek spalvingi, rytietiškais motyvais marginti, malonūs pažiūrėti.
Aš be abejo, užsimaniau kavos, nes vaisių arbata prieš 5 valandas man nieko nedaro. Maža kava 10 šekelių, didelė - 20. Gerokai per brangu, hostelyje iš aparato buvo 5 šekeliai, o ir vieta - ne prestižinė kavinė. "Ačiū, bet ne" ir apsisukę einam. Tik girdžiu - didelė kava už 10! Na, geriu tą kavą ir galvoju ... Aš manau, kad man vis tiek įkišo mažą. Bet gėriau lėtai, kaip didelę ....
 |
| Akivaizdžiai krikščionių kvartalas |
 |
| Musulmonų kvartalas |
Pavakariais vis tik ateiname į must-see objektą:
Holy Sepulchre bažnyčią, kuriame yra 5 iš 14 kryžiaus nešimo stotelių. Kapas, kuriame Jėzus buvo palaidotas ir prisikėlė, Kalvarijos arba Golgotos kalnas ir kiti dalykai, girdėti iš tikybos pamokų. Skaitant Jėzaus istoriją neatrodo, kad viskas vyko tokioje nedidelėje erdvėje, o gyvai pamatyta tai, kas išliko, šiek tiek kitaip įprasmina pasakojimus.
Po visko grįžtame į hostelį, valgom dar daugiau Bamba ir žiūrim Rick and Morty (beje, paskutinė sezono serija atima žadą ir tampa tobulu puikios dienos užbaigimu).
 |
| Karališkas hostelis |
***********************
Nauja diena išaušta saulėta ir gaivi. Susirenkam daiktus ir išlendam iš senamiesčio. Kelios valandos vaikštinėjant po plačiąją Jeruzalę ir traukiam į autobusų stotį.
 |
| Saulės laikrodis ir kalendorius. |
 |
| Na, čia dar prisijungėm prie mokamos nemokamos ekskursijos. Šiaip turėjo būti nemokama, bet gidas buvo nerealus, tad nepagailėjome arbatos. Vis tik jis iš to gyvena ir visada malonu paremti tuos, kurie drįsta dirbti jiems įdomų, netradicinį (t.y., no brainer) darbą. |
Na, o čia jau tikrai už senamiesčio sienų. Maždaug valanda pėdinimo iki stoties. Bandom suspėti į autobusą.
 |
| Bet pakeliui užkandam. Pigiau grybo ir be abejo - falafeliai! Dievo dovana. |
Pora pasimetusių nuotraukų iš ankstesnių 2 dienų. Šitas apačioje yra bunkeris bomboms įmesti. Na, jei kažkas paliko kuprinę, tai ją kiša į šitą dėžę, kviečia išminuotojus, o jie jau aiškinasi, kas nutiko. Žodžiu, geriau jau netyčia nepalikti savo kuprinės.
Už 20 šekelių (jei neklystu), galima kurį laiką taip sėdėti ir mėgautis kaljanu.
Na, gerai. Atostogos dar nesibaigė, tačiau puslapis jau sunkiai vartosi. Akivaizdžiai, per daug nuotraukų. Tad paskutinė kelionės dalis turės pratęsimą.
Dammit.
