Atostogos gerai. Tada atsiranda jėgų padaryti darbus, kuriuos atidėliojau 2 mėnesius.
Taigi, netikėtai radau kalnus Lenkijoje. Kadangi jie yra dalykas, be kurio nebeįsivaizduoju pilnaverčio gyvenimo, turėjau keliauti.
Planuose buvo pakeliui sustoti skirtinguose miestuose, pamatyti Krokuvą ir Varšuvą, galbūt dar kažką. Tačiau atkeliavus į Zakopanę neliko abejonių, kad pasiliksiu čia kaip įmanoma ilgiau, o miestai tėra miestai. Visi jie vienodi, nebent yra atitinkamų emocinių ryšių su jais. Dėl to mano kelionės nėra pažįstamų objektų lankymas ir fotografavimasis prie jų (be abejo, to ir nevengiu), bet nuotykiai, istorijos, kažkas naujo, keisto, išbandymai, pokalbiai, pažinimas. Štai dėl šitų dalykų atsiranda tas begalinis noras kažkur dar keliauti, o grįžus į pažįstamą aplinką žudo rutina ir nuobodulys. Taip atsiranda priklausomybė kelionėms ir nepasitenkinimas viskuo, kas jau taip gerai pažįstama.
Taigi, pirmas dienas praleidau ... lankydama kalnus. Po metų prie magistrinio darbo ir ofiso darbo kiekviena įkalnė buvo sekinanti. Stengiausi priprasti kaip įmanoma ilgiau, nes turėjau tikslą šių atostogų - užlipti į aukščiausią Lenkijos tašką (taip išdidžiai tai tariu ir vis dėl to, tau ne Lietuviška kalvelė). Iš dalies abejojau, ar taip padarysiu, turint galvoje kaip nelengva buvo visa kita. Daug vaikščiojau, daug lipau, stūmiau save fiziškai tiek, kiek galima. Miegodavau kaip užmušta. Ir galiausiai viską atpirkdavo panorama, achievement (pasiekimo) jausmas. Tai buvo kaip meditacija, persikrovimas, leidžiantis pamiršti viską ir būti tik ten ir toje akimirkoje. Tai buvo laisvės jausmas, kurio man reikia kaip oro.
 |
| Tiems, kas tingi laipioti |
 |
| Akimirkai prisėdau ant tuščio kelmo pasigrožėti ir užkąsti. Čia po 5 minučių taip atrodė mano ramybės oazė. |
 |
| Poilsis po visko... Kojytės skauda. |
Taigi, laikas seko ir nors ir abejodama, kad pavyks, vis tik nusprendžiau - rytoj lipu į Rysy.
Oras pasitaikė nuostabus visas dienas nepaisanto, kad bilietus pirkau prieš 2 mėnesius ir vis žadėjo lietų. Man pasisekė - buvo giedra ir gražu. Perskaičiau apie kalną viską, kas įmanoma. Pasiklausinėjau vietinių žmonių. Šalia viršunės yra kalnų trobelių, kur būtų galima praleisti naktį nespėjus nusileisti, o kadangi esu fiziškai nepasirengusi, tikrai abejojau ar spėsiu. Kita vertus, tiesiog daviau sau daug laiko ir nusistačiau žadintuvą 5-tai ryto. Ir tai net nėra anksti, nes autobusas į Rysy pusę buvo pilnutėlis. O daugiau - autentiški užrašai iš tos dienos:
"Šešta ryto. Aš jau pilnuteliame autobuse į Morskie Oko. Laukia 6 valandų ilgio kelionė į Rysy. Kaip man - turbūt visų 8, bet atengsiuosi paskubėti. Tikslas - būti ten 13 valandą. Tokiu atveju turėsiu pakankamai laiko apsidairyti po Lenkijos ir Slovakijos plotus ir lėtai iki 19:30 jau būti apačioje. Riedam.
 |
| Saulėtekis... |
 |
| O šitoj pusėj kalnai kur kas aukštesni. Dėl to viršuje nebėra miškų, žolės. Tuo jie mane žavi. Tai yra negailestingi milžinai mūsų planetoj... Jiems esi bereikšmė skruzdė. Jie čia buvo tau nesant, dar ilgai bus ir po tavęs. Čia supranti, kiek daug dalykų yra beprasmiai ir supranti, kas yra reikšminga. |
 |
| 9 km pėstute nuo autobuso stotelės link kalno papėdės |
 |
| Morskie oko restoranas/viešbutis ir patsai ežeras ... Nereali vieta, gražiausia iš visų lankytų. Ir labai gera, kad ją pasiekti ne taip paprasta. Iš esmės čia visi yra kopiantys į Rysy. Tokiu metu turistai dar miega. |
----
8:45 pavyko pasiekti Morskie oko. Pagal planą ir net keliom minutėm anksčiau. 25 min aplink ežerą, 30 iki kito, o nuo ten belieka 3 val 20 minučių žadančio kopimo į aukščiausią tašką Lenkijoje. Bent jau kiek girdėjau iš ten buvusių. Eiti lengviau, kada nesustoji ilsėtis. Akimirkomis tikrai sunku, bet tada įsijungia antras, trečias ar ketvirtas kvėpavimas ir netikėtai jėgų suteikia nepaprasto grožio kalnai. Štai dėl ko aš čia. Štai dėl ko kopsiu į Rysy.
Kelios nuotraukos, kelios mintys, saldainis ir 8:58 aš jau į kelią. Šaltis braunasi per prakaitu permirkusius drabužius ir geriau judėti nei vėl valandą šildyti raumenis.
----
9:50 pasiekiu antrą ežerą. Turint galvoje, kad turėdavau sustoti kas 5 žingsnius, atėjau labai laiku: 5 minutėmis anksčiau. Laukia sunkiausia dalis. Einu lėtai, visus praleidžiu, bet anksčiau ar vėliau aš į viršų nueisiu. Diena nuostabi. Išeiti šiandien paragino tai, kad rytoj nusimato lietus ir kelionė autobusu namo, t.y. Ir bemiegė naktis. Bet šiandien karštas dušas, lova, žmonės pasidalinti pasiekimu. Kadangi aš ankstyvą, nėra jokių turistų, kurie sumoka, kad juos uzkeltu į viršų, o ten ryja ir srebia alų. Čia tik tikri hiker'iai ir aš. Matau jų mane vertinančius žvilgsnius: rimtai čia į mane žiūrėti ar net nesiartinti. Vertina batus - patikėjau jiems gyvybę. Vertina aprangą, vertina kuprinę - patikėjau jai stuburą. Visa kita - nematoma. Energijos suteikiantis, bet neapsunkinantis maistas ir vanduo. Daug vandens. Jis yra pagrindinis mano svoris. Į viršų 2 litrų turi užtekti, o einant į apačią paprastai netroškina. Gyvensiu. Ir pietausiu ant kalno. Lengvas užkandis ir viliuosi, kad 14 valandą jau būsiu viršūnėje.
Dar vienas saldainis 10:11 ir judu.
 |
| Palei kairįjį ežero krantą vyniojasi mano takas. Pažymėjau taką, kuris netrukus dingsta už uolos ir kalno linkio. Atrodo, kaip nepasiekiama vieta .... Keisčiausia, kad prireikė tik 30 minučių ten atsidurti. |
|
 |
| Jaučiuosi taip išdidžiai pradėdama kelionę šiuo taku... Tai reiškia, kad kitas tikslas - Rysy. |
----
Jau pusvalandį kopiu. Tai vienas gražiausių dalykų, ką esu mačiusi. Skaidrus žalias ežeras, gigantiški kalnai, kurie visiškai man apsuko galvą. Ir ilgutėlė vora žmonių, lėtai kopiančių i viršų. Lyg skruzdėlyčių kaspinas vyniojasi aplink kalną. Ką tik tai buvo tik taškeliai tolumoje. Netrukus tapau to dalimi.
Labai lėtai, bet kopiu. Ir galvoju, kiek daug stipresnė buvau prieš įsidarbindama ofise. Jis lėtai ir nepastebimai mane žudo. Aplink ošia kalnai, mažai kas kalba. Sunku. Nepaprastai sunku. Tikiu, kad liko dar 3 valandos. Sakiau, kad nespėjusi iki 3 suksiu atgal. Negaliu to leisti.
----
Nepaprasta, kiek daug galima nueiti per dar vieną pusvalandį. Esu ties vieta, kur takas dingo iš vaizdo, kada į jį žiūrėjau priešais esančiame krante. Jei kuprinė nuriedėtų, tai tikiu, kad riedėtų iki pat ežero. Labai statu, labai uolėta, labai sunku, bet vaizdai atperka viską. Kol kas nėra ženklų, kiek dar liko kelio. Kelią stebiu tatrų
appse. Malonu jame matyti kelionės šuolius. Dabar lygiai 11:11. Sugalvoju norą laiku užkopti į kalną. Nespėju sugalvoti noro sėkmingai grįžti namo, nes autobusui iki čia ir bilietui išleidau paskutinius grynuosius. Bet tai ateities problema.
 |
| Šiek tiek akmeninio ledo... Labai jau kietas. |
 |
| Vis su siaubu žiūriu į viršų. Kaip statu ir kaip toli... Už kiekvieno posūkio laukia nauja įkalnė. |
 |
| Vaizdai atperka visą skausmą... Galbūt tik jie ir pažadina antrą, trečia ir tolesnius kvėpavimus. |
 |
| Kalnas... |
 |
| Tolumoje - Morskie Oko restoranas ir ežeras, nuo kurio prasidėjo kopimas į viršų (nepamirštant didingų 9 km nuo stovėjimo aikštelės, kuriuos kiekvienas sąžiningai turi įveikti, nebent turi kelis tūkstančius zlotų kišenėj arba spec.leidimą. |
----
11:36. Pertraukos tampa dažnesnės. Kuprinės nebepaleidžiu iš rankų prisėdusi pailsėti. Žemyn riedantys akmenys parodė, kaip lengva ją prarasti. Užkandis. Išalkstu kur kas dažniau nei anksčiau. Prieš tai nuo nuovargio pykindavo, apie maistą net minties negalėjo būti. Turbūt sustiprėjau. Praėjo 6 valandos nuo pusryčių (sunku patikėti, kad aš po tiek laiko dar tik Rysy papėdėje).
 |
| Kelias pažymėtas. Aplink daug įkalnių, bet kopimui paruošta tikriausiai viena. |
----
12:16. Sakau, kai pagauni momentą, tai geriau eiti nei pasėdėti ir po to eiti. Bet kai iš niekur nieko pradedu balsu juoktis, nusprendžiu, kad laikas pailsėti. Žmonės pusiau ženklais, pusiau lenkų kalba sako, kad jau nebetoli. Kiekvienas "labas" (lenkiškai) man sušildo širdį. Visus mus jungia bendras tikslas. Mūsų daug ir mane lenkia kaskart vis kiti žmonės, bet jaučiuosi tarsi būčiau didelės komandos dalis. Visi mes išvien tai šypsena, tai žvilgsniu, tai labas raginame vienas kitą. Visiems sunku. Ir dar sunkiau užvertus galvą matyti visus kopiancius į stačiausią taką, kokį esu mačiusi.
Jaučiu, kad dar turiu jėgų ir netgi daug. Kūnas vargsta, bet kitaip.. Tarsi turiu nesibaigianį rezervą kopti aukštyn. Arba bent kol kas. Eiti nepaprastai sunku, bet viduje tarsi amžinas variklis. Verčia nesustoti čia per ilgai, kad turėčiau laiko viršuje.
12:26. Laikas judėti. Savo tuščią buteliuką pakeičiu į paskutinį rezervini vandens butelį. Liko litras. Saldainių nebenoriu.
 |
| Kopti darosi vis tačiau ir sunkiau |
 |
| Tiek nuėjus nebegalima sukti atgal.... |
 |
| Kalno dantys raižo debesis... Nuostabu... Jau atrodo, esu čia pat. |
 |
| Skruzdėlytės... |
---
Apie 14 val išsijungia visi mano varikliai, pradeda pykinti, o appsas rodo, kad jau esu čia pat. Įtariu, kad liko pusvalandis. Be jėgų ir pirmyn, ir atgal atrodo tiek pat siaubinga. Obuolys. Gal padės. Žemyn leidžiasi vyrukas ir sako: dar mažiausiai valanda kopimo ir viršuje nieko nesimato. Ironiškai sušunku, kad tai labai motyvuoja. Kalnas juokiasi.
----
14:30 aš viršuje.
Noriu verkti. Iš džiaugsmo ar nuovargio ar dėl to, kad aš debesyje. Žmonių daug, bet jie man netrukdo. Tikiu, kad visi apimti tos pačios palaimos. Matau čia tuos, kurie kartu kovojo paskutiniuose metruose. Bet verkiu matyt tik aš. Ir gal dar tas vaikinas su akiniais.
 |
| Aš tiek pavargus, kad net tokioj didingoj akimirkoj nebesinori pozuoti... |
-----
Papildymas dabar, nes čia įrašai nutrūksta iki kol jau keliauju namo: Netrukus leidžiuosi žemyn. Darosi šalta, greitai tems, o dar visas kelias žemyn. Kylant į viršų buvo galima save užtempti grandinėmis, bet lipti į apačią su jomis jokio malonumo... Juk reikia kažkaip atbulai laikyti arba atbulai lipti žemyn... Sunku.
Pirmąjį ežerą pasiekiu gana greitai. Lipti žemyn kai kam yra sunkiau nei kopti aukštyn, bet turiu savo techniką, kaip tai daryti lengvai ir natūraliai. Groja muzika, keliauju su ausinėmis. Pasiekusi ežerą atsisėdu ir negaliu patikėti.
Apima toks keistas jausmas. Tarsi, wtf, negi aš TEN buvau? Negali būti. Saulė jau nusileidusi, o atrodo, kad ką tik čia mačiau pirmuosius jos išlendančius spindulius. Galvoje ošia žmonės, kalnas, vėjas, mano batai, mano kuprinė, nuovargis ... Atrodo, kaip sapnas, surrealu, neįtikėtina. Tas jausmas nepraeina iki pat akimirkos, kada šypsodamasi užmiegu...
Kurį laiką iki beveik sutemos prakalbu su dar keliais pakeleiviais apie dieną ir apie viską. Sužinau šiek tiek apie Lenkiją, pasijuokiam, pasidžiaugiam.. Tobulas dienos užbaigimas. Tokią dieną tikrai norisi pabaigti pokalbiu. Kažkaip netikėtai taip ir nutinka.
Į automobilių aikštelę jau einame per tamsą. Džiaugiuosi, kad nereikia to daryti vienai. Kalnus apšviečia mėnulis... Niekada nieko panašaus nemačiau .... Viskas taip nepaprasta ... Natūralus narkotikas. O dabar paskutinė originali ištrauka iš dienos:
-----
21:07
Mašinoje, važiuoju namo. Neteko aiškintis autobuse, kodėl be pinigų ar pėdinti 30 km iki hostelio.
Tai vat, jei neturi pinigų, tai susirandi draugų. Net ir tie 9 km iki stovėjimo aikštelės, kur laukia autobusai neprailgo. Po tokios dienos labai gera bendrauti su kažkuo, kas ką tik patyrė viską, ką ir aš. Kartu kentėti kojų skausmą, dalintis įspūdžiais ir nuotaikom. Kaip ir sakau: keliauti vienai nėra vieniša. Žmonių yra visur ir keliavimas vienai leidžia susipažinti su kur kas daugiau jų, patirti kur kas įdomesnių nuotykių.
Uh, mašinoje vėl pykina. Kaip keista. Nuo pat obuolio vidurdienį net neišalkau. Mano pietūs taip ir liko nepaliesti. "
2499,2 m.
Grįžusi namo (į hostelį) palindau po karštu dušu, kad nuraminčiau raumenis ir vos pasiekusi lovą kritau į gilų miegą. Laiminga ir netikėdama, kad įveikiau save fiziškai ir emociškai. Dabar perskaičius atrodo, ką čia, užlipau ir nulipau. Emocijos išsitrina, jausmai pasikeičia, bet tai, kiek tada praplėčiau savo mąstymą, galimybes, užsispyrimą, stiprybę išlieka ir per gyvenimą einu stipresnė, žinanti savo ribas ir žinanti, kad norėdama aš jas galiu plėsti. Dar toliau pastūmiau savo rėmus, susikūriau dar daugiau laisvės. O tai ir teikia laimę. Visa kita tėra faktai, kuriais gali pasidalinti su žmonėmis, kurie neturi supratimo, apie ką kalbi.
Kitą dieną pylė kaip iš kibiro. Be galo džiaugiausi tokia savo sėkme ir dieną praleidau hostelyje ant sofutės.
------------ kelios paskutinės palaidos nuotraukos.
 |
| Pirmasis hostelis. Labai jaukus ir labai medinis. Hostel Stara Palana. Bet smalsumo dėlei kitas naktis praleidau kitame - Target hostel. |
 |
| Paprasta, bet labai skanu. Kava kava .... |
 |
| Nemokami pusryčiai geriau už jokius pusryčius. Antrame hostelyje taip smagu nebebuvo. |
 |
| Pusryčiauti galima ir lauke. |
 |
| Target hostel pusryčiai. Bet yra kavos! Pliusas tame, kad pusryčių galima paprašyti labai ankstyvų. Dėl to 5 ryto jau galėjau užkąsti. |
 |
| Na, o čia veganiškas burgeris prieš paliekant Varšuvą ir grįžtant į Lietuvą. |
