Spėjame net į pietus geriausią humusą pasaulyje gaminančioje arabiškoje užkandinėje (na, apie ją jau rašiau). Spėjame, nes humuso pagamina tik vieną "batchą", tad jam pasibaigus, turėsi laukti kitos dienos. Užtat žinai, kad valgai šviežą maistą.
 |
| Jūros druskos graužia tvirtovės sienas |
 |
| Dar vienas nedidelis turgus ir vietinis maistas - didelis blynas su labne ir za'atar |
 |
| "Daryk humusą, ne karą" |
 |
| Kas čia matosi tolumoje, atrodo, kaip vienas miestas. Iš tiesų tai yra 2 miestai, kadaise buvę atskiri nuo vienas kito. Bet jiems plečiantys jie susiliejo ir tapo tarsi vienas didelis. |
Na, nepaprastai gražu ir džiaugiuosi Tel Avivą iškeitusi į Akko.
Kartais nuotraukos iš interneto geriau papasakoja tai, ką mačiau. Kartais nuotraukos papasakoja daugiau, kai keliauju viena ir nereikia rūpintis kitų nekantravimu judėti.
*********************
Nuotraukos neprimena vieno dalyko - pokalbių, susidūrimų su žmonėmis, juoko. Viena mergina pasakojo apie gyvenimą ir studijavimą Berševoje:
"Tu neįsivaizduoji - ten smėlis visur. Kol ten gyveni, jo iš plaukų niekada neišplausi. Ir geriau jau nepamiršk atviro lango. Kartą grįžtu namo ir ką matau atėjusi į kambarį? Smėlis ant grindų. Smėlis ant lovos. Smėlis ant spintų. Smėlis ant mano katino. Visur smėlis!"
Smėlio audra yra vienas tų dalykų, kurių nemačiau, norėčiau pamatyti ir nenorėčiau jo keliamo nepatogumo. Bet juk tai nepaprastas reiškinys.
Kitą kartą sužinojau, kad net jei vėlai vakare iškeliauji į miestą, su savimi reikėtų turėti pasą. Ne vien dėl to, kad be jo neįleidžia į paprasčiausią barą, bet ir dėl to, kad bet kur einant jį gali patikrinti. Ar neminėjau, kad miestuose visur apsauga ir net į autobusų stotis neįeisi neparodęs savo kuprinės apsaugai arba rentgeno aparatui?
Bet tą kartą man užteko telefone laikomos atsarginės paso kopijos.
Namuose karaliavome dviese ir turėjome automobilį sau. Tėvai išvažiavo į Amsterdamą, o jaunėlis brolis vis dar baiginėja armiją (kurią, beje, šito teksto rašymo metu jau yra pabaigęs), tad grįžta tik savaitgaliais. Vieną tokių savaitgalių vakarienei prisikepėm picų (pati minkiau paplotį!) ir prisivalgę vos pajėgėm pajudėti .... Iš esmės Izraelyje valgiau 5 kartus daugiau nei valgau dabar. Na, bet gal tos picos atleistinos, kai valgomos po visos dienos laipiojimo uolomis (angl. repelling - lietuviško atitikmens neturi).
 |
| Fotografavosi jis labai nenoriai, o kai pamatė, kad nepasiduosiu, iškišo liežuvį :/ |
 |
| Laipiojimui turiu natūralų talentą. Dievinu aukštį ir kalnus. Priešingai nei vandenį ir plaukiojimą. |
**************************
Kažkuriuo metu dar kartą apsilankėm pas Deborą. Netyčia sutapo taip, kad mano apsilankymo metu atvyko ir dar du su manimi Aliaskoje dirbę žmonės.
Ta proga dar kartą užsukome į Art Decoco:
Žmonėmis perpildyta net ir darbo dienos 10-tą vakaro (Izraelyje vakarieniaujama itin vėlai):
Turi jie ir maisto, kuris atrodo puikiai ir yra skanus, nors dauguma ateina būtent dėl desertų. Be to, beveik visur viskas vegetariška, tad netenka spėlioti, iš ko padarytas tas ar anas padažas. Tikrai žinai, kad nebus net taukų, o ir pavalgysi nepaprastai skaniai.
Kitą kartą keliavome pasivažinėti dviračiais į paukščių migracijos zoną su viena iš kaimynių, kuri mielai prižiūri namą ir augintinį, kol visi būna išvykę. Labai graži vietovė.
Buvo diena, kada lijo ir pasilikome namuose skaityti knygas.
Kada atsibodo skaityti knygas, išėjom pasivaikščioti, apsilankėm bibliotekoje ir krūvoje kažkieno atneštų knygų susiradom tai, kas atrodė patraukliai ir parsinešėme namo. Viena iki šiol su manimi, šalia mano lovos. Ellen Degeneres rašliavos. Dar vienas suvenyras, o ir visada smagu namuose turėti knygų.
************************
Atostogos atėjo į pabaigą. Labiau už viską norėjau pamatyti Masadą - tvirtovę prie Negyvosios jūros. Tai turėjo būti dabar arba tikriausiai niekada, nes lėktuvas kitos dienos 12 valandą, o nuo oro uosto iki negyvosios jūros nusigauti aną kartą prireikė visos dienos. Ir ak kaip gaila, bet idealiai tinkantis traukinys nuvažiavo pro pat nosį. Na, bet ką padarysi - ne taip idealiai, bet su antru traukiniu ir vienu automobiliu vis tiek pasiekėme Negyvąją Jūrą, pasižiūrėjome filmą apie tvirtovę ir pasileidome ją apžiūrėti.
Tvirtovės aplankymas buvo vienas objektų, kuriuos tikrai tikrai norėjau pamatyti. Ir mano lūkesčiai buvo pateisinti su kaupu... Dėl to nelemto traukinio atvykome gana vėlai, bet net jau ir iki paskutiniosios minutės ištempę jaučiausi, kad pamatėm... įgyvendinau... pamačiau.. spėjau. Prižiūrėtojai mus išvaikė, o žemyn eiti jau buvo vienas juokas ... Na, galima sakyti. Riedantys akmenys, kreivi laiptai, vingiuotas kelias .... Tik neapsižiūrėk ir nuriedėsi žemyn pats, dėl ko kartas nuo karto pasiunti ir pradedi keikti visus pasaulio riedančius akmenis, nes vėl vos nesitėškei ant žemės. Stresas! Stresas!!
 |
| Matosi dar kelios išlikusios spalvos ir ornamentai. Juoda linija rodo iki kur kadaise buvo piešiniai. |
 |
| Vonia |
 |
| Jordanija tolumoje |
Vaikštinėdama čia negalėjau atsistebėti, kaip žmonės gyveno, kaip kas dieną tempė ar rinko vandenį, nešė į didžiulės uolos viršų maistą, įrankius. Virtovės viršus nėra platus, bet žvelgiant į griūvėsus aišku, jog būta daugybės kambarių, rūsių. Net vonios ir pirtis. Kaip galėtų kas nors pasirinkti tokią kaitrią, negyvą, sunkiai prieinamą ir neįmanomą vietą gyventi ir ne tik apsistoti, bet dėl jos ir mirti?
Masada išgarsėjo po pirmojo žydų – romėnų karo (žinomo kaip Didysis žydų sukilimas), kuomet žydų sikarijų bėgliai įvykdė masinę savižudybę, kadangi po metų trukusios romėnų kariuomenės apgulties pralaimėjimas atrodė neišvengiamas.
Apgultis truko ne dieną, ne savaitę ir ne mėnesį. Metus! Nė viena pusė nenorėjo pasiduoti. Nuo kalno matyti romėnų įtvirtinimai apačioje. Priėjimas nėra toks paprastas - iš visų pusių didžiulė stati uola. Bet truputį po truputį, sumaniais būdais saugodamiesi nuo strėlių ar bet ko, ką tuo metu turėjo tvirtovėje, romėnai statėsi platformą, nes medžiagos jai aplink - didžiausi plotai smėlio ir akmens. Darbo jėgai panaudojo žydų kalinius, tad tvirtovėje esantys kariai nebegalėjo žudyti ir žaloti savo tautos, net jei tai grėsė jų pačių mirtimi. Po truputį romėnai ir jų kaliniai pastatė tokio aukščio platformą, kad įsibrauti į tvirtovę užteko tik jėgos. Nebereikėjo rasti slapto praėjimo.
Įsibrovę į tvirtovę romėnai pamatė, jog visi 960 gyventojų uždegė visus pastatus ir masiškai išsižudė. Tai yra išties kraupu ir vaikštant po griūvėsius, susipažįstant su istorija gali jausti visą čia vykusį siaubą ir ... nenorą tapti romėnų vergu. Kiek žinau iš istorijos knygų, tai nebuvo geresnė alternatyva.
Pagalvoji ir supranti, kad net vykstant trečiam pasauliniam karui, tai yra labai nuostabus istorinis laikmetis, kada gyventi patogu, gera ir turime laisvę bei galimybes ne tik pavalgyti ir pamiegoti, bet ir realizuoti save. Kaip tai reta iš tiesų buvo iki pat šių laikų. Kai kurios šalys iki šiol neturi tokios privilegijos, kai kur moterys negali siekti išsilavinimo, negali rinktis, o joms parenkama sutarimo ar naudos būdu. Mes turime labai daug laisvės ir pasirinkimo. Kaip keista, kad kai kuriais atvejais žmonėms maloniau likti įkalintais ir dažniausiai tiesiog baimės, o ne galimybių trūkumo.
****************************
Be galo patenkinta ir laiminga traukiu Eilat link. Tai kurortinis miestas labai netoli oro uosto, kur ketiname pernakvoti. Palapinėje, šalia Raudonosios jūros.
Miestelį pasiekiame jau tamsoje, tačiau negaliu atsižiūrėti į išmargintas sienas ir įvairiausias gyvūnų statulas. Tikrai - viskas, kas čia yra, skirta turistams. Oazė dykumose.
Bestatant palapinę tamsu nors į akį durk (ir vis tik mūsų ne vienintelė čia stovinti palapinė). Reikia palapinę pritvirtinti, o jai reikia akmens. Susirandu, kaukšt - ir jis subyra rankoj. Pasirodo visa žemė nuklota batono gabalais :D Juokinga prisiminus, but you had to be there.
Na, ir išaušta paskutinis rytas. Įkišu kojas į Raudonąją jūrą, sėdu į autobusą, atriedu į oro uostą. Grožiuosi paskutiniais be galo kaitrios, bet neįprastai jaudinančios dykumos vaizdais:
Autobuse jau girdisi lietuviškos šnekos ... Ne aš viena šiandien skrendu į Kauną. Dar 7 patikros: ką aš veikiau, kur buvau, su kuo bendravau, ar mano kuprinę kas nors be manęs dar turėjo, etc. etc.
Grįžus į Vilnių kuriam laikui apima liūdesys. Ir nors atostogų metu gavau du darbo pasiūlymus, nors priėmiau mane labai džiuginantį sprendimą, bet jau tada sakiau, kad tai tik laikina stotelė iki ką nors pakeisiu. Dabar žinau, kiek tiksliai ji laikina.
Tikrai daug ką jau pamiršau, tikrai daug ko dar neaprašiau, bet bet kokiu atveju iš kiekvienos kelionės, po kiekvieno nuotykio grįžti kitoks, su švaresnėm mintim, didesne siela. Na, o dabar tikrai viskas. Laikas jogai ir arbūzui.
