Iš dykumos į sodus ir atgal. Part 2.

Nakvynės vieta

6:20 ryto. Rytas išaušo saulėtas ir gaivus. Netoliese stovi palapinė, kurios gyventojus naktį girdėjau vaikštant. O visur, kiek akys aprėpia – tuščia. Esame nekurortinėje Negyvosios jūros pusėje, kur nėra nei viešbučių, nei iš atvežto smėlio supiltų paplūdimių, nei spalvotų skėčių su gultais ar, ko svarbą supratau tik vėliau, švaraus vandens dušo.

Iš po krūmo ištraukiu niekieno nesuvalgytą šakotį. Jis su manimi nesiskiria jau 36 valandas ir laukia dar 12 rūpinimosi. Greitai susikraunam daiktus ir pasukam atgal, kur vakar taip smagiai leidomės…. Tik neatrodė, kad leidomės tiek stačiai ir tiek ilgai. O dabar reikia užkopti… Trūksta kavos, trūksta energijos, trūksta tualeto. Užlipusi į viršų matau tualetą! Bet jis tik darbuotojams. Pasienio apsaugai. Koks čia pasienis? Su palestiniečiais…? Nebepamenu. Izraelis gali važinėti laisvai pirmyn ir atgal, o palestiniečiai (ar kažkas panašaus) turi turėti leidimą, kad įvažiuotų į Izraelio teritorijas. Galvoju, ar ne prie West Bank mes ten buvom: didelė dalis Negyvosios jūros priklauso tam regionui. Taigi, vėl pradedam tranzuoti. Bandom pasiekti karštąsias versmes. Aliaskoje jas išmainiau į apsilankymą Kanadoje (nors Whitehorse iš esmės nelabai skiriasi nuo Skagway). 

Karščio neprisimenu… Be abejo, buvo karšta, bet ne tiek varginančiai, kiek karšta buvo aną savaitę Lietuvoje. Labiau atsimenu akiai neįprastą gamtą, raudonas uolas ir smėlį. Lietuvoje viskas plokščia ir net jei kas pasakytų, kad turime kalvų ir kalnelių: ne, tai yra plokščia ir nešnekėk nesąmonių. Kada akis pripratusi tik prie lygumų, kalnų sienos iš vienos pusės, o jūra – iš kitos, yra nepaprastai gražu, nauja, įdomu. Bandau viską įsiminti ir negaliu sugerti tų įspūdžių ir vaizdų, kad ir kaip norėčiau. Pleškinu nuotraukas, bet dabar žiūrėdama nejaučiu nieko, ką jaučiau iš tiesų matydama. Ech, aš vis dar tik kvaila turistė, kuri bando gamtos grožį susiurbti į atminties kortelę ir parsivežti į Lietuvą. Vėliau nuotraukų mažės, bet bet kokiu atveju neverta nustoti fotografuoti net jei 999 nuotraukas iš 1000 teks ištrinti būtent dėl tos vienos, kurią ketinu visada saugoti. 

***********************

 

Karštoji versmė ir dar vieni naktinėtojai prie jūros

Negyvoji jūra, pasirodo, baisiai smirda. Bet pripranti po dviejų minučių. Ir rekomenduotina pasiimti apavą, su kuriuo drąsu lįsti į vandenį, nes visa pakrantė nusėta aštriais druskos išgraužtais akmenukais. Jūros dugnas irgi. Ji negyva, tad nėra bangų, kurios akmenis nugludintų. Kiekvienas žingsnis skausmingas, o pabandyk susvirduliuoti ir staigiai pasiremti. Rizikuoji netrukus rankioti akmenukus iš savo odos. Tikrai, ne kurortinė pakrantė, kur smėlis iš velniai žino kur atvežtas, kad brangiai mokantys turistai patogiai jaustųsi mirkdami vandenyje.

Ir taip, tai tiesa, kad negyvoji jūra kuo puikiausiai išlaiko viršuje. Net mane, kurios joks vanduo viršuje nelaiko. 

Pati jūra gerokai nusekusi. Matosi fabrikai, kurie siurbia molį ar druską ir gamina negyvosios jūros kosmetiką. Dieną fabrikas kaip fabrikas, bet naktį… Važiuodama pro šalį naktį mačiau tik daugybę nuostabiausių švieselių. Aplinkui buvo tamsu lyg durk į akį, bet tolumoje matėsi daugybė niekuo nesujungtų į kalėdinę girliandą panašių lempučių. Galbūt kažkas panašaus į tai, pašalinus visas nuotraukoje matomas konstrukcijas. Vaizdas buvo tiesiog magiškas ir nepaaiškinamas… 

Nesupratau, kas tai, iki kol dienos metu važiuodama pro šalį nepamačiau pilkų metalo konstrukcijų. Tik jos jau nebedegė šiltomis švieselėmis. Jos buvo pilkos, tuščios, nykios ir sukėlė pasibjaurėjimą, kad vardan trumpalaikio malonumo yra niokojamas toks unikalus gamtos kampelis… Jūra nyksta ir ateinančios kartos galės mėgautis tik dirbtinai sukurtais sūriais vandenimis. O ar maža kosmetikos produktų rinkoje?

Kita vertus, džiaugiuosi, kad spėjau pasidžiaugti šiuo natūraliu pasaulio stebuklu ir dar labiau pamilti gamtą. Smagiausias viso šito nuotykio elementas – karštoji srovė, kuri įteka tiesiai į jūrą. O karšta tiek, kad vargiai koją beįkiši. Reikia skirti laiko priprasti. Panašu į voneles, į kurias tėvai man dar vaikui esant kišdavo kojas, kada susirgdavau. Paprastai prie karštųjų srovių keliaujama naktį, kada aplink vėsu, o versmėje jautiesi lyg būtum karštoje vonioje. Pati jūra buvo ganėtinai vėsi, bet čia turbūt tik man taip gali pasirodyti. Vanduo, ištekėjęs iš versmės, maišėsi su jūros vandeniu, sukurdamas labai malonią temperatūrą. Kaip šilta vonia su adatomis. 

Vanduo kūną padengia keistu aliejumi. Tam ir skirti tie švaraus vandens dušai, įrengti turistams, kurio šioje jūros pusėje nerasi. Vandens druskos labai graužia mano lietuviško šalčio lauke ir sauso oro namuose pažeistas rankas. Na, žodžiu, pasimaudymas Negyvojoje jūroje tėra vienas skausmas. Tad ilgai ir nemirkau. Laviruodama ant aštrių akmenų bandžiau nusiplauti druskas pačių iš kažkur toli paliktos degalinės atsineštu švariu vandeniu. Vien problemos su ta jūra… Net nežinau, ar atjaunėjau 10 metų ir ar visi vargai atsipirko. 

Vis dar noriu atsiminti pirmosios nakties Izraelyje jaukumą, nejaukumą. Ryte pabudau sukandžiota uodų ir mintis nakvoti lauke iš pradžių nenudžiugino. Tačiau naktis buvo šilta, miegmaišis ne toks blogas, o pabusti gamtoje yra nuostabiausias jausmas. Žinoma, prisirišau prie tualetų, prie vandens iš ryto, prie rengimosi, kada prie kojinių nelimpa smėlis. Bet tokia patirtis atpalaiduoja, išlaisvina ir iš tiesų galiausiai džiaugiuosi. Nes tai yra laisvė, kada tau nereikia, kad kažkas būtų, kitaip esi nelaimingas. Norėčiau taip ir keliauti… palapinė, miegmaišis, o visi rūpesčiai ir problemos paliktos kartu su visais rakandais… Esu laiminga prisimindama šias gaivaus oro ir nepriklausomybės akimirkas. Suprantu, kodėl žmonės palieka mašinas, butus, miestus, patogumą ir pabėga bent trumpam. Pakeisti aplinką būtina siekiant išsaugoti sveiką protą.

Ir taip, tai vargina. Sunki kuprinė, nepatogumas, nešvara, prakaitas. Bet vargina kitaip nei rutina, namai, socialiniai tinklai, naujienų puslapiai, elektra, kompiuteris. Ir miegas geresnis. Ir kūnas sveikesnis. Ir protas skaidresnis.

***********************

O kas dabar? Cha! Tranzuojam. Ir situacija yra pakankamai beviltiška, nes esame, taip tariant, užkampyje ir automobiliai leidžiasi nuo kalno, tad labai maža tikimybė, jog vienas iš jų nuspręs, pristabdyti, sustoti šalikelėje ir mus paimti. Kita vertus, prie karštųjų versmių susirinko dar keli žmonės su automobiliais, tad turime viltį, kad jie neužtruks, o keliaudami atgal paims ir mus. Pamojuojam, pasisveikinam ir stengiamės apžavėti.

Dar tik 9:45, o jau atsikėlę, pasimaudę, traukiame į kelionę

Rytas sėkmingas! Po keliolikos sudužusių vilčių, kad gal jau šitas vairuotojas sustos, vienas iš tiesų ima ir tai padaro. Ir ne šiaip bet koks, o važiuojantis visą kelią iki ten, kur mums reikia – Jeruzalę. Tai maždaug valanda kelio. Ir kas galėjo pagalvoti…. 

Pakeliui bandau sugerti paskutinius Negyvosios jūros vaizdus, įsižiūrėti į kitoje jos pusėje regimą Jordaniją, tačiau netrukus lengvas supimas, karštis ir nuovargis užmigdo. Kelionė neprailgsta ir pirmą kartą pamatau Izraelio didmiestį. O tau jau visai kita opera. Dykumos baigėsi. Matau medžius, matau žolę, matau šviesoforus!

Įrodymas, kad Izraelyje žalia. Kerobas (pupmedis). Vaisiai labai įdomūs, bet skanūs.

Share: