Iš dykumos į sodus ir atgal. Izraelis. Part 1. ~ Cannot Stay Here

Sugrįžus į Vilnių realybė regisi tarsi sapnas. Viskas laikina, netikra, tik pereinamasis laikotarpis iki kol paliksiu žiemą, nejaukų studentų bendrabutį ir iškeliausiu … Dabar tikrai žinau, kad noriu ten, kur šilta, kur saulėta, kur vaisiai ir daržovės kvepia, o skonis – ne plastiko. Kur nereikia kas vakarą ar rytą patikrinti orų prognozę prieš ką nors planuojant savaitgaliui ar tiesiog prieš išeinant į darbą - tai su basutėm ar su neperšlampamais batais šiandien? O gal įsimest ir tą, ir tą? Supratau, ką reiškia gyventi šalyje, kurioje lietus yra džiugi naujiena, sniegas nepažįstamas, o rytas pradedamas su kavos aromatu švelniai vėjo perpučiamoje terasoje.

Dabar suprantu, kodėl amerikiečiai persikelia gyventi į Izraelį neskaičiuodami, kiek trunka skrydis per Atlantą ir Europą. Izraelis yra gamtos kontrastų šalis, kur pietuose – Marsą primenanti dykuma, o šiaurėje – alyvmedžių sodai.

1 diena.

Traukinys iš Vilniaus į Kauną apie 10 val vakaro.

Nusileidau Ovda (nors vietiniai nevadina kitaip nei Uvda) oro uoste. Mane pasitiko keli lygiai apsaugos. Jie mane palydėjo ir prieš skrydį atgal. Svajingai žingsniuojant nuo lėktuvo jau kvėpavau izraelietišku oru, kada man pamojo daili kareivė. Atsisukau atgal, o už manęs tuščia. Aš žvilgt į kareivę – Jūs čia man? Ji žvilgsniu – taip taip. “Okay….”. Pradėjo klausinėti, kokiu reikalu atskridau, ką pažįstu, kur gyvensiu, kas mane pasitiks. Papasakojau viską, ką žinau, paminėjau Haifą (o tada pagalvojau, ar tik nebus tai draužiama įvažiuoti zona …. Niekada anksčiau negirdėti pavadinimai per vieną ausį įeina, per kitą išeina). Kieno iniciatyva buvo mano atvykimas… Viską išklojau, visas nuodėmes išdėjau… Švaria sąžine įžengiau į oro uostą, o ten – dar viena patikra. Pasirodo, kareiviai lauke pakviečia tik kelis išrinktuosius, o viduje dar trumpai perklausia to paties iki kol uždeda štampą ir siunčia toliau. O toliau – nemokami šokoladukai, Eilat lankstinukas ir Negyvosios jūros kremas. Į pasiliksiu sau, kaip suvenyrą. O mamai kelionės gale nupirkau šiek tiek kitokį. Gal ir geresnis bus, ką žinai.

Vos spėjau apsisukti šitame mažiukiame oro uoste, o aš jau lauke! Kaip čia saulėta ir gražu, ypač atvykus iš darganotos, šaltos ir bjaurios pusžiemės…. Niežti nagai padaryti kareivio su šautuvu nuotrauką. Atrodo, tokių ir nepadariau. O vienas kadras tikrai buvo tobulas: sėdi pusiau gulomis pora kareivių, mergina su polaroidiniais akiniais ir vaikinas. Šautuvai šalia, apkabinti. Jų negalima niekada paleisti. Visi kareiviai turi šautuvus nešiotis kartu su savimi, o grįžę į namus išrinkti ir paslėpti kur nors name.


Nuotraukos iš interneto

Patys izraeliečiai nenori nė prisiminti trijų privalomos tarnybos metų, prasidedančių iškart po mokyklos. Daugelis jų iškart po tų trijų metų leidžiasi į kelionę, kad pailsėtų, atsigautų ir atrastų save. O man atrodo labai kieta…. Gal ir nenorėčiau visų trijų metų, bet manau, kad jie būtų awesome. Izraeliečiams tai yra normalu, o man norisi fotografuoti kiekvieną chaki spalvos uniformą ir įdėmiai klausausi, ką kokie ženkliukai reiškia. Navy, air force, fighter unit… Ech, norėčiau. Tikrai.

****************************

Pirmasis žvilgsnis į Marsland

Ovda oro uostas pro lėktuvo langelį

Vienintelis kelias, vedantis iš oro uosto.

Pirmi vaizdai Izraelyje mane stebino. Na, esu buvusi Nevadoje, tačiau ten dykuma atrodė netikra… Juk šalia toks didžiulis miestas. Bet čia buvo kitaip. Oro uostas, nedidelė karinė bazė šalia ir pora labai vienišų stotelių buvo vieninteliai objektai, kiek tik akys užmatė. Stotelių tekstai man neįskaitomi, o pirmojo autobuso laukėme dvi valandas. Ir mašinas stabdėm, bet niekas nestojo. Matyt, kad mūsų buvo 7. Aš, Nadav ir dar 5 lietuviai. Autobusai marširavo vienas po kito, bet visi kariniai. Tokie stotelėse nestoja, o jei ir sustotų – gautų pylos iš vadovų už civilių vežimą. Mano bandymai sustabdyti automobilį baigėsi tuo, kad susistabdžiau taksi …. Iš tolo nepažinau nei spalvų, nei tekstų… Nors lėktuvas buvo pilnas žmonių, bet dauguma traukė į priešingą pusę – į Eilat, gražųjį kurortą prie Raudonosios jūros, kurį aplankiau paskutinę kelionės dieną. Paplepėjom, prastumėm kelias valandas ir netrukus atkapanojo pirmasis keleivius renkantis autobusas. Nesupratau nei kur važiuoja, nei kur mums reikės išlipti (ak, tas keliavimo po neanglakalbes šalis malonumas…), bet kadangi šį kartą esu ne viena – tuo pernelyg ir nesirūpinau. Išleidęs mus visiškai niekur, kur vėl matosi tik sotelė ir visi automobiliai suka į priešingą pusę, paliko toliau tranzuoti.

Nadav sako: čia paprastai nebūna taip žalia. Ir jis rimtai.

Keliaudami autobusu važiavome pro daugelį šioje šalies dalyje esančių kareivių bazių. Tai yra būtent tie jaunuoliai, kurie yra priversti atlikti pareigą ir tarnauti 3 metus. Autobusas labai greitai pildosi ir netrukus vienas po kito jau sausakimši tuo pačiu maršrutu važiuoja keli kareivių pilni autobusai.

Pratybų bazė. Negyvenama. Skirta tik treniruotėms.

Tranzavimas Izraelyje yra labai natūrali keliavimo priemonė srityse, kur labai mažai autobusų. Be abejo, stoja tik prastesni automobiliai, dažniausiai tie patys jaunuoliai, kurie patys, galbūt, kitomis dienomis tiesia pirštą mašinoms. Jei atvažiuoja naujas automobilis, gali būti tikras, kad jis nesustos. Viename iš jų prasidėjo artimųjų rytų skanumynų pažinimas: paragau Bisli ir Bamba. Tai izraeliečių vaikystės skanumynai, bet netrukau pastebėti, kad tai labiau kasdienis užkandis. Jų buvo pilna visur. Kaip pas mus Estrella čipsų, tai pas juos bamba ir bisli. Visur. O Estrellos nerasi.

Man nuoboduuuuu..........

Nors ir labai lėtai, bet kelionė link Negyvosios jūros vyko. Vėjas buvo ganėtinai žvarbus (pirmą ir paskutinį kartą per atostogas Izraelyje pasinaudojau savo žieminiu paltu), o besileidžianti saulė vis labiau neramino, kad esame dar labai toli, mašinų labai mažai ir beveik niekas nestoja ....

Sakau beveik, nes nusigauti iki jūros prireikė kokių 7 geraširdžių vairuotojų ir poros pro šalį kursavusių autobusų. Ne toks jau ir mažas tas Izraelis!

Paskutinius automobilius gaudėme jau visiškoje tamsoje. Tik po kelių dienų dar kartą važiuodama tuo pačiu maršrutu supratau, kad iš tiesų jau ilgą laiką buvau prie jūros, tik tamsoje jos neįžvelgiau. Tiek tamsu buvo. O Negyva jūra ne veltui negyva - ji neošia, neskleidžia garso, tik arčiau priėjus jos kvapas trenkia visu stiprumu. Net suabejoji, ar drįsti eiti arčiau .... Bet po 5 minučių nebejauti jokio kvapo. Viskas gerai, galima chillinti.

Nusikapanojom šiaip ne taip pasišviesdami telefonais žemyn iki jūros kranto, ištiesėm miegmaišius, pasigaminom šiokią tokią vakarienę – salotos, ryžiai, lapuose suvynioti ryžiai, riešutai … visko daug ir tokioje vietoje nepaprastai skanu. Ne man vienai. Teko ilgai kovoti su vabzdžiais, uodais, kuriuos traukte traukė vienintelis šviesos šaltinis aplinkui.... Prisikirtau ir išsyk užmigau net nejausdama, kaip visą naktį mano veidą kandžiojo uodai...

Alyvuogių lapuose suvynioti ryžiai. Paprasta, bet užkandis neblogas.

Ryte baksnoja mane į šoną … “Kelkis”. Aš: “Hmpfnieeee”. Ir lendu gylyn į miegmaišį. Nadav toliau baksnoja: “Kelkis, saulėtekis”. Lėtai į galvą atšliaužia mintis, kur esu. Aš kyšt galvą iš miegmaišio ir netrukus prieš akis išnyra kylanti saulė, debesys… Be abejo griebiu fotoaparatą ir tai tampa viena reikšmingiausių mano nuotraukų.