Mėgstu rudenį. Jis daug brandesnis. Ateina naujos mintys kvėpuojant rudenišku oru. Jis kitoks ... lengvas, gaivus, maloniai saldus. Nors Varšuvoje jau galėjau spardyti lapus ant žemės, Vilniaus šaligatviai dar nenukloti geltonais kilimais. O gal kai kurie? Kaštonai jau subyrėjo į mano kišenę. Ir net nežinau, kodėl man jų reikia. Galbūt tik dėl to, kad neturiu augintinio, bet norisi kažką paglostyti.
Mintys galvoje šiuo metu panašios į sudrumztą balą. Gerąja prasme. Nesinori pernelyg skubotai mintys sodinti, kad nesusigadintų. Ateis laikas, suguls į vietas ir visi sakiniai taps aiškūs lyg skaitant Delfį. Gniaužiu atostogų paliktą jausmą viduje, tikėdamasi, kad jis neišeis taip greitai, kaip išėjo aną kartą. Branginu, džiaugiuosi juo ir priimu, kad jis išeis. Ir tokiu būdu jis atidengs viską, ką šiuo metu paslėpė po savimi. Ir gera, ir bloga. Vėl galėsiu dirbti ties tuo, kad bloga liktų kuo mažiau. Vėl grįžusi sakau "labas" savo demonui. Kol kas jis ramus, duoda atsikvėpti prieš smogdamas savo letena.
Atostogos yra gerai. Žinau, kas buvau prieš, žinau, kas esu dabar, ir gali būti, kad sugrįš tai, kas buvo prieš. Tačiau kiekvienas pasikeitimas, kad ir sumažėja, vis tiek palieka dalelę savęs visam gyvenimui. Nuolat prisimenu ir skaičiuoju tuos manyje pasilikusius dalykus, įgytas pamokas, sutiktus žmones. Ir dar kartą prisimenu, kad rutina, saugumas, stabilumas žudo protą, kūną ir dvasią. Vienodumas nėra natūralu. Priešingai: tai, kas niekada nekito, virto dulkėmis, nusėdusiomis ant knygų apie žmones, kuriems rūpėjo daugiau nei jų baziniai poreikiai.
