Rant about winter


Aš pikta. Visa tai prasidėjo tuo, kad pasnigo. Nekenčiu sniego ir labiau už viską nekenčiu žiemos. Kam tai pasakau, tas triedžia: taigi balta, taigi gražu, taigi galima mėtytis gniūžtėm. Žiūriu pro langą ir matau tik juoda ir pilka. Ne balta. Pliki medžiai, nuobodus kiemas, pilkas dangus. Parodyk tu man tą baltą tavo žiemą? Ar tam reikia specialių akinių? Matau purvą, balas. Matau smėliu aplipusius batus, kuriuos atėjusi į darbą turiu nusivalyti. Kartais jaučiu drėgmę batuose, nes įsigyti neperšlampamus batus yra arti neįmanomo.
Arba jaučiu šaltį, nes, anot prekybcentrių, Lietuvoje žiemos nebūna. Nereikia gražių megztinių. Nereikia šiltų palaidinių. Nereikia neperpučiamų kepurių, su kuriomis žmogus atrodo daugmaž gražiai ir nuo kurių nesielektrina plaukai. Nereikia batų, su kuriais gali išgyventi lietuvišką žiemą. Nereikia šiltų paltų. O kad būtų dar geriau – nuimkim nuo jo kišenes ir kapišoną. Ir sagas bei užtrauktukus, nu nes nereikia žiemą užsegimų. Ne madoj. Nes rankų nereikia laikyti šiltai, o telefoną, piniginę, raktus ar autobuso bilietą gali pasinešioti rankoj. Kam tau čia kišenės. Arba imk vieną iš mūsų rankinių, kuri tau trukdys judėti laisvai. Bet juk patogumas ir šiluma visiškai nereikšmingi dalykai prieš galimybę apsirengti taip, kaip visi kiti.

Ir pikta, kad man visada šalta. Tai - pats didžiausias nepatogumas, ypač, kada mano diena daugiau mažiau susideda iš sėdėjimo per daug nejudant. Kad niekada negaliu nešioti tų lengvų, patogių drabužių, kuriuos nešioja kitos moterys. Man tai yra didžiausia mįslė, kaip jos gali dėvėti drabužius be rankovių, kai aš kalenu dantimis ir pirštai primena ledukus šaldymo kameroje. Pikta, kad visada jaučiuosi blogai, nes man šalta. Man pikta, kad gyvenu tokioj šaly, kur egzistuoja žiema ir net nėra gražu! Tuo tarpu Žemė vietų, kur niekada nebūna prasto oro. Bet štai, man tenka mėgautis purvu, nuolat šalti ir jaustis netinkamai apsirengus.

Juokinga, kad to argumento „balta, gražu“ niekada nematau įgyvendinto. Nėra nei balta, nei gražu, nebent kalba eina apie žmogaus nelankomas vietas, į kurias man iš esmės nusispjaut, nes aš jų nematau. Šitas faktas man nepadeda pasijusti laimingesnei.

Ir dar pikta dėl to, kiek laiko iššvaistau veltui ir kaip energijos kiekis išnyko su šviesių dienos valandų kiekiu. Mano rutina subyrėjo ir jaučiuosi dėl to tik dar blogiau.

Ir dar labai pikta, kad taip anksti temsta. Aš niekur nenoriu eiti vakarais, nes tamsu ir šalta. Šilumos trūkumas žmones daro piktus. Dėl to aš ir pykstu. Galbūt labiau nei visi kiti, nes man visada šalta. Goddammit.



Šiandien pikta tik dėl tiek. Pyktis trukdo mąstyti. Dėl to pikti žmonės yra tokie neišprusę. Teoriškai išsiliejus ant kokios nors laikmenos ją reikėtų sunaikinti. Gal ir sunaikinsiu, jei nepasidarys nepikta.

P.S. žinau, kad šiandien sniegas jau ištirpo ir gali jo net neiškristi iki pat gruodžio, bet po 25 metų patirties žiema nebeparodo nieko naujo ir galiu jaustis pikta anksčiau laiko. Man žiema ateina tada, kada pasidaro šalta didesnę dienos dalį.

-----------
Papildymas.
Jau pikta mažiau, bet per kelias akimirkas atsiminiau dar porą dalykų, dėl ko nemėgstu žiemos.
Vos pašalus ir įjungus šildymą pradedu patirti elektros šokus. Be abejo, visi juos kartas nuo karto gauna, bet aš turiu pomėgį stebėti žmones ir įsidėmėti mažas detales apie juos, pagal kurias kuriu tų žmonių paveikslus. Man tai įdomu ir padeda geriau pažinti žmonių motyvus. Tad pastebiu ir tai, kad niekas nepašoka į orą palietę savo kompiuterį ar futbolo stalo rankenas.

Dar kažką neseniai turėjau galvoje. Elektros šokas tai išmušė iš atminties šiam kartui. Nemalonu. 
Share:
spacer