Atrodo, jau tiek nebedaug lieka ...
Wish to fly away
Tobulos salotos.
Pekino kopūstas, pomidoras, šiek tiek agurko (nes jau senėjo šaldytuve), svogūnas, natūralus ekologiškas jogurtas (tas, kurio skonis tikras, o ne krakmolo), pievagrybiai, Santa Maria prieskoniai sriubai ir salotoms, druska, pipirai. Suvalgiau visą puodą, kuris abejojau, ar tilps. Ir dabar laukiu rytojaus vakaro, kada vėl galėsiu pasidaryti...
Happiness and Frustrations
Frustration. Laukiu Atkočiūnienės atsakymo, kaip gi mano anketa ir magistrinis. Jau antrą dieną. Ir nuojauta liepia toliau nieko nedaryti, kol nepasakys, kad perrašyti darbo nereikia. Be to, man kaip ir belieka siuntinėti anketas, kad galėčiau iš ko rašyti toliau. Tai toks sąstingis dabar. Nepatinka man tai. Tuo tarpu pati sau pasirašiau buvusio darbdavio rekomendacinį laišką. Kokia aš tobula darbuotoja buvau. HEHEHEHE.
Omg omg omg. Žalia!
Pagaliau! Pirmą kartą istorijoje, kiek aš braižau savo darbų rašymo grafikus, gavau žalią langelį! Tai reiškia, kad ne tik pasiekiau tikslą dienos, bet apskritai pasivijau grafiką tiek, kiek buvau atsilikusi. O kaip galima matyti iš grafiko, kai kuriomis dienomis daugiau ištrindavau nei parašydavau. Gražu gražu. Ir jau jaučiu, kad nebeturiu, ką rašyti, nors liko dar pusė tiek, kiek parašiau .... ;/ Na, kita dalis bus tyrimas ir tikiuosi, bus iš ko rašyti. Dėl jo labiausiai ir nerimauju. Kas, po velnių, mėgsta gaišti laiką su anketomis. Bijau, kad savo tyrimą turėsiu padaryti iš 3 atsakymų.
Auč
Tik keli pataisymai ir per šią dieną parašytas 2931 simbolių skaičius virto 148. Tarsi vėl dieną pradėčiau iš naujo. Na, tai net nepilnas puslapis, bet turint galvoje, kiek reikia įdėti pastangų tam vienam puslapiui, tai nėra tiek jau ir mažai. Velniava. Ir dar reikia parašyti straipsnį. Labai tikiuosi, darbo negausiu. Nėra laiko.
Atsikrausčiau į Vilnių
Internetas tiek greitas, kad siunčiant per torentus mano kompas nepajėgia to apdoroti ir ima strigti.
Naktį dingo vanduo ir nebuvo iki pat kol turėjau eiti į darbą. Turėjau lašelį vandens pusei puodelio arbatos. Dantų valymui vandens nebeužteko. Kai apima kosulys arbata svarbiau.
Barake iki šiol viena buvau dvi minutes.
Naktį dingo vanduo ir nebuvo iki pat kol turėjau eiti į darbą. Turėjau lašelį vandens pusei puodelio arbatos. Dantų valymui vandens nebeužteko. Kai apima kosulys arbata svarbiau.
Barake iki šiol viena buvau dvi minutes.
Siutas ima
Kodėl su mokslo žmonėmis neįmanoma susišnekėti?
Gaunu laišką: "baigiamąjį darbą reikia užregistruoti iki tada ir tada."
Aš rašau moteriškei: "Kas yra baigiamojo darbo registracija?".
Nė kiek netaisytas atsakymas: "kaip ir esu Jums rašiusi, kad baigiamąjį darbą Jūsų turite užregistruoti iki gruodžio 7 d".
Vis dar neturiu supratimo, kas yra baigiamojo darbo registracija.
Gaunu laišką: "baigiamąjį darbą reikia užregistruoti iki tada ir tada."
Aš rašau moteriškei: "Kas yra baigiamojo darbo registracija?".
Nė kiek netaisytas atsakymas: "kaip ir esu Jums rašiusi, kad baigiamąjį darbą Jūsų turite užregistruoti iki gruodžio 7 d".
Vis dar neturiu supratimo, kas yra baigiamojo darbo registracija.
Gal į viską žiūrėti paprasčiau?
Kažkokiu būdu staiga nutiko tai:
Verčia susimąstyti.
Pradėjau ieškoti informacijos magistriniui. Ir vėl atsirado noras mesti studijas. Vėl tuo pasidomėjau. Vėl mąstau, kokio velnio aš į tai įsivėliau.
Breaking the chains
Tas negeras mane metų metus persekiojantis dalykas yra visuomenės normos ir įsisenėjusios taisyklės, kaip gyventi saugiai. O kas yra saugus gyvenimas?
If you are not sure what you want, just keep on going...
You'll find it along the way. It's rarely the case that you will not be able to turn back. Just don't be an asshole.
Trying to bring the smile back.
Taigi išeina taip, kad be skaičių klaviatūros galiu apsieiti tada, kada nesinaudoju kompiuteriu.
Tobulybės paieškos. Paprastai.
Vis dar kraustausi iš proto negalėdama išsirinkti kompiuterį. Kiekvieną savaitę vis nauji prioritetai. Šią supratau, kad žaisti žaidimų visgi nenoriu. Neturėsiu tam skirto kompiuterio - tik į naudą bus. Tai vienas iš savęs mulkinimo ir laiko žudymo būdų - ne ką geresnis nei TV (o apie tai kitame įraše).
Kadangi esu toj skylėj, kada mano kalba ne tik kad niekur pasaulyje nenaudojama, bet dar ir turi savitus rašmenis, naudoti privalau pilną klaviatūrą. Taigi, vykdau eksperimentą: ar galiu išsiversti be skaičių klaviatūros. Mano kompiuteris dabar atrodo taip:
____________________
Dienos pasiekimas: patobulinau "water" tarimą. Man tai yra sunkiausias anglų kalbos žodis. Kodėl tokiam gyvybiškai svarbiam objektui sugalvojo tokį sudėtingą pavadinimą? Aš jį taip apgailėtinai tariu, kad greičiau mirsiu iš troškulio, nei kas nors supras, ką turiu galvoje. H2O, please, H2O!
P.S. Trūksta, oj trūksta man tų užklijuotų mygtukų. Bet bet. Jei priprasiu, tai ultrabookas turės prieglobstį mano namuose.
Kadangi esu toj skylėj, kada mano kalba ne tik kad niekur pasaulyje nenaudojama, bet dar ir turi savitus rašmenis, naudoti privalau pilną klaviatūrą. Taigi, vykdau eksperimentą: ar galiu išsiversti be skaičių klaviatūros. Mano kompiuteris dabar atrodo taip:
____________________
Dienos pasiekimas: patobulinau "water" tarimą. Man tai yra sunkiausias anglų kalbos žodis. Kodėl tokiam gyvybiškai svarbiam objektui sugalvojo tokį sudėtingą pavadinimą? Aš jį taip apgailėtinai tariu, kad greičiau mirsiu iš troškulio, nei kas nors supras, ką turiu galvoje. H2O, please, H2O!
P.S. Trūksta, oj trūksta man tų užklijuotų mygtukų. Bet bet. Jei priprasiu, tai ultrabookas turės prieglobstį mano namuose.
If slaughterhouses had glass walls, everyone would be a vegetarian.
Nuo grįžimo į Lietuvą jau porą kartų teko atsakyti į klausimą "Kodėl?". Atsakymo "Jaučiu, kad nereikia", "manau, kad tai nesveika", "nuo mėsos vaizdo ir, dažnai, kvapo man darosi bloga" niekam neužtenka. Pirmas kontraargumentas - kad ir daržovės nesveikos. O mėsą valgant nevalgote daržovių? Ir tada kemšat vitaminus, nes organizmas negauna elementarių medžiagų?
Tad noriu rišliai išdėstyti mintis, nes dažnai darau taip, kaip jaučiu. Neieškodama dvidešimt motyvų, pasiaiškinimų ir pasiteisinimų tai daryti. Labai dažnai į klausimą "Kodėl?" man yra be galo sunku atsakyti tvarkingai. Bet gal šį kartą pati žinodama motyvus ir turėdama gražų atsakymą, gerai jį apmąsčiusi ne tik egoistiškai viena pati nuspręsiu būti taip oficialiai vadinama vegetare, bet ir kitus priversiu susimąstyti. Jei nori pokyčių pasaulyje, rodyk pavyzdį. O man visgi rūpi (kartais) pasaulis ir žmonės (kai kurie).
Pirmiausia, noriu pasakyti, kad tam tikri mėsos produktai man patinka. Anksčiau retsykiais jausdavau labai stiprų fizinį poreikį mėsai. Pastaruoju metu to nebėra. Kada užtenka visų organizmui reikalingų medžiagų, nevarvini seilės trokšdamas vieno ar kito maisto produkto. Užuodžiu gaminamą maistą ir pripažįstu, jog kartais kepama mėsytė kvepia itin skaniai. Nesakau, kad esu vegetarė visam gyvenimui. Aš bandau, stebiu ir eksperimentuoju. Ir tai nėra spontaniškas sprendimas. Aš jau seniai pastebėjau, kad jaučiuosi žymiai geriau atsisakiusi mėsos produktų. Kurį laiką mažinau mėsos kiekį savo mityboje, ieškojau sveikų ir sočių idėjų pietums ar vakarienei be mėsos. Su laiku patiekaluose atsirado daugiau ankštinių produktų ir mano racioną paliko ne tik smarkiai apdoroti mėsos produktai, bet galiausiai ir visi kiti iki kada galiausiai mėsą valgydavau tik svečiuose, kartais restoranuose, kartą ar kelis per mėnesį. Nenoriu per daug komplikuoti gyvenimą, galbūt nuspręsiu mėgautis viskuo, kas yra šiame pasaulyje, galbūt nustos rūpėti dalykai, kurie rūpi dabar, galbūt įsidarbinsiu mėsos fabrike. Ką žinai? Nuomonę, požiūrį keisti sveika ir nemanau, kad tame gali būti kažko blogo. Tai bet kokiu atveju geriau nei homofobiškas sovietmetiškas požiūris, kurį, neaišku kodėl, dar taip dažnai sutinku. Tuo pačiu labai žmogiška kritikuoti kito žmogaus nuomonę ir tuo naudojuosi. Kitu atveju, būsi skystablauzdis be nuomonės, nesugebantis sukelti paprasčiausios diskusijos. Bijantis duoti peno pamąstymams. Ne visi teisūs. Būna ir labai kvailų nuomonių. Ak, būtų smagu, kad dabar man kas paprieštarautų ir galėčiau permąstyti, ką ką tik parašiau.
Taigi, grįžtant prie "Kodėl?":
1. Gyvūnų žudymą būtų galima pateisinti, jei tai garantuotų išlikimą. Kova už gyvybę yra visuotinis instinktas. Tačiau žmonėms seniai nebereikia žudyti, kad išgyventų. Tad kodėl mes tai tęsiame?
2. Nei dantys, nei pirštai, nei virškinimo sistema nėra pritaikyti mėsai. Nė vienas plėšrūnas neturi rūpintis tuo, kad netyčia į organizmą pateks nekepta, tinkamai aukštoje temperatūroje neapdorota mėsa. O mes? Organizmas negali pasigirti gynybinėmis jėgomis prieš mūsų taip "sveiką" produktą. Žmogus neturi pakankamai stiprių rūgščių mėsai suvirškinti. Mūsų turimos skirtos daržovėms ir grūdams. Nežinau, kaip kiti, bet aš tikrai jaučiu, kad mano skrandis nėra patenkintas, jei vartoju mėsą. Panašu, kad visgi tai nėra tiek natūralu, kiek žmonėms įdiegta į galvą. Vartodami mėsą einame prieš gamtą, o ne su ja. O aš visgi noriu jaustis gerai ir lengvai.
3. Gal numesti porą linkų apie mėsos industriją? Apie šitą daug kalbėti nenoriu, nes apie fermas ir skerdyklas galima rasti begales įrašų Youtube. Pasiknisus giliau, rasi informacijos ir apie tai, kaip mėsa apdorojama iki kol patenka ant tavo stalo. Kol kas visa tai palieku papildomam savarankiškam pasidomėjimui, nes pati ties tuo jau praleidau pakankamai laiko.
Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Dažnai mes užsimerkiam ir net nepamąstome, kokį kelią nuėjo šitas kotletas tavo lėkštėje.
4. Kalbant apie daržoves. Savaime suprantama, kad vidury žiemos parduodami ryškūs dideli pomidorai primaitinti įvairių medžiagų. Nors labai jų norėdama, retsykiais neatsisakau nusipirkti, tačiau paragavęs supranti, kad tai nėra tikra daržovė. Dėl to atitinkamu sezonu maistą gamini su atitinkamom daržovėm. Net ir nesitikiu žiemą graužti vasarines daržoves ir tikėtis, kad negaunu jokių papildomų chemikalų. Bet, mano nuomone, net ir toji daržovė bus sveikesnė nei tavo dešra ar aliejumi aptekęs kepsnys. Manai, ten chemijos nėra? Rasi daugiau nei bet kurioj morkoj, brokolyje ar šaldytame špinate.
Nesivaikau ultimate health, bet tiesiog renkuosi valgyti tai, kas manęs ir fiziškai, ir psichologiškai nepriverčia jaustis blogai.
P.S. Atsidariau Outlooką. 900 neperskaitytų laiškų. Įdomu, kiek iš jų turi svarbios informacijos ....
Nuotykiai Niujorke
Abejonių ir dvejonių apimta, visgi nusprendžiau pasižiūrėti į centrą iš arti. Įvedžiau į Google Maps Empire State Building. Pradėsiu nuo ten. Bet kaip įprasta: naujas miestas, naujos viešojo transporto taisyklės. Painiava kaip turi būti. Iš pradžių maniau, kad reikia turėti tikslų kiekį pinigų. Nes autobusai JAV grąžos neduoda. Išsikaulijau, kad kažkokia šlamštmaisčio parduotuvė išleistų pinigus nieko neperkant. Tada dar pasmulkinau į ketvirčius. Susirandu stotelę, o ten gaunu naujieną: bilietėlių autobuse neparduoda. Hmmm... Ant visų aparatų parašyta, kad jie parduoda tik m60 bilietus. Express? O man reikia Q70. Ok, einu į informacijos centrą. Iš jo išveja į kitame oro uosto kampe esantį IC. Nes tik ten bilietai. O stotelė prie šito. Oro uostas pradeda rimtai erzinti. Įskaitant faktą, kad jau trečia dienos, o dar padoraus maisto nevalgiau. Ir taip pakankamai emocinga diena.
Vis dėlto pasiekiu centrą... Nusiperku sumuštinį, tą, kaip įprastai. Bet vyrukas laužyta anglų kalba pasako, kad neturi Cheddar sūrio. Neturi ir Swiss. Jis nepaklausia, ar paskrudinti, o aš tik pajutusi rankose šaltesnį nei įprasta sumuštinį prisimenu, jog galėjau paprašyti. Ak, tas greito maisto užeigų sukeliamas stresas. Pabandau pasijusti, kaip šitie žmonės ir taip pat įnirtingai skubu gatvėmis. Sustojus atrodo, kad esi karuselės viduryje: kiekvienas betono lopinėlis užpildomas žingsniais ir garsais. Įžymusis Times Square. Jūroje garsų ir judesio galima kur ne kur matyti ramybės saleles - prie staliukų įsitaisiusius žmones.
Grįžimas atgal į oro uostą buvo ilgas, komplikuotas ir brangus. Prieš tai paskutinį kartą pagriebiau tortilijų traškučių su laimu. Džiaugiuosi, kad pavyko rasti! Vienas dalykų, kurių pasigesiu Lietuvoje.
7 vakaro atsiskyriau nuo per visus skrydžius kartu su manimi buvusios kuprinės ir atidaviau į bagažą. Kada man įteikė bilietus supratau, kad vasara jau tikrai baigėsi... Tikrai keistas jausmas. Nemalonus.
Kadangi, atidaviau savo daiktus į bagažą, galėjau padėti vyrukui įsinešti į lėktuvą papildomą bagažą. Turėjo vienu lagaminu per daug.
5 valandos ryto. Po akimirkos laikrodis pasikeis į 11 valandą, artėja nusileidimas Švedijoje. Skrydis iš Niujorko truko 7 valandas. Vis tik ne 11 kaip aną kartą. Kaip visada lėktuve buvo bent vienas klykiantis vaikas. Užtat filmų pasirinkimas labai geras ir padeda užkišti ausis. Ir maisto šį kartą pavyko nepramiegoti... Deja, vegetariško pasirinkimo nebuvo. Tad gavau truputį keisto skonio salotų ir šiek tiek sūrio pyrago. Vėliau įteiktas sumuštinis taip pat su kalakutiena. Ką padarysi.
Langas pakeičia spalvą ir į apsimiegojusį lėktuvą patenka ryto šviesa... Leidžiamės.... Vaikas vis dar klykia. Jau valandą.
Nuotykiai nesibaigia. Nuotykiai keičiasi.
13 skrydžių nuo birželio 12 iki spalio 13. Iš pradžių jie jaudino, buvo kažkas neįprasto ir nuostabaus. Iš pradžių be abejonės rinkdavausi vietą prie lango, kad matyčiau kalnus, miestus, debesis. Dabar pagrindinis rūpestis - kiek paprasta bus pasiekti tualetą. Ech, vis dar gražu, bet oro uostai susirūpinimą kelia tik Bandant surasti reikiamus objektus. Arba patogią vietą miegojimui. 4 naktys oro uoste. Būtų penkta, bet vietoje jos nakvojau amerikietiškos svajonės tipo name Houston priemiestyje. 3 ryto jau buvau pakeliui į oro uostą. 5 ryto braukiu ašarą pradėdama savo kelionę atgal ir tuo pačiu gera žinoti, jog Lietuvoje taip pat kažkas laukia: ar tai žmonės, ar naujos galimybės, nauji nuotykiai. Vėl apima jaudulys, turiu daugybę planų, idėjų, troškimų. Negrįžtu į tuštumą. Jaučiu, kad išmokau laiką išnaudoti prasmingai, o tuo pačiu pailsėti, kada reikia. Ir jau dabar galvoje sukasi mintys, kur keliausiu toliau. Bet kitaip nei anksčiau, manęs nestabdys tai, kad niekas kitas nenori keliauti kartu. Gera daryti dalykus kartu, gera daryti ir vienam. Kaip kažkas sako būk savo paties draugas. Svarbiausia, kad jaustumeisi laisvas ir sparnų nekarpytų aplinkinių žmonių norai ar nenorai plius išsigalvotos baimės. Ir tada būsi laimingas. Manau. Juk tai tik mano požiūris ir tikrai nesijaučiu suprantanti gyvenimą ar žmones. Gal dar keli nuotykiai ir suprasiu, kad ne čia visgi šuo pakastas buvo. Bet visa tai išsiaškinti turi savo kailiu.
San Antonio - miestas ne dviračiams, ne žmonėms, bet stovėjimo aikštelėms
Čia šaligatviai dažnai tiesiog pradingsta, o kelionėje dviračiu link artimiausios parduotuvės suabejoji, ar namus pasieksi gyvas. Bet kokiu atveju, man labai pasisekė, nes kelis kartus pavyko gauti dviratį. Taip pamatai miestą, jo užkaborius. Autobusu pražiopsai ištisus rajonus, pėsčiomis tų rajonų nespėji pasiekti, o dviračiu gali nusukti visur, kur norisi, sustoti, kada pamatai kažką įdomaus, ir tavo kelionė nepriklauso nuo tvarkaraščių bei maršrutų. Kai kurie žmonės stebėjosi, ką SA galima veikti visą savaitę. Bet kiekviena diena buvo kupina nuotykių bei gerų emocijų. Golfas, dviračiai, Riverwalk trail, Caverns, meksikietiški restoranai, šunys, patogi lova, geras filmas, vėsus dušas, karšta saulė. Mačiau nuotraukas FB... Žmonės Lietuvoje jau su žieminėm striukėm. Truputį baisu grįžti. Taip gera ir šilta.
Keliauju į Houston. Rytoj ryte skrendu į Niujorką. Vakare - į Stokholmą, kitą dieną jau Vilniuje. Sunku patikėti, kad tuoj būsiu Lietuvoje. Viskas taip greitai prabėgo. Keista palikti šitas vietas... Šitą visą didelį nuotykį. Iš dalies norisi truputį pailsėti. Visą laiką norėjosi išmesti batus. Viena pora už kitą labiau sunešiota. Neprisiverčiau lankyti parduotuves ir visas vietas, kur minios žmonių leidžia pinigus pirkdami niekam nereikalingą šlamštą, kur prisidedi prie vartotojiškumo ir sutrikusių emocijų kultūros. Išsiurbia visą energiją tokios vietos.... Iš kitos pusės, net ir tie keli papildomi daiktai smarkiai neišvargino. Jaučiuosi atsigavusi, išmokusi, sužinojusi, susidėliojusi mintis ir prioritetus, norus ir poreikius. Keliauti yra brangu, bet sunku rasti kažką labiau verto pinigų nei tai. Niekada ir nesvajojau apie namą su balta tvora.
Šiandien Austin vėsiau
Tik 31 laipsnis. Man teko apsirengti šiltas kelnes ir megztinį su kailiu. Pėdkelnėjiškas kojines pasikeičiau į vilnones.
Rytoj iškeliauju į San Antonio. Kadangi turiu laiko, vakarą praleisiu skaitydama apie miestą, pasidomėsiu jo istorija ir t.t. Realiai kiekviename mieste pasidomėjau istorija. Vakar, tikėdamasi, kad Austin didesnis už San Antonio, buvau nemaloniai nustebinta. Austin turi 900 000 gyventojų, San Antonio - 1.5 mln. Bet tikiu, kad dabar Austin populiacija padidėjo vien dėl ACL festivalio. San Antonio yra dvigubai didesnis už Austin. O hostelių ne tiek ir daug! Radau tik vieną. Rytoj paskambinsiu.
Esu labiausiai neapsisrendęs žmogus pasaulyje. Niekada nepirkdavau bilietų iš vakaro. Lėktuvo bilietas dieną prieš??? Whaaaat??? Buvau planuojantis žmogus. Dabar? Turiu viziją. Tik tiek. Ir dabar pusę valandos žiopsojau į autobusų tvarkaraštį ir nenusprendžiu, ar iškeliauti anksčiau ir daugiau pasidžiaugti miestu, ar keliauti vėliau ir pietauti dar vis Austine. Kita vertus, visą laiką sėdėčiau hostelyje. Važinėjimas autobusais varo mane iš proto. Ir čia jie pravažiuoja, jei nemojuoji vairuotojui, kad tave paimtų. Kai vieną autobusą po 20 min laukimo praleidau, stebėjau, kaip kiti laukiantys elgiasi. Tada pakartojau ir galiausiai įsėdau į autobusą. O kelionė juo dar vienas košmaras. Staigus stabdžių nuspaudimas kas 10 sekundžių. Tikrai neperdedu. Visą kelią važiuoji linguodamas pirmyn atgal pirmyn atgal pirmyn atgal. Po viso šito nebesinori nė pagalvoti apie važiavimą autobusu. Manai, Lietuvos viešasis transportas blogas? Pasirodo, būna blogesnių. San Franciske maloniai važinėjau. Čia - pasivažinėji dvi dienas ir net nuo minties purtyti pradeda. Labai patiko Las Vegaso autobusai. Ypač viena iš vairuotojų. Važiuodamas autobusu gauni dar ir nedidelę ekskursiją po miestą su linksmu vairuotoju. Aišku, kai kurie skubantys ir nepasakoja nieko. Bet viena moteriškaitė įstrigo. Klausiausi ir juokiausi. "Cross the street only on pedestrian walk. Our taxi drivers have no mercy". Ir galiu tą patvirtinti. Jei mirsi Las Vegase, tai dėl to, kad tave pervažiavo taksistas.
Austin autobusai taip pat perspėjantys:
Kiek pamenu, mačiau tokius užrašus: DRV TEXT CRASH, Drive Friendly, Ride with Pride, Put Down The Phone, Pass with Care. Miela. Beje, autobuso priekyje gali pastatyti dviratį ir nemokamai jį gabentis, kol ramiai sėdi viduje. Kur Lietuvoje toks dalykas? Tau nė durų neatidarys, jei su dviračiu stovėsi....
Visgi viena vieta labai patiko. Uncommon Objects:
Ar tai kompiuterio ekranas kvailioja, ar tikrai keistos nuotraukos...
Rytoj iškeliauju į San Antonio. Kadangi turiu laiko, vakarą praleisiu skaitydama apie miestą, pasidomėsiu jo istorija ir t.t. Realiai kiekviename mieste pasidomėjau istorija. Vakar, tikėdamasi, kad Austin didesnis už San Antonio, buvau nemaloniai nustebinta. Austin turi 900 000 gyventojų, San Antonio - 1.5 mln. Bet tikiu, kad dabar Austin populiacija padidėjo vien dėl ACL festivalio. San Antonio yra dvigubai didesnis už Austin. O hostelių ne tiek ir daug! Radau tik vieną. Rytoj paskambinsiu.
Esu labiausiai neapsisrendęs žmogus pasaulyje. Niekada nepirkdavau bilietų iš vakaro. Lėktuvo bilietas dieną prieš??? Whaaaat??? Buvau planuojantis žmogus. Dabar? Turiu viziją. Tik tiek. Ir dabar pusę valandos žiopsojau į autobusų tvarkaraštį ir nenusprendžiu, ar iškeliauti anksčiau ir daugiau pasidžiaugti miestu, ar keliauti vėliau ir pietauti dar vis Austine. Kita vertus, visą laiką sėdėčiau hostelyje. Važinėjimas autobusais varo mane iš proto. Ir čia jie pravažiuoja, jei nemojuoji vairuotojui, kad tave paimtų. Kai vieną autobusą po 20 min laukimo praleidau, stebėjau, kaip kiti laukiantys elgiasi. Tada pakartojau ir galiausiai įsėdau į autobusą. O kelionė juo dar vienas košmaras. Staigus stabdžių nuspaudimas kas 10 sekundžių. Tikrai neperdedu. Visą kelią važiuoji linguodamas pirmyn atgal pirmyn atgal pirmyn atgal. Po viso šito nebesinori nė pagalvoti apie važiavimą autobusu. Manai, Lietuvos viešasis transportas blogas? Pasirodo, būna blogesnių. San Franciske maloniai važinėjau. Čia - pasivažinėji dvi dienas ir net nuo minties purtyti pradeda. Labai patiko Las Vegaso autobusai. Ypač viena iš vairuotojų. Važiuodamas autobusu gauni dar ir nedidelę ekskursiją po miestą su linksmu vairuotoju. Aišku, kai kurie skubantys ir nepasakoja nieko. Bet viena moteriškaitė įstrigo. Klausiausi ir juokiausi. "Cross the street only on pedestrian walk. Our taxi drivers have no mercy". Ir galiu tą patvirtinti. Jei mirsi Las Vegase, tai dėl to, kad tave pervažiavo taksistas.
Austin autobusai taip pat perspėjantys:
Kiek pamenu, mačiau tokius užrašus: DRV TEXT CRASH, Drive Friendly, Ride with Pride, Put Down The Phone, Pass with Care. Miela. Beje, autobuso priekyje gali pastatyti dviratį ir nemokamai jį gabentis, kol ramiai sėdi viduje. Kur Lietuvoje toks dalykas? Tau nė durų neatidarys, jei su dviračiu stovėsi....
Visgi viena vieta labai patiko. Uncommon Objects:
Ar tai kompiuterio ekranas kvailioja, ar tikrai keistos nuotraukos...
Austin panašus į Vilnių
Dėl to šiandien atšaukiau nakvynę ir į San Antonio iškiliausiu anksčiau nei planavau. Didžiulis miestas su daug daug barų. Ilgiuosi gamtos ir kažko neįprasto akiai. Muzika visgi puiki. Hmmm... Bet apie viską nuo pradžių.
Antrą dieną iš tobulo hostelio iškeliavau į pigų hostelį. Bet tai baigėsi tik geriau. Šitas buvo įdomus, nes jo savininkas šiek tiek ekscentriškas menininkas. Įkūrė hostelį savo name, tad gyvenau kartu su tikru Austin gyventoju. Tuo pačiu davė dviratį. Nemokamai. Kas man buvo didžiausia laimė, nes nuomotis labai brangu ir ateinančias dienas praleidau mindama dviratį Austin gatvėmis ir gatvelėmis. Labai daug papasakojo apie miestą, nurodė žemėlapyje, kur eiti, ką pamatyti, kur pavalgyti. Ir gyvenau nuosavame kambaryje, nes gyventojų buvo mažai. Kiek ten naktų... Gal 4. Su ta, kuri dar prieš akis. Vakar iškeliavom į miestą. Nusprendė man parodyti, koks gi tas Austin. Buvo tikrai smagu. Šokom, klausėmės skirtingų stilių muzikos. Ir visą laiką juokiausi, nes kartu keliavo gyventojas, kuria yra visiška C priešingybė. Visą laiką pykosi ir kita vertus, tas gyventojas, kurio vardo niekaip neišgirstu, nors prie manęs prisistatė daugeliui žmonių (po kiek laiko jau tiesiog juokinga klausti vardo), nebuvo itin patenkintas vakaru. Nors jie tarpusavyje šnekėjosi mažai, bet abu mielai bendravo su manimi. Prisiėmiau atsakomybę išlydyti nejaukias tylos pauzes. Sunku nebuvo, tiesiog šnekėjau, kas uzplaukia ant liežuvio. Minčių daug, ypač, kai kurį laiką jų nedesciau į blogą.
Dienomis vaikščiojau, važinėjau dviračiu, apsilankiau Kapitolijuje ir susipažinau su Teksaso istorija. Vaizdai priminė matytus filmua. Iš tiesų, jei tave atvežtų čia užrištomis akimis, netrukus pažintum, jog esi Teksase. Ar sostinėje - nežinau. Gal iš piešinių ant sienų, begalės meno kūrinių visur, kur akys užmato. Bet iš tiesų pažintum iš visur ir ant visko esančių lone star. Tos pačios, kuri yra ant Teksaso vėliavos. Gidas net sakė, kad lone stars dedamos ant visko ir prieš išvykdami turėtume apsidairyti, nes didelis šansas, kad viena iš jų jau bus ir ant tavęs. Nuo kanalizacijos dangčių iki tvorų ornamentų, net neminint įstaigų pavadinimų ir piešinių.
Kitą (šią) dieną bandžiau rasti before I die wall. Bet atvykusi į vietą ir neradusi supratau, kad tai daugiau board, o ne wall ir ji kažkur kitur. Meh, siaubingai karšta, labai sunku vaikščioti. O autobusai visad vėluoja. Lauki 10 min ir nežinai - jau pravažiavo ar atvažiuoja. Nedažni jie. Teko gerokai pasivaikščioti, nes kartais autobusas atvyksta voa tik pasitrauki atokiau nuo stotelės. Vėluojantis 15 min.
Vakare vis tik užsukau į Microsoft parduotuvę pasimatuoti kompus. Ten užkalbino pora vyrukų, siūlydami vieną iš modelių. Žinau, kad tai nuostabus kompiuteris, bet... Man reikia kitokio. Reikia daryti kompromisus. Negali turėti didelį ir mažą viename. Nežinau, ar jie tiesą sakė, bet prisipažino, kad jis yra to kompiuterio kūrėjas. Bandžiau googlinti nuotrauką, bet nieko doro neradau. Juk vis tik prie produkto dirba begalė žmonių. Bet kokiu atveju, patikėsiu ir susitikti tokį asmenį buvo malonu. Tik keista - atseit kaip paslaptį išdavė kito modelio išleidimą, sakydami, kad bus geresnis ir didesnis. Hmmm... Manau, galiu palaukti. Tik kad US jis bus po 3 savaičių, o Lietuvoje - po 2 metų. Dammit.
Sedona, Phoenix, Austin, J.
Ateini į hostelį už 34 dolerius, ten randi.. Atostogas. Ant ežero kranto, tolumoje šviečiantis centras, šiluma, tvarkingas, didžiulis hostelis su jaukiomis sofomis, nemokamais užkandžiais, arbata, kava, dideliu kiemu. Bandau rašyti sėdėdama ant Lady Bird kranto... Bet uodai kanda kaip niekada.
Netrukus prie manęs prisijungia vyrukas iš Kolumbijos. Kurį laiką praleidžiame plepėdami. Ech, kaip trokštu niekada nepavargti, niekada nemiegoti.
Vos tik atkeliavau į Austin, jaučiasi stipri meksikietiška aura. Kaip man tai patinka... Hostelyje groja emocionali meksikietiška muzika.. Ir kyla noras išmokti ispanų kalbą.
Vos tik atkeliavau į Austin, jaučiasi stipri meksikietiška aura. Kaip man tai patinka... Hostelyje groja emocionali meksikietiška muzika.. Ir kyla noras išmokti ispanų kalbą.
--- Bandant atsiminti nuotykius... Pradedu pamesti laiką. Atsikeli ryte ir nežinai, kuri tai diena. Ir iš tiesų tai visiškai nesvarbu. Svarbiausia - ar turi, kur miegoti ateinančią naktį. Būtent nakvynei atsieina didžiausios išlaidos.
Hmmm... Taigi, trečioji diena Flagstaf. Papusryčiavusios su J, susirinkom daiktus ir iškeliavom į Sedoną. Gražus miestas, tik turistų per daug. Mane jie siaubingai vargino. Karštis, alkis ir turistai tiesiog gadino visą malonumą. Iki kol neužsukom į aliejaus parduotuvę padegustuoti. Nuo saldžių iki aštrių. Česnakiniai patiko labiausiai, vaisiniai skoniai - mano bendrininkei. O kai paragavau vieno iš aštrių.. Nuo tuomet viskas tiesiog buvo aštru ir dar kokį pusvalandį degė liežuvis.
Užeigos pasirodė gerokai per brangios, tad šiek tiek pasivaikščiojusios grįžom į mašiną ir išvažiavom apylinkes apžiūrėti. Miestas gražus, viskas raudona. Bet tik vakare, visiems turistams išvažiavus pasidarė jaukus. O tuo tarpu laiką praleidome prie upės. Nuo visos tos kaitros buvau išsiilgusi vandens šaltinio. Upę pasiekėm su nuotykiais, bet dėl to tik smagiau.
Dat šiek tiek pavazinejom aplink ir paliekant miestą pamatėm šį tą magiško... Nuotrauka nieko nesugeba įamžinti, tad tiesiog mes ir dar keli automobiliai sustojome ir grožėjomės. Tai buvo mėnulis tarp raudonų uolų.
Kelionė su J buvo puiki... Vis negalėjau patikėti laime ir tuo laimingu atsitiktinumu, kad sutikau būtent ją, keliaujančią ten, kur man reikia. Kad turėjome tiek bendro ir tiek daug neissemiamu temų. Ir galiausiai išsiskirti Phoenix oro uoste tapo labai liūdna...
Kitą dieną vėl jaučiausi keistai... Po buvimo kompanijoje su kažkuo psichologiskai stipriau jaučiamas buvimas vienam. Vėl tarsi kažko trūko.
Ech, koks tas žmogus silpnas. Iš tiesų pokyčiai visada sukelia nesaugumo jausmą. Imi klausinėti savęs. Juk senas gyvenimas pažįstamas ir saugus. O naujas turi tik iliuzijas, svajones, troškimą kažko gero. Jokio tvirto pagrindo. Niekada. Bet protas visada labiau linkęs prie to, kas saugu ir pažįstama, ką lengva paaiškinti ir suvokti. Vis dėlto, laimingi žmonės negyvena darydami tik saugius sprendimus.. Ir kiek tik save pamenu, geriausi dalykai atėjo darant tai, kad kėlė nerimą ar baugino. O gal tokie labiausiai užsilieka? O gal tik išmokau iš blogų pasirinkimų išmokti kažko gero? Tad gal kad ir kur nuves bauginantis sprendimas, arba gausi labai vertingų pamokų, arba savo gyvenimą pakreipsi ta vaga, kuri veda link svajonės. Bet kokiu atveju, tai kur kas įdomiau nei gyventi bijant prarasti dabartinę būtį, kai širdis sako, kad tai nėra tai, ko nori, kad yra kažkas daugiau. Ir gyvenimas per trumpas, kad įsitaisytum šešėlyje ir stebėtum, kaip tavo svajonės eina pro šalį tavęs nė nepastebėdamos.
P.S. Čia žiauriai karšta, palikau hostelyje kepurę. Manau, kad smegenys perkaito ir pradėjau nusipezeti. 33 laipsniai šešėlyje. Šešėlių čia nedaug.... Dabar sėdžiu kavinėje ir geriu kavą, kurios pupelės skrudintos ant firewood. Žodžiu, labai rekomenduotą vieta. Na, tikrai skanu. Padarė kavą berniukas ir net nufotografavo sau, nes lavai džiaugėsi rezultatu.
Prieš tai paragavau kepto avokado taco. Damn Good Taco.
Visgi ragaudama visokį maistą supratau vieną dalyką. Nėra stebuklingo maisto. Tako nusipirkau vien dėl to, kad esu Teksase. Buvo skanu, bet nebuvo kažkas, ko nepasigaminciau pati. Nebrangu, skanu, neriebu (bent jau mano vegetariškas tako), tad eilė buvo didžiulė. Bet bent jau Amerikoje nėra kažkokio labai ypatingo maisto, tad ne savo pačios maistą valgau labai retai. Sutaupau ir pinigų, ir kalorijų. Jei keliausiu po egzotiškas šalis, tuomet pasinersiu į vietinį maistą. Nes tai dalis kultūros.
Amerikos kultūros dalis - greitas ir riebus maistas. Su ilgu sąrašu chemikalų. Net paprastas jogurtas turi didelį kiekį priedų... Ką sunkiai rasi Lietuvoje. Juk keliaujant nereikia pamiršti savo paties vertybių ir ilgą laiką ugdytų sveikos gyvensenos įpročių. Ilgai kovota, bet sveiko maisto troškimas jau yra natūralus. Visa kita nubaido. Metų metus augintų įpročių tikrai neketinu nužudyti su viena išvyka :p
P.S.2. Vis dar megaujuosi daržovėmis. Kalnais daržovių.
----
Kadangi šitą postą rašau jau kokias 4 dienas, tai bent trumpai apie Phoenix noriu parašyti. Atvažiavau ten naktį. Apvaziavom kelis ratus apie centrą, suradom keistų kalbančių objektų, nufotografavom, pasibuvom ir suradom meksikietišką festivalį. Su kubais iš šiaudų sėdėjimui. Žmonių buvo nedaug, viskas ėjo į pabaigą, tad au J atsisėdom pačiame priekyje. Supratau vos kelis žodžius, J truputį daugiau, bet dainos, balsai tiesiog užbūrė.
Vėliau suradom labiausiai amerikietišką užeiga Ever! Neturiu nuotraukų telefone, bet ji tiesiog magiška. Nuotraukos bus...kada nors.
Ech, nepavyko rasti kompiuterį tokį, kuris atitiktų mano poreikius. Tad tikriausiai pirksiu jį brangesnį, bet Lietuvoje. Pasirodo, elektronikos parduotuvių čia nedaug, o jei ir yra ten keli modeliai - visi jie touch screen. Visi! Žmonės pamišę dėl to.. O man tokio dalyko nereikia, kurio nenaudosiu, bet labai labai labai žudys bateriją.
Nepaciupinejusi gyvai taip pat negaliu pirkti. Jei teks grąžinti, papildomi rūpesčiai. Jei suges, rūpesčiai su garantija. Jei pirkti internetu, tai niekada nežinai, kiek užtruks siuntimas. Nebe tiek daug laiko čia liko.
Sedona:
Pagaliau salotos!
Damn, vis Neprisiruošiu užpildyti kelionės spragas. Laiko turiu, bet tingiu. Pirmą kartą per visą kelionės laiką žiūrėjau filmą. Ir miegojau kokias 12 valandų.
Vėl suku galvą, kur keliauti toliau... Austin savaitės per daug, bet sekanti stotelė tik San Antonio, o ten dar per anksti.
Grand Grand Canyon
Jei kitąmet pavyks čia atvažiuoti, tikrai keliausiu su automobiliu. Tiek laisvės! Keliauju viena vardan laisvės ir nepriklausomybės, bet vis tiek riša autobusai, lėktuvai ir jų maršrutai bei tvarkaraščiai. Net ir bilietų paieška, tolimesnis kelionės planavimas, geriausios kainos paieškos atima tiek energijos...
Turint mašiną gali aplankyti viešuoju transportu nepasiekiamus taškus, bet ne ką mažiau įdomius, nei visi turistų ismindzioti takai.
Turint mašiną gali aplankyti viešuoju transportu nepasiekiamus taškus, bet ne ką mažiau įdomius, nei visi turistų ismindzioti takai.
Dar viena mintis. Skaitau daug apie keliavima, apie keliavima solo. Juokinga, kad vienas didžiausių rūpesčių yra valgymas vienumoje. Man tai niekada nebuvo problema. Žinoma, jausdavau, kad pietauju viena. Bet kelionės metu net mintis nešovė, kad valgau viena iki kol neperskaičiau to blogo įrašo. Ir tada susimąsčiau. Daug dalykų nedrįsdavau daryti viena. Kažkur ateiti, bendrauti, o dabar nebėra jokių problemų. Pasaulis tapo draugiškas, supratingas, padedantis. Negeda daryti selfius, negeda dėlioti timeri ir vis grįžti iš naujo padaryti nuotrauką. O jei aplink yra žmonių, jie visada pagelbės. Nei aš niekada neatsisakiau, nei kažkas kitas padaryti nuotrauką. Žmonės tokie padedantys. Kai buvom Yosemite, daug kam iš mūsų grupės baigėsi vanduo. Paklausėm aplinkinių, ar nėra kažkur šalia vandens šaltinio. Nėra nieko, bet mergina pašaukė draugą ar šeimos narį, paklausė, ar negali pripildyti mums vandens ir visą konteinerį išpilstė į buteliukus. Sako, vakar buvo dykumoj ir buvo panašioje situacijoje. Žmonės šypsosi ir sveikinasi. Šitą tikrai parsivešiu į Lietuvą.
Kalbant apie turistų ismindziotus takus. Išvyka į Grand Canyon.
---kaupiu žodžius ---
Ir nebežinau, ką pasakyti. Neįmanoma apsakyti. Jausmas tarsi širdį užlieja iki pat viršaus ramybė, laimė, euforija dėl to, ką darau ir kur esu. Tą jausmą radau besileisdama gylyn į Kanjoną. Žmonės liko viršuje, prasilenkdavau tik su vienu kitu. Lieki vienas su neapsakomo grožio gamta. Besileisdama pajutau daugiau wow nei kad žiūrėdama į Kanjoną nuo viršaus kartu su visais. Ypatingais momentais reikia ramybės, tylos. Arba mėgstamos muzikos. Retai keliauju su muzika, nes paprastai stebiu aplinką, klausiausi, bet šį kartą žygiavau su muzika. Tai dar vienas būdas, kada pasineriu į savo pasaulį, viskas tampa magiška. Muzika man yra šiek tiek daugiau nei fonas.
---kaupiu žodžius ---
Ir nebežinau, ką pasakyti. Neįmanoma apsakyti. Jausmas tarsi širdį užlieja iki pat viršaus ramybė, laimė, euforija dėl to, ką darau ir kur esu. Tą jausmą radau besileisdama gylyn į Kanjoną. Žmonės liko viršuje, prasilenkdavau tik su vienu kitu. Lieki vienas su neapsakomo grožio gamta. Besileisdama pajutau daugiau wow nei kad žiūrėdama į Kanjoną nuo viršaus kartu su visais. Ypatingais momentais reikia ramybės, tylos. Arba mėgstamos muzikos. Retai keliauju su muzika, nes paprastai stebiu aplinką, klausiausi, bet šį kartą žygiavau su muzika. Tai dar vienas būdas, kada pasineriu į savo pasaulį, viskas tampa magiška. Muzika man yra šiek tiek daugiau nei fonas.
Taigi, kelionė prasidėjo, peržiūrėjusi J mašinoje sukauptą muzikinių cd kolekciją išsirinkau Kings of Leon diską. 80 mylių neprailgo, nes visą laiką šnekėjom. Pavaiksciojom po muziejus ir kanjono kraštą iki kol siaubingai isalkom. Tad ganėtinai pigiai pavalgėm. Sumokėjau 7 dolerius už sumuštinį ir kalną salotų. Nes mat salotų gali prisikrauti, kiek nori, tad pripildziau tiek, kiek telpa į lėkštę. Buvo sotu ir skanu.
Po pietų nusprendėm kurį laiką kiekvieną daryti savo. J norėjo apžiūrėti bokštą, o aš norėjau nusileisti į Kanjoną. Aišku, nukeliauti iki pat apačios ir po to į viršų užimtų visą dieną ar daugiau, tad nusileidau tik iki tiek, kiek atrodė, jog galėsiu suspėti įveikti iki paskutinio autobuso. Po parką važinėja nemokami autobusai, kurių vienas padėjo nusigauti iki trailhead. Leistis žemyn paprasta, bet visada tikrinau laikrodį, kiek žemiau galiu eiti. Atgal kelias yra nuolatinis kopimas į viršų. Visiškai atvirkščiai, nei esu pripratusi. Ir užima dvigubai daugiai laiko. Bet pati sau tyliai džiaugiuosi, kad 2-4 val trukmės žygį įveikiau per 1,5 valandos. Žygiai Aliaskoi daug davė.
Ant paties paties krasto. Batai belekiek smelini...
Kuo aukščiau kyli, tuo skaudžiau krenti
Pajutus kažką labau gero, kažkas blogo sukuria skausmingą kontrastą. Vakar buvau excited dėl savo road trip, atvažiavau į mažytį miestuką, ryto sulaukiau tame pačiame Denny's gerdama kavą. Ten pradėjau domėtis automobilio nuoma, o sulaukusi jų darbo laiko paskambinau į kelias įmones. Pasirodo, neturint kreditinės kortelės arba nesant 25erių niekas mašinos nenuomoja. Paklausinėjau, ką darė kiti, kurie nuomavosi. Sako, jokių problemų nebuvo, uzsirezervavo ir atėję pasiėmė. Padariau taip pat tikėdamasi pagaliau gauti masiniuką arba malonią išimtį. Hehe, po žygių, kada eini 9 valandas, 46 min kelionė pėstute iki nuomos punkto nebeatrodo ilga. Net ir tempiant visą bagažą. Deja, išimties negavau, bet vyrukas paskambino kitai įmonei pasireirauti, ar jie man nepadėtų. Nope. Tad mano planas siaubingai sugriuvo. Pasijutau užstrigusi šitame miestelyje, kuriame net autobusų sistema neišvystyta. Viskas, kas gražu, man nepasiekiama. Viskam čia reikia mašinos. Be galo nusivyliau, bet ieškojau visokiausių būdų pasiekti Antelope Canyon ar Sedona. Juk kažkas važiuoja, kažkas turi vežti. Atėjau pagaliau į hostelį, sėkmingai gavau lovą, paklausiau, ką jie žino. Na, kaip gali niekas nevezti į tokius nuostabius taškus? Pasirodo veža. Davė kontaktą. Skambinu, klausiu, kiek kainuoja. 235 doleriai pirmyn, 235 doleriai atgal. Man net automobilio nuoma su degalais ir priemoka už 25 metų neturėjimą trim dienom tiek nekainuotų, kiek kainuoja į vieną pusę nuvažiuoti. Kiek žinau, tai daugiau 40 dolerių degalai nekainuotų. Pirmyn ir atgal. Pasirodo, gavau taxisto numerį. Skambinau į autobusų įmonę, kuri rekomenduojama Antelope Canyon ekskursijų puslapyje, kaip galinti pervežti. Nope, nuo rugsėjo jie nebedirba. Nebe sezonas. Paskaičiau skelbimus, couchsurfing diskusijas, sukūriau eventa, bet nieko. Tyla. Į Sedoną kursuoja autobusas, bet 40 dolerių į vieną pusę už 40 min kelionę. Hmmm... Brangoka. Tad pasijutau prispausta. Atimta judėjimo laisvė. Tad pusdienį praleidau hostelyje tiesiog bendraudama su žmonėmis. Susipažinau su panele, isikalbejom ir prisiprasiau su ja važiuoti į Grand Canyon. Kitą dieną keliauja į Sedoną, tai bent vieną iš taškų pamatysiu. O vėliau trauksim link Phoenix, iš kurio turėčiau keliauti į Teksasą.
Nuovargis, ilgesys, nusivylimas padarė savo ir nuotaika visiškai sugedo. Nepavyko pasikalbėti su tuo, kuo norėjau. Dėl to ir išėjau ieškoti žmonių hostelyje. Na, ir išėjo į naudą. Draugija nuotaiką pakelia ir diena iš tiesų buvo sunki. Panašiai beviltiškai jaučiausi pirmą dieną palikusi Aliaską. Ups and downs. Vienos dienos geros, kitos pilnos neigiamų emocijų. Bet vienas Las Vegase sutiktas žmogus pasakė įdomią mintį apie tai. Jei visą laiką jaustumėmės vienodai laimingi, tai būtų nuobodu tarsi viena nata. Plaiktume paviršiumi. Bet visos neigiamos emocijos, visos emocijos per vidurį sukiria muziką, dėl ko tampame kupini jausmų, istorijų, emocijų. Nesame nuobodūs.
P.S. Radau daržovių
Omg, aš tokia excited
Atvažiavau naktį. Taupiau dieną, tad pasirinkau naktinį autobusą. Pakeliui pavyko šiek tiek numigti. Visgi 5 valandos su kažkiek. Kadangi stotį netrukus turėjo uždaryti, iškeliavau kavos į artimiausią visą parą veikiančią užkandinę. Pakeliui nuojauta buvo visiškai rami. Nemažai automobilių, valymo mašinos važinėja. Mėnulis didžiulis, kabo žemai žemai. Gal sapnuoju trečią nakties, bet tikrai dar tokio didelio nesu mačiusi. O juk šį rytą dar mačiau mažiuką pjautuvėlį. Čia jaučiuosi saugi, rami. Priešingai nei Las Vegase. O juk nuojauta yra keliautojo palydovė. Daug kas, su kuo bendravau, sako klausyti intuicijos. Intuicija sako, kad Flagstaff geeeera. Atėjau į Denny's. Vos pamačiusi iš už kampo pagalvojau, kaip tai amerikietiška, kiek kartų tokias užkandines mačiau filmuose. Nekantravau užeiti į vidų. Čia dar stipriau amerikietiška. Ir ten dirbantis vyrukas belekiek atsipūtęs ir malonus. Paklausiau, ar galėčiau kažkur pakrauti telefoną, tai be jokių problemų parodė, kad galiu prijungti už kasos aparato. Stengiuosi telefoną laikyti kaip įmanoma labiau įkrautą. Kaip ir sakiau, kol neateina diena, tol nė nežinai, kur būsi ir ką darysi. Yra planas, didelis planas, bet juk smulkmenų neplanuoji. O ir miestai, valstijos čia kaip skirtingos valstybės.
Kalbant apie pokyčius (aname įraše) persigalvojau del Phoenix. Manau, keliausiu į Austin, nes tai didelis miestas, gražus, hipiškas, geras susisiekimas dviračiais. Su Arizona susipažinsiu aplankydama Flagstaff (beje, sužinojau, kad visai ne vokiškai skamba tikras miesto pavadinimas), Sedona, Page. O likusias dienas praleisiu Teksase.
Daug rašau apie planus, nes iš tiesų nuolat suku galvą, kur toliau verta keliauti, ką nuveikti. Laiką stengiuosi išnaudoti kokybiškai. Daugiau užsiimu vietų lankymu ir žmonių analizavimu, mažiau įvairiomis pramogomis, bet jei viskas bus gerai su mano vairuotojo teisėmis, tai nuo rytojaus man atostogos. Sėsiu už vairo, apvaziuosiu nuostabias Flagstaff apylinkes ir savaitę apsigyvensiu Austin, kur tikiuosi pakeisti savo mėnesių mėnesius nešiotus tuos pačius kelis drabužius, pagaliau išsirinkti laptopą ir išbandyti kažką naujo. Cha cha, tarsi keliavimas vienai nebūtų kažkas naujo.
Važiuodama autobusu mąsčiau, kad jaučiuosi patogiai ir ramiai. Pripratau ir nepaprastai megaujuosi. Dieve, būčiau išvarius savo kompanjoną iš proto, kol ieškojau Johnny Depp personažų Las Vegase.
O dabar naktį praleisiu maukdama kavą.
Dievinu nemokamus papildymus.
Dievinu nemokamus papildymus.
Tai kas gi tas Flagstaff?
Aš net nežinau, kaip teisingai ištarti pavadinimą. Skamba vokiškai. O kas gi ten yra? Viliuosi, kad mažiau nejaukus žmonės nei Las Vegase. Gera pagaliau ištrūkti į nemeinstryminį miestą. Pažiūrėsiu, kokia kultūra ten, kokie žmonės, pasimėgausiu gamta.
Hehe, nuotraukos iš interneto. Kurį laiką nebus kokybiškų mano pačios nuotraukų, iki kol nenusipirksiu kompą.
O kas gi negerai su Las Vegasu? Kažkas. Minėjau tuščias gatves, kada pasitrauki iš pagrindinių. Žmonės sveikinasi, kaip ir visur, bet čia intuicija kužda saugotis. Begalę kartų manęs paklausė, ar turiu žiebtuvėlį. Hmmm.. Jei turi cigaretę ar žolės, tai nejau degtuko negali įsigyti? Na, bet niekas niekada neprisikabino. Nesukurk akių kontakto, neatrodyk pasimetus ir išlaikyk pasitikintį savimi žingsnį.
Sėdžiu stotyje, autobusas lygiai po valandos. Bandau sutaupyti dieną ir važiuosiu naktį. Stotis pilna laaabai keistai atrodančių žmonių. Keistos šukuosenos, rožiniai plaukai ant aptemptai apsirengusios xxxl dydžio moters su mini sijonuku. Karšta, žinau, bet...
Stebėjau labai daug juodaodžių, ypač moterų. Jų stilius labai įdomus... Labai savotiškas. O kalba taip, kaip visada girdėdavau kalbant amerikietiškose komedijose. Jų kalbesena, kūno kalba labai skiriasi nuo baltaodžių. Gatvėse nuošaliau vien tik juodaodžiai. Keista. Kartais sutiksi girtą vyruką, kuris rodydamas lankstinuką bando surasti kažkokį naktinį klubą. Nuodėmių miestas. Viskas čia galima. Gerti gatvėje, rūkyti kazino viduje. Pigesni kazino turi labai nemalonų kvapą ir aurą. Užėjau ir į Caesar Palace. Buvau pakerėta auros, graikiško stiliaus statulų grožio, jų akmeninio nuogumo. Nuogas kūnas čia demonstruojamas laisvai, visur, bet tai gražu. Aišku, dykuma, karšta ir pusnuogės vaikšto net močiutės, bet dalis žmonių dirba vienam ar kitam klubui, pramogai, ir net merginos hostelyje rengėsi ne taip jau ir kukliai. Nuodėmių miestas, bet tos nuodėmės saldžios.
Kalbant apie hostelį... Buvo nemokami pusryčiai - blynai. Uzmaisyta, paruošta, bet tavo darbas išsikepti. Na, buvo smagu ir tai. Jop, geri buvo blynai. O vakare patraukė ant makaronų. Iš tiesų jau kurį laiką jų norėjau, tad pasinaudojau proga, pilnai įrengta virtuvė. Green Tortoise San Franciske irgi tokią turėjo, bet ten makaronų kiekvieną vakarą jau paruoštų gaudavau. Vis dėlto labiau už maisto prekių parduotuvių komplikuotą suradima erzina daržovių neegzistavimas. Užtat grožio, sveikatos ir tiesiog Drogo atitikmens parduotuvių pilna ant kiekvieno kampo. Aišku, yra ir paprastų, kaip 7 / 11, bet tokiose rasi platų pasirinkimą gėrimų, čipsų, sumuštinių, gal kelis obuolius ar bananus, bet jokių daržovių. Nesąmonė. O normalios parduotuvės gerokai toliau. Kažkur.
Na, kol kas tiek. Galiu pasidžiaugti, kad autobuse yra elektros kištukas mano telefono gyvybei palaikyti. Kaip malonu, kad telefoną pakrauti gali visur. Užeik į bet kurio kazino tualetą ir rasi rozetę.
Atsisėdus į autobusą pora didelių vyrukų kiekvieno asmeniškai paklausė, kur keliauja, iš kur, ar vežamas neleistinas bagažas ir ar duodamas leidimas perkratyti daiktus. Na, pirmą kartą susiduriu su Amerikietišku tarpmiestiniu, tarpvalstijiniu transportu. Formalumas.
Hmmm, kas dar... Ech, traukiu savo visur tampoma antklodę ir keliauju sau jaukiai ateinančias 5 su kažkiek valandas.
Iš Nevados į Arizoną
Iš pradžių nenorėjau aplankyti Las Vegasą, o vakar buvo gaila, kad taip greitai išvažiuoju. 2 naktys, hostelis nebe toks baisus, koks pasirodė iš pradžių. Nepalyginsi su San Francisko, bet ir kaina perpus mažesnė. Vis dėlto, visos durys su kodiniais užraktais, žmonės atrodo malonūs, nors yra labai išsiskiriančių charakterių. Bet dėl kažkokios priežasties tas charakteris mane mėgsta ir visad iš tolo šaukia "Eve! Come sit on a bench". Bet visą laiką skubu kažkur į miestą. Juk tik porą dienų turiu. Pirmą naktį aplankiau Strip. Tai pagrindinė garsiausia Las Vegas gatvė. Pilna šviesų, garsų, muzikos. Labai traukia ir įdomu. Vakar naktį ėjau į priešingą pusę - downtown ir Fremont gatvę. Ji trumpesnė, bet su gyva muzika. O ta gyva muzika, tai ne Lietuvos kapela ar Mikutavičius. Išgirdusi balsą praeiti nebegalėjau. Suoliukų ten nėra, tad įsitaisiau ant turėklų ir kurį laiką tiesiog klausiausi muzikos, stebėjau žmones.
Las Vegas nepatiko pirmą dieną. Karšta, veikla tik kazino, šviesų nera, tyloka. Bet retas dykumoje dienos metu nori kažką veikti. Nuo karščio vaikščioti gatvėmis sunku. Sustoju prie šviesoforo, tai pėdoms jausmas, lyg and karštų akmenų stoveciau, o aš juk su batais! Miestas atgyja naktį, kada matosi visos spalvos, kada pasislepia saulė. Labai daug kas čia dirba visą parą. Patogu. Tik keista.. Nutolus nuo Strip ar Fremont minių miestas tampa visiškai tuščias. Didžiulis kontrastas.
Antrą dieną pavyko issmukti iš miesto ir apžiūrėti Red Rock Kanjoną. Daugiau mažiau pasiekiamas tik su mašina. Laipiojimas po uolas tarsi atgaivino... Dykuma, bet vis tiek vaizdai pasakiški. Ne Aliaska, kur kalnus dengia ledas ir vanduo, kur visur pamatysi krioklį ar upę ar ežerą. Ir vandens, medžių ir akmens derinys tiesiog užburia. Vis dėlto Red Rock labai skirtingas darinys, bet taip pat labai galingas. Ir lipdama į viršų galvojau, kad jei kitąmet čia dar sugrįšiu, vėl norėsiu grįžti į tas pačias vietas, o ne lankyti rytinę pakrantę. Dabartinė kelionė visiškai skiriasi nuo to, ką planavau prieš atkeliaudama į JAV. Net taip užtikrinta Albuquerque dabar lieka kažkur fone. Intuicija sakė dar patyrinėti. Tad vakar pusę dienos praleidau skaitydama ir vakare pirmą kartą autobusu išvažiuoju į Flagstaff, Arizona. Anot interneto ten 12 laipsnių vėsiau, tik 23 palyginus su 35 Las Vegase.
Kuprinė ant pečių ir vėl į kelionę.. Palikti vietą nebegaila. Laukia naujas nuotykis. Jau imu priprasti prie nežinomybės. Laikas lekia nepastebimai.. 26-27 dieną į Phoenix, ten pabūsiu ilgiau, o spalio 5 į San Antonio. Ypatinga diena, nes tiesiai iš Aliaskos atskris N ir nuo tada keliausim kartu iki kol spalio 11-12 skrisiu į Niujorką, o galiausiai į Lietuvą. Skamba kaip penkios minutės... O gal mano planai vėl apsikeis aukštyn kojom.
