Pasakysit, neturiu daugiau kuo nei salotom džiaugtis. Jokiu būdu. Pagaliau gavau atsakymą iš dėstytojos. Nesuvartė darbo ir gyvai bendrauti neteko, tad mano pasitikėjimas savimi nebuvo nužudytas. O kodėl man tai tiek džiugesio teikia? Negalvojau, kad kada nors galėsiu pasakyti šituos žodžius, bet DŽIAUGIUOSI, KAD GALIU TOLIAU RAŠYTI MAGISTRINĮ DARBĄ. Iš tiesų, kol laukiau atsakymo, tai turėjau pati save įtikinėti, kad net jei dėstytoja atrašo, jog visišką niekalą nusiunčiau, tai darbą turėsiu damušti, nes neperašinėsiu. Nebent kitais metais. Bet jei ne ji, tai kažkas teigiamą įrašytų.
Galiausiai... žodžiai į širdį
"...Bet tikrai pagarba Ievai, kuri jo istoriją padarė labai lengvai skaitomą."
Čia apie interviu, kurį lamdžiau kelias dienas iki kol galiausiai suklijavau maloniai skaitomą tekstą. Ech. Manęs laukia keli realūs interviu ateityje! Aš pati važiuosiu į Lietuvos kraštus ir bendrausiu su žmonėmis!
Prieš metus būčiau po lova palindus ir kaldra apsiklojus, kad tik niekas nepriverstų su kažkuo kalbėtis. Su žmogum! O jei ką pasakys?
Dabar. Jaučiuosi laiminga, kad gaunu progą!
Pagaliau jaučiu visas atsiperkančias asmenybės auginimo pastangas.
Ir ne. Tai nenutinka savaime. Neužaugama.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą