Pajutus kažką labau gero, kažkas blogo sukuria skausmingą kontrastą. Vakar buvau excited dėl savo road trip, atvažiavau į mažytį miestuką, ryto sulaukiau tame pačiame Denny's gerdama kavą. Ten pradėjau domėtis automobilio nuoma, o sulaukusi jų darbo laiko paskambinau į kelias įmones. Pasirodo, neturint kreditinės kortelės arba nesant 25erių niekas mašinos nenuomoja. Paklausinėjau, ką darė kiti, kurie nuomavosi. Sako, jokių problemų nebuvo, uzsirezervavo ir atėję pasiėmė. Padariau taip pat tikėdamasi pagaliau gauti masiniuką arba malonią išimtį. Hehe, po žygių, kada eini 9 valandas, 46 min kelionė pėstute iki nuomos punkto nebeatrodo ilga. Net ir tempiant visą bagažą. Deja, išimties negavau, bet vyrukas paskambino kitai įmonei pasireirauti, ar jie man nepadėtų. Nope. Tad mano planas siaubingai sugriuvo. Pasijutau užstrigusi šitame miestelyje, kuriame net autobusų sistema neišvystyta. Viskas, kas gražu, man nepasiekiama. Viskam čia reikia mašinos. Be galo nusivyliau, bet ieškojau visokiausių būdų pasiekti Antelope Canyon ar Sedona. Juk kažkas važiuoja, kažkas turi vežti. Atėjau pagaliau į hostelį, sėkmingai gavau lovą, paklausiau, ką jie žino. Na, kaip gali niekas nevezti į tokius nuostabius taškus? Pasirodo veža. Davė kontaktą. Skambinu, klausiu, kiek kainuoja. 235 doleriai pirmyn, 235 doleriai atgal. Man net automobilio nuoma su degalais ir priemoka už 25 metų neturėjimą trim dienom tiek nekainuotų, kiek kainuoja į vieną pusę nuvažiuoti. Kiek žinau, tai daugiau 40 dolerių degalai nekainuotų. Pirmyn ir atgal. Pasirodo, gavau taxisto numerį. Skambinau į autobusų įmonę, kuri rekomenduojama Antelope Canyon ekskursijų puslapyje, kaip galinti pervežti. Nope, nuo rugsėjo jie nebedirba. Nebe sezonas. Paskaičiau skelbimus, couchsurfing diskusijas, sukūriau eventa, bet nieko. Tyla. Į Sedoną kursuoja autobusas, bet 40 dolerių į vieną pusę už 40 min kelionę. Hmmm... Brangoka. Tad pasijutau prispausta. Atimta judėjimo laisvė. Tad pusdienį praleidau hostelyje tiesiog bendraudama su žmonėmis. Susipažinau su panele, isikalbejom ir prisiprasiau su ja važiuoti į Grand Canyon. Kitą dieną keliauja į Sedoną, tai bent vieną iš taškų pamatysiu. O vėliau trauksim link Phoenix, iš kurio turėčiau keliauti į Teksasą.
Nuovargis, ilgesys, nusivylimas padarė savo ir nuotaika visiškai sugedo. Nepavyko pasikalbėti su tuo, kuo norėjau. Dėl to ir išėjau ieškoti žmonių hostelyje. Na, ir išėjo į naudą. Draugija nuotaiką pakelia ir diena iš tiesų buvo sunki. Panašiai beviltiškai jaučiausi pirmą dieną palikusi Aliaską. Ups and downs. Vienos dienos geros, kitos pilnos neigiamų emocijų. Bet vienas Las Vegase sutiktas žmogus pasakė įdomią mintį apie tai. Jei visą laiką jaustumėmės vienodai laimingi, tai būtų nuobodu tarsi viena nata. Plaiktume paviršiumi. Bet visos neigiamos emocijos, visos emocijos per vidurį sukiria muziką, dėl ko tampame kupini jausmų, istorijų, emocijų. Nesame nuobodūs.
P.S. Radau daržovių
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą