Grand Grand Canyon ~ Cannot Stay Here

Jei kitąmet pavyks čia atvažiuoti, tikrai keliausiu su automobiliu. Tiek laisvės! Keliauju viena vardan laisvės ir nepriklausomybės, bet vis tiek riša autobusai, lėktuvai ir jų maršrutai bei tvarkaraščiai. Net ir bilietų paieška, tolimesnis kelionės planavimas, geriausios kainos paieškos atima tiek energijos...
Turint mašiną gali aplankyti viešuoju transportu nepasiekiamus taškus, bet ne ką mažiau įdomius, nei visi turistų ismindzioti takai.

Dar viena mintis. Skaitau daug apie keliavima, apie keliavima solo. Juokinga, kad vienas didžiausių rūpesčių yra valgymas vienumoje. Man tai niekada nebuvo problema. Žinoma, jausdavau, kad pietauju viena. Bet kelionės metu net mintis nešovė, kad valgau viena iki kol neperskaičiau to blogo įrašo. Ir tada susimąsčiau. Daug dalykų nedrįsdavau daryti viena. Kažkur ateiti, bendrauti, o dabar nebėra jokių problemų. Pasaulis tapo draugiškas, supratingas, padedantis. Negeda daryti selfius, negeda dėlioti timeri ir vis grįžti iš naujo padaryti nuotrauką. O jei aplink yra žmonių, jie visada pagelbės. Nei aš niekada neatsisakiau, nei kažkas kitas padaryti nuotrauką. Žmonės tokie padedantys. Kai buvom Yosemite, daug kam iš mūsų grupės baigėsi vanduo. Paklausėm aplinkinių, ar nėra kažkur šalia vandens šaltinio. Nėra nieko, bet mergina pašaukė draugą ar šeimos narį, paklausė, ar negali pripildyti mums vandens ir visą konteinerį išpilstė į buteliukus. Sako, vakar buvo dykumoj ir buvo panašioje situacijoje. Žmonės šypsosi ir sveikinasi. Šitą tikrai parsivešiu į Lietuvą.

Kalbant apie turistų ismindziotus takus. Išvyka į Grand Canyon.
---kaupiu žodžius ---
Ir nebežinau, ką pasakyti. Neįmanoma apsakyti. Jausmas tarsi širdį užlieja iki pat viršaus ramybė, laimė, euforija dėl to, ką darau ir kur esu. Tą jausmą radau besileisdama gylyn į Kanjoną. Žmonės liko viršuje, prasilenkdavau tik su vienu kitu. Lieki vienas su neapsakomo grožio gamta. Besileisdama pajutau daugiau wow nei kad žiūrėdama į Kanjoną nuo viršaus kartu su visais. Ypatingais momentais reikia ramybės, tylos. Arba mėgstamos muzikos. Retai keliauju su muzika, nes paprastai stebiu aplinką, klausiausi, bet šį kartą žygiavau su muzika. Tai dar vienas būdas, kada pasineriu į savo pasaulį, viskas tampa magiška. Muzika man yra šiek tiek daugiau nei fonas.

Taigi, kelionė prasidėjo, peržiūrėjusi J mašinoje sukauptą muzikinių cd kolekciją išsirinkau Kings of Leon diską. 80 mylių neprailgo, nes visą laiką šnekėjom. Pavaiksciojom po muziejus ir kanjono kraštą iki kol siaubingai isalkom. Tad ganėtinai pigiai pavalgėm. Sumokėjau 7 dolerius už sumuštinį ir kalną salotų. Nes mat salotų gali prisikrauti, kiek nori, tad pripildziau tiek, kiek telpa į lėkštę. Buvo sotu ir skanu.

Po pietų nusprendėm kurį laiką kiekvieną daryti savo. J norėjo apžiūrėti bokštą, o aš norėjau nusileisti į Kanjoną. Aišku, nukeliauti iki pat apačios ir po to į viršų užimtų visą dieną ar daugiau, tad nusileidau tik iki tiek, kiek atrodė, jog galėsiu suspėti įveikti iki paskutinio autobuso. Po parką važinėja nemokami autobusai, kurių vienas padėjo nusigauti iki trailhead. Leistis žemyn paprasta, bet visada tikrinau laikrodį, kiek žemiau galiu eiti. Atgal kelias yra nuolatinis kopimas į viršų. Visiškai atvirkščiai, nei esu pripratusi. Ir užima dvigubai daugiai laiko. Bet pati sau tyliai džiaugiuosi, kad 2-4 val trukmės žygį įveikiau per 1,5 valandos. Žygiai Aliaskoi daug davė.