Abejonių ir dvejonių apimta, visgi nusprendžiau pasižiūrėti į centrą iš arti. Įvedžiau į Google Maps Empire State Building. Pradėsiu nuo ten. Bet kaip įprasta: naujas miestas, naujos viešojo transporto taisyklės. Painiava kaip turi būti. Iš pradžių maniau, kad reikia turėti tikslų kiekį pinigų. Nes autobusai JAV grąžos neduoda. Išsikaulijau, kad kažkokia šlamštmaisčio parduotuvė išleistų pinigus nieko neperkant. Tada dar pasmulkinau į ketvirčius. Susirandu stotelę, o ten gaunu naujieną: bilietėlių autobuse neparduoda. Hmmm... Ant visų aparatų parašyta, kad jie parduoda tik m60 bilietus. Express? O man reikia Q70. Ok, einu į informacijos centrą. Iš jo išveja į kitame oro uosto kampe esantį IC. Nes tik ten bilietai. O stotelė prie šito. Oro uostas pradeda rimtai erzinti. Įskaitant faktą, kad jau trečia dienos, o dar padoraus maisto nevalgiau. Ir taip pakankamai emocinga diena.
Vis dėlto pasiekiu centrą... Nusiperku sumuštinį, tą, kaip įprastai. Bet vyrukas laužyta anglų kalba pasako, kad neturi Cheddar sūrio. Neturi ir Swiss. Jis nepaklausia, ar paskrudinti, o aš tik pajutusi rankose šaltesnį nei įprasta sumuštinį prisimenu, jog galėjau paprašyti. Ak, tas greito maisto užeigų sukeliamas stresas. Pabandau pasijusti, kaip šitie žmonės ir taip pat įnirtingai skubu gatvėmis. Sustojus atrodo, kad esi karuselės viduryje: kiekvienas betono lopinėlis užpildomas žingsniais ir garsais. Įžymusis Times Square. Jūroje garsų ir judesio galima kur ne kur matyti ramybės saleles - prie staliukų įsitaisiusius žmones.
Grįžimas atgal į oro uostą buvo ilgas, komplikuotas ir brangus. Prieš tai paskutinį kartą pagriebiau tortilijų traškučių su laimu. Džiaugiuosi, kad pavyko rasti! Vienas dalykų, kurių pasigesiu Lietuvoje.
7 vakaro atsiskyriau nuo per visus skrydžius kartu su manimi buvusios kuprinės ir atidaviau į bagažą. Kada man įteikė bilietus supratau, kad vasara jau tikrai baigėsi... Tikrai keistas jausmas. Nemalonus.
Kadangi, atidaviau savo daiktus į bagažą, galėjau padėti vyrukui įsinešti į lėktuvą papildomą bagažą. Turėjo vienu lagaminu per daug.
5 valandos ryto. Po akimirkos laikrodis pasikeis į 11 valandą, artėja nusileidimas Švedijoje. Skrydis iš Niujorko truko 7 valandas. Vis tik ne 11 kaip aną kartą. Kaip visada lėktuve buvo bent vienas klykiantis vaikas. Užtat filmų pasirinkimas labai geras ir padeda užkišti ausis. Ir maisto šį kartą pavyko nepramiegoti... Deja, vegetariško pasirinkimo nebuvo. Tad gavau truputį keisto skonio salotų ir šiek tiek sūrio pyrago. Vėliau įteiktas sumuštinis taip pat su kalakutiena. Ką padarysi.
Langas pakeičia spalvą ir į apsimiegojusį lėktuvą patenka ryto šviesa... Leidžiamės.... Vaikas vis dar klykia. Jau valandą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą