Pradėjau ieškoti informacijos magistriniui. Ir vėl atsirado noras mesti studijas. Vėl tuo pasidomėjau. Vėl mąstau, kokio velnio aš į tai įsivėliau.
Kodėl studijų aprašymai tokie apgailėtini? Praktiškai stoji užrištomis akimis. O dabar galvoji: kur aš šitą š panaudosiu. Man net neįdomu.
Vakar dariausi testą, padėsiantį nustatyti, koks darbas man tinka. Viskam, kas susiję su žinių vadyba rinkausi "hate it". Štai taip ir išsiaiškini pomėgius eidamas per gyvenimą. Tame ir yra patirties trūkumas: kartais įsipareigoji kažkam labai ilgą laiko tarpą, o po to labiau prasimerkus kankiniesi iki kol tie įsipareigojimai baigsis. Nu ir nenoriu mokėti dabar gabalo eurų už tai, kad neįstengsiu pakentėti. Damn.
Ir užknisa darbo pasiūlymai eiti testuoti. Netestuosiu! Ne ne ne!
Na, nebent kada nors, kai jau tikrai beviltiška situacija bus. Ir kai trisdešimties vis dar gyvensiu su tėvais. Ir kai protas nuvažiuos. Ir kai nuspręsiu, jog viskas vienodai ir tiesiog noriu saugiai gyventi iki kol numirsiu. Iš nuobodulio ir rutinos tikriausiai.
Reikia rašyti į wordą ir apie žinių vadybą, o ne blogą apie vėjus.
Verčia susimąstyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą