Išlipusi iš traukinio patekau į Union Square. Žmonių begalė. Eilė į cable car tiesiasi aplink visą gatvę. Tad kol kas neteko išbandyti šią legendinę San Francisko transporto priemonę. Kitose vietose žmonių mažiau tad radusi progą įšoksiu. Kas smagu, tai, kad įlipti gali bet kur, kur tik sustoja prie šviesoforo. Mačiau, kad kituose rajonuose pravažiuoja pustuščiai. O kol kas važinėju autobusais. Kiekvieną kartą norint išlipti, reikia paspausti mygtuką arba patraukti laidą. Antraip net nestos, jei nėra žmonių.
Pirmas įspūdis miesto: nėra nieko, ko nemačiau. Žmonės draugiški. Matydami mane su visu bagažu besidairančią (dažniausiai bandau išsiaiškinti, koks gatvės pavadinimas) patys pasiteirauja, ar gali kuo padėti. Labiausiai nudžiugino hostelis, kuriame negyvenu, leidžiantis nemokamai laikyti daiktus. Kaip gera netampyti su savimi visos mantos. Visi geriausi žodžiai skiriami Green Tortoise. Deja, jis tik San Franciske ir Seatle. Išsimiegojau kaip Little Spoon.
Miegojau gal tik 6 valandas su susirašinėjimu apie 5 ryto, bet jaučiuosi kaip naujai gimus. Šviečia saulė, nebe taip kankina vienatvė, bet jaučiu begalinį ilgesį Skagway ir didžiulį norą grįžti mėnesiu atgal. Paliekant kažką labai gero visada atrodo, kad geriau nebebus. Well, bandau priminti sau, kiek kartų jau taip mąsčiau ir kiek kartų visada baigdavosi gerai ar geriau.
Apimta ilgesio ir staigios vienatvės, kai pastaruosius 3 mėnesius beveik niekada nebuvau viena, pirmąjį vakarą jaučiausi siaubingai. Galvojau, kokio velnio aš tai darau... Paskaičiau internete apie kitus solo keliautojus. Jie pripažįsta, kad ne visada lengva, bet tikios kelionės suteikia daug geros patirties. Viskas atrodė svetima, nenorėjau jokio paviršutiniško bendravimo, o ir žmonės pirmą dieną šiek tiek gąsdino. Daug benamių ir šiaip keistų. Ir dar tad įsitikinimas, kad visi mato mano tempiamą bagažą ir žino, kad esu čia naujokė... Kitaip sakant jaučiausi pažeidžiama, nors daugiausia, ką sakė mane užkalbinę asmenys, tai domėjosi, iš kur keliauju ir linkėjo gerų įspūdžių arba stebėjosi mano apranga, nes mano žydras džemperis su kailiuki jiems kėlė nuostabą. Tai tik dalinausi, kad atkeliavau iš Aliaskos. Niekas nesikabino, niekas nesekė ir iš tiesų miestas atrodo atsipalaidavęs ir visai mielas. Ypač gyvenamieji rajonai, kur kiekvienas namelis kaip barbės... Taip ir rūpi kurį iš vidaus apžiūrėti.
Pirmą dieną susipažinau su mergina iš Bulgarijos. Iš pat ryto patraukėm į paplūdimį ir Golden Gate Bridge apžiūrėti. Praslankiojom po miestą nuo maždaug 9 ryto iki 6 vakaro, išsikalbėjom, susidraugavom. Antrai nakčiai iškeliavau atskirai į hostelį. Jau minėtą. Spėjau į nemokamą vakarienę. Makaronai.... Vegetariški... Ir salotos. Nemokama kava ir arbata visą dieną. Tik kad valgyti visai nesinori, tad ir vakarienė buvo nedidelė (vakare vis tik nusipirkau spurgą, nes sakė, kad jos dieviškos ir spurginė labai populiari. Nė velnio. Labai saldi... Džiaugiuosi, kad nusipirkau pačią mažiausią...), ir pusryčiai vos sutilpo. Pusryčiai visad nemokami. Buvo pupelių su šonine, kiaušinių ir bagels bei visokių užtepų jiems. Net skrudintuvė, iš kurios mano bagels niekas nepavogė kol ruošiausi kavą. Net pieno jai buvo. Oh, ir vaisiai. Buvo net gaila, kad valgyti daug nesinori :D (mama, nesirūpink, nebadauju - pusryčius suvalgiau :D).
Nustebino vonios kambarys. Iš ryto buvo eilutė prie visų 5 ar 6 vonių aukšte, bet po manęs jokių eilių nebebuvo... Viskas tvarkinga, švaru, o duše ant sienos net šampūno, dušo želės ir plaukų kondicionieriaus indai. O po pusryčių susipakavau daiktus, surinkau patalynę, nes ją reikia atiduoti skalbimui, ir palikusi kuprinę joms skirtame kambaryje, iškeliavau į miestą. Davė numeriuką, kurį palikau ir ant kuprinės. Tikiu, kad rasiu. O jei ne, tai tik pačios kuprinės bus gaila ir rankšluosčio. Net jau nupirktus suvenyrus su savimi pasiėmiau. Ech, nereikia čia paranojiškai bijoti daiktų netekimo. Bet suvenyrai svarbūs, kaip dokumentai, dėl to jie su manimi.
Po valandos paskambinau į hostelį ir pasirodo, atsilaisvino dar viena lova. Tad šiai nakčia vėl grįžtu. Nakvynė SF labai brangi. O šitas hostelis ir pigus, ir geroj vietoj, ir kaip supratot, ne ką blogesnis už viešbutį. Tik kad miegoti reikia su dar kažkuo. Nakvojau au trimis panelėmis iš Naujosios Zelandijos. Kartu ir pusryčiavom. Tai vat, keliauju viena, bet nebe vieniša.
Dieną taip pat prisijungiau prie nemokamos ekskursijos, po kurios susipažinau su moterimi, atvykusia iš Indijos aplankyti dukrą. Ir kol ji darbe, ji lanko įvairias ekskursijas. Buvo tikrai įdomu. Net arbatos palikau. Nedaug turėjau grynų, bet vis šis tas. Dabar suprantu gidus ir žinau, koks geras jausmas gauti arbatpinigių. Be to, Amerikoje jie vos ne visur privalomi. Jei palieki tik 10 proc arbatpinigių, vadinasi, nesi patenkintas aptarnavimu. Jei nenori palikti arbatpinigių visai, turi kviesti padavėjo vadovą ir atsisakyti palikti bet kokius arbatpinigius. Aš net taxistui esu palikusi arbatos. Vien už tai, kad važiuodamas papasakojo apie miestą. Smagu.
Antros dienos epizodai:
1
2
3
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą