Kuprinėje tirpstantis šokoladas, smores'ai ant laužo po krentančimis žvaigždėmis, trumpalaikės, bet nuoširdžios draugystės, saulė, kalnai... Keliaujantys žmonės kitokie. Jie yra daug atviresni, daug nuoširdesni, pokalbis ir draugystė užsimezga greičiau ir net po 2 dienų kartu tampa išsiskrti. Ir sakai, iki kito susitikimo, o ne sudie. Keliautojai, ypač solo, greičiau atveria savo širdis. O smalsus protas atviras pasauliui ir pažinimui. Ir pati jaučiu progresą srityse, dėl kurio dabar keliauju. Kalbėjome apie besikeičiančias vertybes ir besikeičiančias asmenybes, jei į gyvenimą ateina kelionė. Palikdama San Franciską dar daugiau apie jį sužinojau iš merginos, kuri ten gyvena jau 3 metus. Atvyko iš Ukrainos. Paaiškino, kodėl visgi miestas tampa kitoks naktį. Į gatves išeina pamišę žmonės. Tiesiogine to žodžio prasme. Visuomenė tokius asmenis apleidusi, nesirūpina, neperkelia į namus, kuriuose jie būtų prižiūrimi. O jų labai daug. Labai labai daug. Benamiai panaši problema. Policija kartas nuo karto pravažiuoja pro prastus rajonus, bet iš tiesų nenori kištis, jei kažkas vyksta. Niekur neveža benamių, nekrausto iš gatvių, neardo jų palapinių. Nes jie tiesiog sugrįš. Vilniuje nieko panašaus nesu pastebėjusi. Prasinejanciu yra, bet ne tokiu mastu, o naktį jie kažkur dingsta... Galbūt tiesiog pasitraukia iš mano akių. O san franciske gera, šilta, žmonės nepaprastai liberalus (kita tema, kodėl San Franciskas traukia žmones, kodėl žmonės jame laimingi ir kuo jis toks žavus man), benamiai gyvena neliečiami, o ir vietų nemokamai pavalgyti daug.
Ech, miestas puikus, tik brangu gyventi. Užtat žmonės žavi. Daug važinėjau viešuoju transportu. Nepalyginsi su lietuvišku. Nekalbu apie pačią transporto priemonę, tik apie keleivius ir vairuotojus. Pastarieji draugiški, padedantys, o keleiviai niekada nesistumdo, niekada nesigruda, alkūnėmis nebado, nebijai žodį pasakyti, nes į tave niekas niekada kreivai nepažiūrės, kad kalbini. Keleiviai islipdami net padekodavo vairuotojui. Ir dar niekur nesu girdėjusi tiek sorry. Atsiprašo čia už bet kokį priartėjimą prie asmeninės erdvės. Toks gyvenimas su žmonėmis tarp žmonių mane pakerėjo. Tu čia esi ne vienas, čia yra bendruomenė, kuri moka gyventi drauge. Lyginu su Lietuva visą laiką ir kuo toliau, tuo labiau nenoriu grįžti į tą susvetimėjusia vienas kito bijanciu žmonių aplinką. Ji mane įsiurbs ir netrukus vėl perimsiu aplinkos charakterį. Vėl tapsiu tokia pat šalta ir bijanti, kaip visi tie šalti ir išsigandę Lietuvos žmonės. Juk po truputį tampi tokiu, kokioje aplinkoje esi...
----
Prieš 5 valandas tik atgavau ryšį su pasauliu. Yosemite parke mano ryšys neveikia. Na, ir ne bėda. Tik prieš 5 valandas pradėjau ieškoti būdo nusigauti į LV. Dar kartą nakvoti SF nebenorejau. Miestas nuostabus, jo žmonės tuo labiau, bet nakvynė viena brangiausių valstijose. Tad po 20 nesėkmingų bandymų visgi nusipirkau lėktuvo bilietus. Pasirodo, jie pigesni nei bet kuris 16 valandų trunkantis važiavimas autobusu. O skrydis tik valanda ir 13 min. Ir nusipirkau iki skrydžio likus 11 valandų! Iki pat oro uosto nerimavau, kad vis tiek bilietų neisigijau. Tik praėjusi visas patikras nurimau. Beliko sulaukti 6 ryto ( dabar pusė 12 vakaro) ir aš pakeliui į vietą, kur egzistuoja dušai... Joooo, po poros naktų parke dar nesiprausiau.
-----
Lėktuvas jau leidžiasi. Labai gaila, kad neturiu kompiuterio įkelti nuotraukas, bet šitas įrašas tikrai turės pratęsimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą