Pagaliau salotos!

Damn, vis Neprisiruošiu užpildyti kelionės spragas. Laiko turiu, bet tingiu. Pirmą kartą per visą kelionės laiką žiūrėjau filmą. Ir miegojau kokias 12 valandų.

Vėl suku galvą, kur keliauti toliau... Austin savaitės per daug, bet sekanti stotelė tik San Antonio, o ten dar per anksti. 

Skaityti toliau...

Grand Grand Canyon

Jei kitąmet pavyks čia atvažiuoti, tikrai keliausiu su automobiliu. Tiek laisvės! Keliauju viena vardan laisvės ir nepriklausomybės, bet vis tiek riša autobusai, lėktuvai ir jų maršrutai bei tvarkaraščiai. Net ir bilietų paieška, tolimesnis kelionės planavimas, geriausios kainos paieškos atima tiek energijos...
Turint mašiną gali aplankyti viešuoju transportu nepasiekiamus taškus, bet ne ką mažiau įdomius, nei visi turistų ismindzioti takai. 

Dar viena mintis. Skaitau daug apie keliavima, apie keliavima solo. Juokinga, kad vienas didžiausių rūpesčių yra valgymas vienumoje. Man tai niekada nebuvo problema. Žinoma, jausdavau, kad pietauju viena. Bet kelionės metu net mintis nešovė, kad valgau viena iki kol neperskaičiau to blogo įrašo. Ir tada susimąsčiau. Daug dalykų nedrįsdavau daryti viena. Kažkur ateiti, bendrauti, o dabar nebėra jokių problemų. Pasaulis tapo draugiškas, supratingas, padedantis. Negeda daryti selfius, negeda dėlioti timeri ir vis grįžti iš naujo padaryti nuotrauką. O jei aplink yra žmonių, jie visada pagelbės. Nei aš niekada neatsisakiau, nei kažkas kitas padaryti nuotrauką. Žmonės tokie padedantys. Kai buvom Yosemite, daug kam iš mūsų grupės baigėsi vanduo. Paklausėm aplinkinių, ar nėra kažkur šalia vandens šaltinio. Nėra nieko, bet mergina pašaukė draugą ar šeimos narį, paklausė, ar negali pripildyti mums vandens ir visą konteinerį išpilstė į buteliukus. Sako, vakar buvo dykumoj ir buvo panašioje situacijoje. Žmonės šypsosi ir sveikinasi. Šitą tikrai parsivešiu į Lietuvą. 

Kalbant apie turistų ismindziotus takus. Išvyka į Grand Canyon.
---kaupiu žodžius ---
Ir nebežinau, ką pasakyti. Neįmanoma apsakyti. Jausmas tarsi širdį užlieja iki pat viršaus ramybė, laimė, euforija dėl to, ką darau ir kur esu. Tą jausmą radau besileisdama gylyn į Kanjoną. Žmonės liko viršuje, prasilenkdavau tik su vienu kitu. Lieki vienas su neapsakomo grožio gamta. Besileisdama pajutau daugiau wow nei kad žiūrėdama į Kanjoną nuo viršaus kartu su visais. Ypatingais momentais reikia ramybės, tylos. Arba mėgstamos muzikos. Retai keliauju su muzika, nes paprastai stebiu aplinką, klausiausi, bet šį kartą žygiavau su muzika. Tai dar vienas būdas, kada pasineriu į savo pasaulį, viskas tampa magiška. Muzika man yra šiek tiek daugiau nei fonas. 

Taigi, kelionė prasidėjo, peržiūrėjusi J mašinoje sukauptą muzikinių cd kolekciją išsirinkau Kings of Leon diską. 80 mylių neprailgo, nes visą laiką šnekėjom. Pavaiksciojom po muziejus ir kanjono kraštą iki kol siaubingai isalkom. Tad ganėtinai pigiai pavalgėm. Sumokėjau 7 dolerius už sumuštinį ir kalną salotų. Nes mat salotų gali prisikrauti, kiek nori, tad pripildziau tiek, kiek telpa į lėkštę. Buvo sotu ir skanu. 

Po pietų nusprendėm kurį laiką kiekvieną daryti savo. J norėjo apžiūrėti bokštą, o aš norėjau nusileisti į Kanjoną. Aišku, nukeliauti iki pat apačios ir po to į viršų užimtų visą dieną ar daugiau,  tad nusileidau tik iki tiek, kiek atrodė, jog galėsiu suspėti įveikti iki paskutinio autobuso. Po parką važinėja nemokami autobusai, kurių vienas padėjo nusigauti iki trailhead. Leistis žemyn paprasta, bet visada tikrinau laikrodį, kiek žemiau galiu eiti. Atgal kelias yra nuolatinis kopimas į viršų. Visiškai atvirkščiai, nei esu pripratusi. Ir užima dvigubai daugiai laiko. Bet pati sau tyliai džiaugiuosi, kad 2-4 val trukmės žygį įveikiau per 1,5 valandos. Žygiai Aliaskoi daug davė. 

Ant paties paties krasto. Batai belekiek smelini... 

Skaityti toliau...

Kuo aukščiau kyli, tuo skaudžiau krenti

Pajutus kažką labau gero, kažkas blogo sukuria skausmingą kontrastą. Vakar buvau excited dėl savo road trip, atvažiavau į mažytį miestuką, ryto sulaukiau tame pačiame Denny's gerdama kavą. Ten pradėjau domėtis automobilio nuoma, o sulaukusi jų darbo laiko paskambinau į kelias įmones. Pasirodo, neturint kreditinės kortelės arba nesant 25erių niekas mašinos nenuomoja. Paklausinėjau, ką darė kiti, kurie nuomavosi. Sako, jokių problemų nebuvo, uzsirezervavo ir atėję pasiėmė. Padariau taip pat tikėdamasi pagaliau gauti masiniuką arba malonią išimtį. Hehe, po žygių, kada eini 9 valandas, 46 min kelionė pėstute iki nuomos punkto nebeatrodo ilga. Net ir tempiant visą bagažą. Deja, išimties negavau, bet vyrukas paskambino kitai įmonei pasireirauti, ar jie man nepadėtų. Nope. Tad mano planas siaubingai sugriuvo. Pasijutau užstrigusi šitame miestelyje, kuriame net autobusų sistema neišvystyta. Viskas, kas gražu, man nepasiekiama. Viskam čia reikia mašinos. Be galo nusivyliau, bet ieškojau visokiausių būdų pasiekti Antelope Canyon ar Sedona. Juk kažkas važiuoja, kažkas turi vežti. Atėjau pagaliau į hostelį, sėkmingai gavau lovą, paklausiau, ką jie žino. Na, kaip gali niekas nevezti į tokius nuostabius taškus?  Pasirodo veža. Davė kontaktą. Skambinu, klausiu, kiek kainuoja. 235 doleriai pirmyn, 235 doleriai atgal. Man net automobilio nuoma su degalais ir priemoka už 25 metų neturėjimą trim dienom tiek nekainuotų, kiek kainuoja į vieną pusę nuvažiuoti. Kiek žinau, tai daugiau 40 dolerių degalai nekainuotų.  Pirmyn ir atgal. Pasirodo, gavau taxisto numerį. Skambinau į autobusų įmonę, kuri rekomenduojama Antelope Canyon ekskursijų puslapyje, kaip galinti pervežti. Nope, nuo rugsėjo jie nebedirba. Nebe sezonas. Paskaičiau skelbimus, couchsurfing diskusijas, sukūriau eventa, bet nieko. Tyla. Į Sedoną kursuoja autobusas, bet 40 dolerių į vieną pusę už 40 min kelionę. Hmmm... Brangoka. Tad pasijutau prispausta. Atimta judėjimo laisvė. Tad pusdienį praleidau hostelyje tiesiog bendraudama su žmonėmis. Susipažinau su panele, isikalbejom ir prisiprasiau su ja važiuoti į Grand Canyon. Kitą dieną keliauja į Sedoną, tai bent vieną iš taškų pamatysiu. O vėliau trauksim link Phoenix, iš kurio turėčiau keliauti į Teksasą.

Nuovargis, ilgesys, nusivylimas padarė savo ir nuotaika visiškai sugedo. Nepavyko pasikalbėti su tuo, kuo norėjau. Dėl to ir išėjau ieškoti žmonių hostelyje. Na, ir išėjo į naudą. Draugija nuotaiką pakelia ir diena iš tiesų buvo sunki. Panašiai beviltiškai jaučiausi pirmą dieną palikusi Aliaską. Ups and downs. Vienos dienos geros, kitos pilnos neigiamų emocijų. Bet vienas Las Vegase sutiktas žmogus pasakė įdomią mintį apie tai. Jei visą laiką jaustumėmės vienodai laimingi, tai būtų nuobodu tarsi viena nata. Plaiktume paviršiumi. Bet visos neigiamos emocijos, visos emocijos per vidurį sukiria muziką, dėl ko tampame kupini jausmų, istorijų, emocijų. Nesame nuobodūs.

P.S. Radau daržovių 

Skaityti toliau...

Omg, aš tokia excited

Atvažiavau naktį. Taupiau dieną, tad pasirinkau naktinį autobusą. Pakeliui pavyko šiek tiek numigti. Visgi 5 valandos su kažkiek. Kadangi stotį netrukus turėjo uždaryti, iškeliavau kavos į artimiausią visą parą veikiančią užkandinę. Pakeliui nuojauta buvo visiškai rami. Nemažai automobilių, valymo mašinos važinėja. Mėnulis didžiulis, kabo žemai žemai. Gal sapnuoju trečią nakties, bet tikrai dar tokio didelio nesu mačiusi. O juk šį rytą dar mačiau mažiuką pjautuvėlį. Čia jaučiuosi saugi, rami. Priešingai nei Las Vegase. O juk nuojauta yra keliautojo palydovė. Daug kas, su kuo bendravau, sako klausyti intuicijos. Intuicija sako, kad Flagstaff geeeera. Atėjau į Denny's. Vos pamačiusi iš už kampo pagalvojau, kaip tai amerikietiška, kiek kartų tokias užkandines mačiau filmuose. Nekantravau užeiti į vidų. Čia dar stipriau amerikietiška. Ir ten dirbantis vyrukas belekiek atsipūtęs ir malonus. Paklausiau, ar galėčiau kažkur pakrauti telefoną, tai be jokių problemų parodė, kad galiu prijungti už kasos aparato. Stengiuosi telefoną laikyti kaip įmanoma labiau įkrautą. Kaip ir sakiau, kol neateina diena, tol nė nežinai, kur būsi ir ką darysi. Yra planas, didelis planas, bet juk smulkmenų neplanuoji. O ir miestai, valstijos čia kaip skirtingos valstybės.

Kalbant apie pokyčius (aname įraše) persigalvojau del Phoenix. Manau, keliausiu į Austin, nes tai didelis miestas, gražus, hipiškas, geras susisiekimas dviračiais. Su Arizona susipažinsiu aplankydama Flagstaff (beje, sužinojau, kad visai ne vokiškai skamba tikras miesto pavadinimas), Sedona, Page. O likusias dienas praleisiu Teksase.

Daug rašau apie planus, nes iš tiesų nuolat suku galvą, kur toliau verta keliauti, ką nuveikti. Laiką stengiuosi išnaudoti kokybiškai. Daugiau užsiimu vietų lankymu ir žmonių analizavimu, mažiau įvairiomis pramogomis, bet jei viskas bus gerai su mano vairuotojo teisėmis, tai nuo rytojaus man atostogos. Sėsiu už vairo, apvaziuosiu nuostabias Flagstaff apylinkes ir savaitę apsigyvensiu Austin, kur tikiuosi pakeisti savo mėnesių mėnesius nešiotus tuos pačius kelis drabužius, pagaliau išsirinkti laptopą ir išbandyti kažką naujo. Cha cha, tarsi keliavimas vienai nebūtų kažkas naujo.

Važiuodama autobusu mąsčiau, kad jaučiuosi patogiai ir ramiai. Pripratau ir nepaprastai megaujuosi. Dieve, būčiau išvarius savo kompanjoną iš proto, kol ieškojau Johnny Depp personažų Las Vegase.

O dabar naktį praleisiu maukdama kavą.
Dievinu nemokamus papildymus.

Skaityti toliau...

Tai kas gi tas Flagstaff?

Aš net nežinau, kaip teisingai ištarti pavadinimą. Skamba vokiškai. O kas gi ten yra? Viliuosi, kad mažiau nejaukus žmonės nei Las Vegase. Gera pagaliau ištrūkti į nemeinstryminį miestą. Pažiūrėsiu, kokia kultūra ten, kokie žmonės, pasimėgausiu gamta.

Hehe, nuotraukos iš interneto. Kurį laiką nebus kokybiškų mano pačios nuotraukų, iki kol nenusipirksiu kompą. 

O kas gi negerai su Las Vegasu? Kažkas. Minėjau tuščias gatves, kada pasitrauki iš pagrindinių. Žmonės sveikinasi, kaip ir visur, bet čia intuicija kužda saugotis. Begalę kartų manęs paklausė, ar turiu žiebtuvėlį. Hmmm.. Jei turi cigaretę ar žolės, tai nejau degtuko negali įsigyti? Na, bet niekas niekada neprisikabino. Nesukurk akių kontakto, neatrodyk pasimetus ir išlaikyk pasitikintį savimi žingsnį.

Sėdžiu stotyje, autobusas lygiai po valandos. Bandau sutaupyti dieną ir važiuosiu naktį. Stotis pilna laaabai keistai atrodančių žmonių. Keistos šukuosenos, rožiniai plaukai ant aptemptai apsirengusios xxxl dydžio moters su mini sijonuku. Karšta, žinau, bet...

Stebėjau labai daug juodaodžių, ypač moterų. Jų stilius labai įdomus... Labai savotiškas. O kalba taip, kaip visada girdėdavau kalbant amerikietiškose komedijose. Jų kalbesena, kūno kalba labai skiriasi nuo baltaodžių. Gatvėse nuošaliau vien tik juodaodžiai. Keista. Kartais sutiksi girtą vyruką, kuris rodydamas lankstinuką bando surasti kažkokį naktinį klubą. Nuodėmių miestas. Viskas čia galima. Gerti gatvėje, rūkyti kazino viduje. Pigesni kazino turi labai nemalonų kvapą ir aurą. Užėjau ir į Caesar Palace. Buvau pakerėta auros, graikiško stiliaus statulų grožio, jų akmeninio nuogumo. Nuogas kūnas čia demonstruojamas laisvai, visur, bet tai gražu. Aišku, dykuma, karšta ir pusnuogės vaikšto net močiutės, bet dalis žmonių dirba vienam ar kitam klubui, pramogai, ir net merginos hostelyje rengėsi ne taip jau ir kukliai. Nuodėmių miestas, bet tos nuodėmės saldžios.

Kalbant apie hostelį... Buvo nemokami pusryčiai - blynai. Uzmaisyta, paruošta, bet tavo darbas išsikepti. Na, buvo smagu ir tai. Jop, geri buvo blynai. O vakare patraukė ant makaronų. Iš tiesų jau kurį laiką jų norėjau, tad pasinaudojau proga, pilnai įrengta virtuvė. Green Tortoise San Franciske irgi tokią turėjo, bet ten makaronų kiekvieną vakarą jau paruoštų gaudavau. Vis dėlto labiau už maisto prekių parduotuvių komplikuotą suradima erzina daržovių neegzistavimas. Užtat grožio, sveikatos ir tiesiog Drogo atitikmens parduotuvių pilna ant kiekvieno kampo. Aišku, yra ir paprastų, kaip 7 / 11, bet tokiose rasi platų pasirinkimą gėrimų, čipsų, sumuštinių, gal kelis obuolius ar bananus, bet jokių daržovių. Nesąmonė. O normalios parduotuvės gerokai toliau. Kažkur.

Na, kol kas tiek. Galiu pasidžiaugti, kad autobuse yra elektros kištukas mano telefono gyvybei palaikyti. Kaip malonu, kad telefoną pakrauti gali visur. Užeik į bet kurio kazino tualetą ir rasi rozetę. 

Atsisėdus į autobusą pora didelių vyrukų kiekvieno asmeniškai paklausė, kur keliauja, iš kur, ar vežamas neleistinas bagažas ir ar duodamas leidimas perkratyti daiktus. Na, pirmą kartą susiduriu su Amerikietišku tarpmiestiniu, tarpvalstijiniu transportu. Formalumas.

Hmmm, kas dar... Ech, traukiu savo visur tampoma antklodę ir keliauju sau jaukiai ateinančias 5 su kažkiek valandas.

Skaityti toliau...

Iš Nevados į Arizoną

Iš pradžių nenorėjau aplankyti Las Vegasą, o vakar buvo gaila, kad taip greitai išvažiuoju. 2 naktys, hostelis nebe toks baisus, koks pasirodė iš pradžių. Nepalyginsi su San Francisko, bet ir kaina perpus mažesnė. Vis dėlto, visos durys su kodiniais užraktais, žmonės atrodo malonūs, nors yra labai išsiskiriančių charakterių. Bet dėl kažkokios priežasties tas charakteris mane mėgsta ir visad iš tolo šaukia "Eve! Come sit on a bench". Bet visą laiką skubu kažkur į miestą. Juk tik porą dienų turiu. Pirmą naktį aplankiau Strip. Tai pagrindinė garsiausia Las Vegas gatvė. Pilna šviesų, garsų, muzikos. Labai traukia ir įdomu. Vakar naktį ėjau į priešingą pusę - downtown ir Fremont gatvę. Ji trumpesnė, bet su gyva muzika. O ta gyva muzika, tai ne Lietuvos kapela ar Mikutavičius. Išgirdusi balsą praeiti nebegalėjau. Suoliukų ten nėra, tad įsitaisiau ant turėklų ir kurį laiką tiesiog klausiausi muzikos, stebėjau žmones.

Las Vegas nepatiko pirmą dieną. Karšta, veikla tik kazino, šviesų nera, tyloka. Bet retas dykumoje dienos metu nori kažką veikti. Nuo karščio vaikščioti gatvėmis sunku. Sustoju prie šviesoforo, tai pėdoms jausmas, lyg and karštų akmenų stoveciau, o aš juk su batais! Miestas atgyja naktį, kada matosi visos spalvos, kada pasislepia saulė. Labai daug kas čia dirba visą parą. Patogu. Tik keista.. Nutolus nuo Strip ar Fremont minių miestas tampa visiškai tuščias. Didžiulis kontrastas.

Antrą dieną pavyko issmukti iš miesto ir apžiūrėti Red Rock Kanjoną. Daugiau mažiau pasiekiamas tik su mašina. Laipiojimas po uolas tarsi atgaivino... Dykuma, bet vis tiek vaizdai pasakiški. Ne Aliaska, kur kalnus dengia ledas ir vanduo, kur visur pamatysi krioklį ar upę ar ežerą. Ir vandens, medžių ir akmens derinys tiesiog užburia. Vis dėlto Red Rock labai skirtingas darinys, bet taip pat labai galingas. Ir lipdama į viršų galvojau, kad jei kitąmet čia dar sugrįšiu, vėl norėsiu grįžti į tas pačias vietas, o ne lankyti rytinę pakrantę. Dabartinė kelionė visiškai skiriasi nuo to, ką planavau prieš atkeliaudama į JAV. Net taip užtikrinta Albuquerque dabar lieka kažkur fone. Intuicija sakė dar patyrinėti. Tad vakar pusę dienos praleidau skaitydama ir vakare pirmą kartą autobusu išvažiuoju į Flagstaff, Arizona. Anot interneto ten 12 laipsnių vėsiau, tik 23 palyginus su 35 Las Vegase.

Kuprinė ant pečių ir vėl į kelionę.. Palikti vietą nebegaila. Laukia naujas nuotykis. Jau imu priprasti prie nežinomybės. Laikas lekia nepastebimai.. 26-27 dieną į Phoenix, ten pabūsiu ilgiau, o spalio 5 į San Antonio. Ypatinga diena, nes tiesiai iš Aliaskos atskris N ir nuo tada keliausim kartu iki kol spalio 11-12 skrisiu į Niujorką, o galiausiai į Lietuvą. Skamba kaip penkios minutės... O gal mano planai vėl apsikeis aukštyn kojom.

Skaityti toliau...

Las Vegas

Pirmas įspūdis - viskas labai prašmatnu, visko labai daug ir viskas labai spalvinga. Važiuoju dviaukščiu autobusu apžiūrėti centrą. 7 vakaro jau visai sutemę, bet vis tiek žiauriai karšta. Šiuo metu 33 laipsniai. Dieną buvo 37. Įdegis jau akivaizdus.

Vos tik atvažiavusi į šį monstrišką miestą pasijutau vieniša. Kovojau su karščiu ir bandžiau pasiekti hostelį. Žmonės sveikinasi ir čia. Vis dar neįprasta. Skagway pripratau, SF irgi, bet čia... Minios turistų, daug triukšmingų juodukų, žmonės vis dar keistokai elgiasi. Mieste jaučiuosi mažiau saugi, nors žmonių žymiai daugiau. Remiuosi intuicija ir kuprinę perkeliu į priekį. Įspūdžių begalė.
Oj, pradėjau apie vienatvę ir pamečiau mintį. Tai va, vos tik apėmė šitas jausmas, gavau žinutę, kad ex bendradarbis taip pat Las Vegase! Visada malonu matyti pažįstamą veidą, ypač taip toli nuo Lietuvos. Pasižiūrėjome nemokamą cirko pasirodymą. Supratau, kodėl kai kurie žmonės negali palikti kazino. Jie tiesiog neranda išėjimo.
Vakare įsikuriau hostelyje, susipažinau su gyventojais ir patraukiau į miestą. Po SF viena nevaikščiojau. Čia - milijonas turistų ir nesimato benamių. Nors miestas liečia visus akių receptorius, dvi dienos čia - daugiau nei reikia.

 čia net ne kazino. Čia tik pirmas izengimas į oro uosto terminalą. Beje, visos maisto prekių parduotuvės taip pat turi lošimo automatus

Skaityti toliau...

Pakeliui į Las Vegas. Yosemite.

Kuprinėje tirpstantis šokoladas, smores'ai ant laužo po krentančimis žvaigždėmis, trumpalaikės, bet nuoširdžios draugystės, saulė, kalnai... Keliaujantys žmonės kitokie. Jie yra daug atviresni, daug nuoširdesni, pokalbis ir draugystė užsimezga greičiau ir net po 2 dienų kartu tampa išsiskrti. Ir sakai, iki kito susitikimo, o ne sudie. Keliautojai, ypač solo, greičiau atveria savo širdis. O smalsus protas atviras pasauliui ir pažinimui. Ir pati jaučiu progresą srityse, dėl kurio dabar keliauju. Kalbėjome apie besikeičiančias vertybes ir besikeičiančias asmenybes, jei į gyvenimą ateina kelionė. Palikdama San Franciską dar daugiau apie jį sužinojau iš merginos, kuri ten gyvena jau 3 metus. Atvyko iš Ukrainos. Paaiškino, kodėl visgi miestas tampa kitoks naktį. Į gatves išeina pamišę žmonės. Tiesiogine to žodžio prasme. Visuomenė tokius asmenis apleidusi, nesirūpina, neperkelia į namus, kuriuose jie būtų prižiūrimi. O jų labai daug. Labai labai daug. Benamiai panaši problema. Policija kartas nuo karto pravažiuoja pro prastus rajonus, bet iš tiesų nenori kištis, jei kažkas vyksta. Niekur neveža benamių, nekrausto iš gatvių, neardo jų palapinių. Nes jie tiesiog sugrįš. Vilniuje nieko panašaus nesu pastebėjusi. Prasinejanciu yra, bet ne tokiu mastu, o naktį jie kažkur dingsta... Galbūt tiesiog pasitraukia iš mano akių. O san franciske gera, šilta, žmonės nepaprastai liberalus (kita tema, kodėl San Franciskas traukia žmones, kodėl žmonės jame laimingi ir kuo jis toks žavus man), benamiai gyvena neliečiami, o ir vietų nemokamai pavalgyti daug.

Ech, miestas puikus, tik brangu gyventi. Užtat žmonės žavi. Daug važinėjau viešuoju transportu. Nepalyginsi su lietuvišku. Nekalbu apie pačią transporto priemonę, tik apie keleivius ir vairuotojus. Pastarieji draugiški, padedantys, o keleiviai niekada nesistumdo, niekada nesigruda, alkūnėmis nebado, nebijai žodį pasakyti, nes į tave niekas niekada kreivai nepažiūrės, kad kalbini. Keleiviai islipdami net padekodavo vairuotojui. Ir dar niekur nesu girdėjusi tiek sorry. Atsiprašo čia už bet kokį priartėjimą prie asmeninės erdvės. Toks gyvenimas su žmonėmis tarp žmonių mane pakerėjo. Tu čia esi ne vienas, čia yra bendruomenė, kuri moka gyventi drauge. Lyginu su Lietuva visą laiką ir kuo toliau, tuo labiau nenoriu grįžti į tą susvetimėjusia vienas kito bijanciu žmonių aplinką. Ji mane įsiurbs ir netrukus vėl perimsiu aplinkos charakterį. Vėl tapsiu tokia pat šalta ir bijanti, kaip visi tie šalti ir išsigandę Lietuvos žmonės. Juk po truputį tampi tokiu, kokioje aplinkoje esi...

----

Prieš 5 valandas tik atgavau ryšį su pasauliu. Yosemite parke mano ryšys neveikia. Na, ir ne bėda. Tik prieš 5 valandas pradėjau ieškoti būdo nusigauti į LV. Dar kartą nakvoti SF nebenorejau. Miestas nuostabus, jo žmonės tuo labiau, bet nakvynė viena brangiausių valstijose. Tad po 20 nesėkmingų bandymų visgi nusipirkau lėktuvo bilietus. Pasirodo, jie pigesni nei bet kuris 16 valandų trunkantis važiavimas autobusu. O skrydis tik valanda ir 13 min. Ir nusipirkau iki skrydžio likus 11 valandų! Iki pat oro uosto nerimavau, kad vis tiek bilietų neisigijau. Tik praėjusi visas patikras nurimau. Beliko sulaukti 6 ryto ( dabar pusė 12 vakaro) ir aš pakeliui į vietą, kur egzistuoja dušai... Joooo, po poros naktų parke dar nesiprausiau.

-----
Lėktuvas jau leidžiasi. Labai gaila, kad neturiu kompiuterio įkelti nuotraukas, bet šitas įrašas tikrai turės pratęsimą.

Skaityti toliau...

Lankstumas, atvirumas ir nepasidavimas išgelbės pasaulį

Jei man leistų pasirinkti super galią, tai ji būtų niekada nemiegoti. Ne, ne nemiga. Kol kas einasi neblogai. Miegu po 5-7 valandas. Čia nėra taip sunku nubusti, kaip kad kada reikia į darbą arba tinginiauji namuose. Ech, tada jokia kava nepadeda. Beje, gerti kavą kelionėse yra blogas sprendimas. Antraip netrukus ne miestu mėgaujiesi, o bandai surasti tualetą.

Šiandien pirmą kartą nereikia susikrauti visų daiktų ir išeiti į miestą su klausimu, ką daryti, jei nerasiu, kur nakvoti. Ne ne, blogiausiu atveju yra pažįstamas asmuo, pas kurį galėčiau prisiglausti. Bet man patinka turėti savo raktą, savo vietą ir už patogumą negaila atitinkamai sumokėti. Juk visgi man atostogos. 

Berašydama stotelėje gavau pamoką, kad jei spoksai į telefoną, tai autobusas 5R net nestoja. Nerimaudama, kad vėluoju į ekskursiją laukiu kito 5R. Netrukus atvažiuoja, bet kadangi nėra vietos stotelėje, nes prieš jį kitas autobusas, trumpam stabteli ir nuvažiuoja. Vilniuje tokiu atveju autobusas palaukia, kol atsilaisvins stotelė ir privaziuoja. R raidė prie skaičiaus reiškia, Rapid. Greitasis. O greitas jis dėl to, kad nestoja ir nerenka žmonių. Galiausiai išokau į pirmą pasitaikiusį autobusą ir nuvažiavau...

Sekantį kartą pamačiusi 5R stotelę net netraukiau telefono iš kišenės. Tiesiog laukiau. Šį kartą pavyko įsėsti. 

Taigi, vakar apsilankiau Alkatrazo kalejime. Spejau ten vos per plauka. Kazkokiu budu buvau isitikinusi, kad mano ekskursija prasideda 1:30 pm. O is tiesu lygiai 1 pm. 10 min iki ekskursijos uzsidaro vartai. Kazkokiu budu viskas susikloste stebuklingai. Zmoniu daugybe, bet ne vieno nebuvo prie prepaid tickets langelio. Pasiemiau bilieta ir ramiai nuejau i eiles gala. Kazkaip neramu pasidare - kodel kiti keleiviai jau kelte, o sitie zmones dar laukia ... Zvilgt i bilieta - taigi as jau turejau buti laive! Visi sitie nuo 1:30! Omg. Galvojau, viskas, sakes. Bet gal praleis velesniam laikui. Vis del to apsauginis buvo labai malonus, patikrino bilieta ir leido eiti. Spejau! 3 minutes iki kelto isplaukimo. Visa ekskursija nuo isplaukimo mazdaug trunka 2.5 val. Grizti atgal galima bet kada - keltas atplaukia paimti keleiviu kas pusvalandi. Pravaiksciojau keturias. Audio turas, kurio metu kalbejo ex kaliniai ir kalejimo darbuotojai, buvo nuostabus. Su istorijomis ir igarsinimais, su ivairiu kalejimo kambariu apibudinimu, aprodymu. Keliauji su ausinemis, sustabdai audio kada nori, pasidairai ir eini toliau. Kalejimas buvo pilnas tokiu tyliai su ausinemis vaikstanciu ir i viska spoksanciu zombiu. Buvau vienas ju. Bet pasakojimas uzburia.... Uzsirasiau kelias eilutes.

Leon "Whitey" Thompson: I hated anything that walked or crawled on this Earth. I was a man who is dead inside. You could not hurt me anymore, you see. (lt: as nekenciau visko, kad vaiksciojo ar sliauziojo zemes pavirsiumi. As buvau mires viduje. Matai, manes nebegalejai suzeisti). 

James Quillen: Everyone wants to be a human, an individual. But you weren't on the Rock. (lt: visi nori buti zmonemis, individualybemis. Bet ant uolos toks nesi). 

Alkatrazas pastatytas ant uolos, del to jis vadinamas the Rock - uola. Dirvozemis, ant kurio dabar kazkas auga, yra atgabentas is gretimos salos - Angel island. 

The cell became part of you. And you became part of the cell. (lt: kamera tampa tavo dalimi. Ir tu tampi kameros dalimi.)

Viena didziausiu bausmiu yra tai, kad pro kalejimo langus gali matyti San Franciska. Vaizdas nuostabus. Gyvenimas, kuris yra visai cia pat, bet tuo paciu taip toli. Jei vejas pucia Alkatrazo pusen, kaliniai galejo girdeti juoka, zmones, gyvenima.

Is tiesu as vis dar per daug nerimauju. Visada baltai pavydziu, kurie i viska gali ziureti visiskai chill'iskai. Tad iskart po kalejimo sunerimau, ar gausiu hostelio kambari. Nors ryte sake, kad turi vietu, bet rakto vis tik negavau. Ir pirma karta gavau kambari dviems naktims is eiles. Ramu. Nepaisant to, ryte vis tiek viska susipakavau i kuprine, isskyrus isskalbtus bedziunancius drabuzius, ir palikau saugoti. Vakare lauke nemokama vakariene. O jos metu su manimi susisieke kiti San Franciske klaidziojantys lietuvaiciai ir netrukus iskeliavau su jais susitikti. O cia ir prasidejo smagumai. Kazkokiu budu vis apsuke rata sugrizdavom i blogesnius rajonus. Na, klaidziojam, pasiklystam, apeinam rata manydami, kad tolstam ir vel atsiduriam ten, kur nereiketu.

Nakti San Franciskas pasikeicia. I gatves islenda visi, kurie visuomenei nereikalingi. Nuo akivaizdziai apsinesusiu narkomanu iki pamiseliu. Matem labai daug keistai besielgianciu, keistai einanciu, keistai ziurinciu ir tiesiog labai keistu zmoniu. Benamiai garsiai sukauja, miega gatvese. Niekas nesikabino, niekas net neuzkalbino, o mums sava kalba snekant buvo is tiesu labai linksma. Hmmm.... geriau karta pamatyti nei tukstanti kartu perskaityti, bet galiu pasakyti, kad maciau didele moteri su kates kauke, einancia gatve ir sakancia "Miau". Arba besileidziant gatve is uz kampo iseina vyrukas klinksedamas zaisliniu sautuveliu. Ne i mus, tiesiog siaip linksminasi. Mes vos is klumpiu neisvirtom is juoko. Arba moteris roziniais plaukais tiesiog gatveje skutasi galvos plaukus. Sukuosena pasidare. Kadangi lijo kuri laika gana smarkiai, moteris issideliojusi lekstes ant saligatvio jas plove. Reikia naudotis proga, sako, kad retai lyja San Franciske. Nors is tiesu tik siandien labai silta ir sauleta, nors ryte atrode, kad diena nusimato nekokia. Kitas dienas truputuka palydavo.

Na, o siandien tiesiog pasivaiksciojau po Golden Gate Park, papludimi ir siek tiek po parduotuveles. Bet neturiu kantrybes pastarosioms, tad grizau i hosteli ir vakaroju jame.

Rytojuj lieka pavaziuoti Cable Car (o gal dar siandien isbegsiu i lauka). Apsipirkti maisto. Ir traukiu i Yosemite parka. Ate ate San Franciske. Buvo malonu pazinti.

 

 

Visi klausimai.... kaip i desimtuka visi, ka mastau ;D

Skaityti toliau...

Trečia diena SF. First days alone.

Išlipusi iš traukinio patekau į Union Square. Žmonių begalė. Eilė į cable car tiesiasi aplink visą gatvę.  Tad kol kas neteko išbandyti šią legendinę San Francisko transporto priemonę. Kitose vietose žmonių mažiau tad radusi progą įšoksiu. Kas smagu, tai, kad įlipti gali bet kur, kur tik sustoja prie šviesoforo. Mačiau, kad kituose rajonuose pravažiuoja pustuščiai. O kol kas važinėju autobusais. Kiekvieną kartą norint išlipti, reikia paspausti mygtuką arba patraukti laidą. Antraip net nestos, jei nėra žmonių. 

Pirmas įspūdis miesto: nėra nieko, ko nemačiau. Žmonės draugiški. Matydami mane su visu bagažu besidairančią (dažniausiai bandau išsiaiškinti, koks gatvės pavadinimas) patys pasiteirauja, ar gali kuo padėti. Labiausiai nudžiugino hostelis, kuriame negyvenu, leidžiantis nemokamai laikyti daiktus. Kaip gera netampyti su savimi visos mantos. Visi geriausi žodžiai skiriami Green Tortoise. Deja, jis tik San Franciske ir Seatle. Išsimiegojau kaip Little Spoon. 

  

Miegojau gal tik 6 valandas su susirašinėjimu apie 5 ryto, bet jaučiuosi kaip naujai gimus. Šviečia saulė, nebe taip kankina vienatvė, bet jaučiu begalinį ilgesį Skagway ir didžiulį norą grįžti mėnesiu atgal. Paliekant kažką labai gero visada atrodo, kad geriau nebebus. Well, bandau priminti sau, kiek kartų jau taip mąsčiau ir kiek kartų visada baigdavosi gerai ar geriau. 

Apimta ilgesio ir staigios vienatvės, kai pastaruosius 3 mėnesius beveik niekada nebuvau viena, pirmąjį vakarą jaučiausi siaubingai. Galvojau, kokio velnio aš tai darau... Paskaičiau internete apie kitus solo keliautojus. Jie pripažįsta, kad ne visada lengva, bet tikios kelionės suteikia daug geros patirties. Viskas atrodė svetima, nenorėjau jokio paviršutiniško bendravimo, o ir žmonės pirmą dieną šiek tiek gąsdino. Daug benamių ir šiaip keistų. Ir dar tad įsitikinimas, kad visi mato mano tempiamą bagažą ir žino, kad esu čia naujokė... Kitaip sakant jaučiausi pažeidžiama, nors daugiausia, ką sakė mane užkalbinę asmenys, tai domėjosi, iš kur keliauju ir linkėjo gerų įspūdžių arba stebėjosi mano apranga, nes mano žydras džemperis su kailiuki jiems kėlė nuostabą. Tai tik dalinausi, kad atkeliavau iš Aliaskos. Niekas nesikabino, niekas nesekė ir iš tiesų miestas atrodo atsipalaidavęs ir visai mielas. Ypač gyvenamieji rajonai, kur kiekvienas namelis kaip barbės... Taip ir rūpi kurį iš vidaus apžiūrėti.

Pirmą dieną susipažinau su mergina iš Bulgarijos.  Iš pat ryto patraukėm į paplūdimį ir Golden Gate Bridge apžiūrėti. Praslankiojom po miestą nuo maždaug 9 ryto iki 6 vakaro, išsikalbėjom, susidraugavom. Antrai nakčiai iškeliavau atskirai į hostelį.  Jau minėtą. Spėjau į nemokamą vakarienę. Makaronai.... Vegetariški... Ir salotos. Nemokama kava ir arbata visą dieną. Tik kad valgyti visai nesinori, tad ir vakarienė buvo nedidelė (vakare vis tik nusipirkau spurgą, nes sakė, kad jos dieviškos ir spurginė labai populiari. Nė velnio. Labai saldi... Džiaugiuosi, kad nusipirkau pačią mažiausią...), ir pusryčiai vos sutilpo. Pusryčiai visad nemokami. Buvo pupelių su šonine, kiaušinių ir bagels bei visokių užtepų jiems. Net skrudintuvė, iš kurios mano bagels niekas nepavogė kol ruošiausi kavą. Net pieno jai buvo. Oh, ir vaisiai. Buvo net gaila, kad valgyti daug nesinori :D (mama, nesirūpink, nebadauju - pusryčius suvalgiau :D). 

Nustebino vonios kambarys. Iš ryto buvo eilutė prie visų 5 ar 6 vonių aukšte, bet po manęs jokių eilių nebebuvo... Viskas tvarkinga, švaru, o duše ant sienos net šampūno, dušo želės ir plaukų kondicionieriaus indai. O po pusryčių susipakavau daiktus, surinkau patalynę, nes ją reikia atiduoti skalbimui, ir palikusi kuprinę joms skirtame kambaryje, iškeliavau į miestą. Davė numeriuką, kurį palikau ir ant kuprinės. Tikiu, kad rasiu. O jei ne, tai tik pačios kuprinės bus gaila ir rankšluosčio. Net jau nupirktus suvenyrus su savimi pasiėmiau. Ech, nereikia čia paranojiškai bijoti daiktų netekimo. Bet suvenyrai svarbūs, kaip dokumentai, dėl to jie su manimi. 

Po valandos paskambinau į hostelį ir pasirodo, atsilaisvino dar viena lova. Tad šiai nakčia vėl grįžtu. Nakvynė SF labai brangi. O šitas hostelis ir pigus, ir geroj vietoj, ir kaip supratot, ne ką blogesnis už viešbutį. Tik kad miegoti reikia su dar kažkuo. Nakvojau au trimis panelėmis iš Naujosios Zelandijos. Kartu ir pusryčiavom. Tai vat, keliauju viena, bet nebe vieniša. 

Dieną taip pat prisijungiau prie nemokamos ekskursijos, po kurios susipažinau su moterimi, atvykusia iš Indijos aplankyti dukrą. Ir kol ji darbe, ji lanko įvairias ekskursijas. Buvo tikrai įdomu. Net arbatos palikau. Nedaug turėjau grynų, bet vis šis tas. Dabar suprantu gidus ir žinau, koks geras jausmas gauti arbatpinigių. Be to, Amerikoje jie vos ne visur privalomi. Jei palieki tik 10 proc arbatpinigių, vadinasi, nesi patenkintas aptarnavimu. Jei nenori palikti arbatpinigių visai, turi kviesti padavėjo vadovą ir atsisakyti palikti bet kokius arbatpinigius. Aš net taxistui esu palikusi arbatos. Vien už tai, kad važiuodamas papasakojo apie miestą.  Smagu. 

 

Antros dienos epizodai: 

1

2 

 3

Skaityti toliau...