Stuktelėjo 6 mėnesiai. Ar gali taip būti? Taip greitai?
Ir per šį laiką parašiau tik kelis įrašus. Nutiko visai nedaug reikšmingų įvykių, o gal tie įvykiai po dienos kitos atrodo kaip dalis mano gyvenimo. Vertinga dalis, bet kol kas gal dar ne laikas įvertinti.
Patirtį Londone laikau kaip vieną didelį gabalą vieno įvykio. Apie jį sunku kalbėti, kol dar nesibaigė, kol dar aiškinuosi save ir miestą, kol po truputį tyrinėju šalį ir jos žmones. Kai esi turistas, užtenka akimirkos, kad kalbėtum apie vietos žmones ir papročius. O kai apsigyveni, supranti, kad viskas yra kur kas sudėtingiau, kur kas giliau, visai kitaip nei atrodė...
Dabar kaip niekada anksčiau suprantu, kad turistas niekada nesupras šalies iki kol joje negyvens pagal vietos taisykles. Turistui viskas gražu ir paprasta, viskas nauja ir įdomu, bet kas, kas vietiniam gyventojui yra kasdienė nelaimė (kaip kad metro), turistui yra naujiena ir nuotykis, kaip kad man buvo gruodį.
Dabar kaip niekada juokinga girdėti tokias pasididžiavimo frazes kaip "šiais metais aplankiau 15 šalių". Really? Ir ką pamatei? Išlindai iš oro uosto ir nuėjai į restoraną? Aš aplankiau vos kelias šalis ir kelis miestus. Niekada nesakau, kad lankiausi Italijoje. Sakau, kad buvau Romoje, nes likusios Italijos aš nemačiau. Izraelį mačiau, US mačiau. Ne viską, bet daug. Nesuvokiamai daug Teksaso, bet tai tik dalis mano unikalaus maršruto ir unikalių nuotykių.
Ir kai kalbu apie mano iškeliavimą retai kalbu apie UK. Kalbu apie Londoną kaip apie atskirą pasaulį. Tai yra didžiulis, sudėtingas, įdomus ir jaudinantis pasaulis. Labai dažnai užknisantis, karštas, varginantis, perpildytas.
Mano 6 mėnesiai buvo ... visokie. Gerokai lengvesni nei tikėjausi. Prieš išvykdama maniau, kad išgyvenusi Londoną, išgyvensiu bet kurią šalį. O čia lengvai viskas nuskilo. Daug lengviau nei kalbėjo "Emigrantai". Bet tai perša mintį, kad jei sugebi kažką padaryti savo šalyje, kur padeda ir sienos, tai kažką sugebėsi padaryti bet kur kitur. Paprasčiausiai nereikia įsikalbėti, kad "negaliu, nemoku, nežinau, bijau". Viskas yra tiesa, ką kalbi. Henris Fordas yra pasakęs kažką panašaus į:
Jei sakai, kad gali, tu esi teisus.
Jei sakai, kad negali, tu taip pat esi teisus.
Kadangi įsiteigimas, jog negaliu ar bijau, ar nežinau, ar nemoku yra visiškai nevaisingas, kam tokius žodžius vartoti?
Būtent nežinojimas buvo mano didelė motyvacija išvykti. Smalsumas yra vienas bazinių žmogaus poreikių (kai kas, ką išmokau viename iš Londono muziejų). Smalsumo dėka turime viską, ką matome aplink ir vadiname civilizacija. Smalsumo dėka žmonės kuria didelius ir reikšmingus dalykus, gyvena vertingus gyvenimus. Kad ir kaip stengiausi šitas mano poreikis nebebuvo patenkinamas Lietuvoje, o net ir nepadarius dar daug ko, ką metams bėgant nuveikiau Lietuvoje, aš visada norėjau keliauti. Ir ne tik keliauti, bet visiškai įsilieti į naujas kultūras ir šalis. Keliavimas man nėra tik pravažiavimas pro turistines vietas išnuomotame automobilyje. Ar 3 žmonių pakalbinimas ir išvadų darymas.
Antropologai, norėdami ištirti gentį, keliasi gyventi į vieną iš jų trobų/urtų/iglu/kabaną/tipį/oką. Ne pro šalį praeina su popieriais ir fotoaparatu, bet gyvena, stebi, dalyvauja, priima jų papročius, mokosi jų kalbos, valgo jų maistą. Žinau, kad man gyvenimo neužteks pamatyti viską ir viską sužinoti, ką noriu sužinoti, bet žinau, kad vienoje vietoje sėdėti ir daryti tą patį, ką jau gerai pažįstu ir kas mano sielos nejaudina, yra paprasčiausiai mirti, iššvaistyti vienintelį turimą gyvenimą, leisti sielai visiškai sutrūnyti, pasirinkti būti nelaimingu, nepatenkintu ir visą likusį laiką nuobodžiauti.
Į Londoną atkeliavau turėdama kelis tikslus; kai kuriuos įvertinsiu.
→ Tobulai išmokti anglų kalbą. Dabar suprantu, kad nėra tokio dalyko. Norėjau atsikratyti akcento, bet tokio dalyko taip pat nėra. Tikrai jo atsikratyti galima tik su specialistais ir ilgu darbu, kas man yra visiškai nebūtina. Kai kurių šalių gyventojams (vokiečiams) perkąsti anglišką tarimą yra lengviau, o aš džiaugiuosi, jei neskambu rusiškai. Tobulumą pakeitė naujas tikslas: šnekėti greitai ir lengvai. Šnekėti. Kuo toliau, tuo labiau dievinu anglų kalbą. Frazės, terminai, žargonai vis lengviau skverbiasi į mano kasdienį žodyną, kuris jau prieš kelerius metus buvo tikrai platus dėka visų filmų ir serialų, kuriuos nuo paauglystės stengiausi žiūrėti tik anglų kalba. Ir kai dabar girdžiu žmogų, kuris prastai šneka, bet nori išmokti, klausiu: "o kokia kalba žiūri filmus?". Taip, pradžia niekada nėra lengva. Bet galbūt ta mano meilė kalbai ir noras išmokti skatino mintinai išmokti anglų kalbos žodynėlį, viską žiūrėti su angliškais subtitrais, verstis žodžius, kuriems suprasti nebeužteko konteksto, ir išgirsti ne tik žodžius, bet ištisas frazes, kurios apskritai pakeičia visų žodžių prasmę (ačiū už Urban Dictionary!!).
Mano kompleksai dingo girdint britų nusistebėjimą mano anglų kalba! Laikui bėgant tikslas pasikeitė, pasidarė nebereikšmingas, tad laikau jį pasiektu. Dabar tenoriu kasdien šnekėti ir rašyti anglų kalba. Juk tai ji atveria duris į viską, kas geriausia, ir į visą pasaulį.
→
Surasti tai, kam norėčiau paskirti savo gyvenimą. Londonas pilnas galimybių. Čia yra viskas, kas galėtų šauti į galvą. Visi kursai, geriausi mokytojai, geriausios mokyklos, įvairiausios profesijos arba spalvingiausi žmonės, kurie gali papasakoti apie tai, kas yra už Londono ribų. Atvykau pavartyti galimybes ir ieškoti savos. Tikiu, kad kiekvienas žingsnis ir kiekvienas žmogus priartina prie mano tikslo.
Laimė yra tada, kai nuo ryto iki vakaro darai tai, ką nori daryti.
Išgirdau tai iš Casey Neistat, bet manau, kad originalus autorius yra kažkas kitas. Bet kokiu atveju, tai yra visiškai paprasta tiesa. Kodėl reikia išvažiuoti tam, kad darytum tai, ką nori daryti? Geras klausimas. Dar vakar diskutavau labai panašia tema ir dabar pateiksiu kelis pasvarstymus.
Pirmiausia, man itin patinkanti mintis: tu esi atvaizdas 5 žmonių, su kuriais praleidi daugiausiai laiko. Aplinka labai stipriai įtakoja veiksmus, mintis, idėjas, norus ir supratau, kad norėdama eiti tolyn turiu pakeisti aplinką. Man nepatinka tai, kaip mąsto ir elgiasi lietuviai, kokios istorijos yra įtakojami, kokio charakterio suformuoti, kokių tikslų ir svajonių siekiantys. Be abejo, pažinau ir nuostabių žmonių, bet tai tik išimtys bendram šalies charakteriui. Norėjau išvykti iš posovietinės prisitaikėlės šalies, kurios didžiausias pasididžiavimas, jei gali dalyvauti bendrame vakarėlyje su skandinaviškomis šalimis ar Vakarų Europa. Aplinka (visuomenė, draugai, šeima, pažįstami, kolegos, ir t.t.) arba stabdo, arba įgalina. Aplinka yra svarbiausias faktorius siekiant gyventi tokį gyvenimą, kokio nori. Nemanau, kad sustosiu Londone, bet tai buvo postūmis į priekį.
Sunku apsakyti, kad Londone yra viskas, kas gali šauti į galvą. Čia atsiveria protas ir imi suvokti, kad yra ne tik darbas prie stalo ir kompiuterio. Yra ne tik siekis užsidirbti kaip įmanoma daugiau pinigų. Čia ėmiau galvoti ir girdėti apie įvairesnius būdus leisti laiką, dirbti ar nedirbti, kitaip vertinti pajamas ir išlaidas, kitaip suvokti save ir geriau suprasti savo poreikius. Kartais reikia pakeisti viską, atsirišti nuo to, kas įprasta ir likti tik su savimi pačiu, kad suprastum, kas gi tu esi ir ko gi tu nori. Kadangi visur pasaulyje, o Londone ypač, jei pats nemąstysi, atsiras dešimtys žmonių, kurie tau pasakys, ką mąstyti ir ką daryti. Triukšmo daug ir toje begalybėje triukšmo galiausiai pradedi matyti taškus, kurie esi tu. Tavo unikali asmenybė. Tavo paties norai. Tavęs taip stipriai nebeveikia aplinkinių žmonių pasirinkimai kaip spaudimas gyventi va tokį gyvenimą, nes neaišku kas pasakė, jog tai yra teisingas būdas gyventi savo gyvenimą.
Bet juokinga pagalvojus! Kiekvienoje šalyje ir kultūroje tai, kas priimtina ir teisinga, yra visai kažkas kito! Užkalnio knyga apie Angliją padėjo labai giliai pažvelgti į skirtumus tarp Lietuvos ir šalies, kurioje dabar gyvenu. 6 mėnesių pažinti neužtenka, tad man padėjo knyga iš žmogaus, kuris sugeba rašyti giliai ir 15 metų gyvenęs čia pat, kur aš dabar. Panašiai jaučiausi po kelionės į Izraelį, kur supratau, kad "normalu" yra visiškai kažkas kito nei Lietuvoje. Ir lietuviškas "normalumas" man niekada nebuvo savas. Galiausiai supratau, kad nėra tokio dalyko kaip "normalu" ir dabar turiu visišką begalinę laisvę savo gyvenimą padaryti tokį, į kokį žiūrėčiau su pasididžiavimu. Ir visai nesvarbu, ką kaimynas apie tai pasakys! Beje, Londone iš esmės niekam nerūpi, ką tu darai. Žmonės labai šilti, bet kiekvieno gyvenimas yra to žmogaus asmeninis reikalas. Žmonės čia atviri, nepaprastai draugiški ir palaikantys, smalsiai išklausantys tavo pasirinkimus ir mandagiai besidomintys, o ne, kaip įprasta, pirštą prie smilkinio sukiojantys lietuviai vos tik padarei kažką, ko jie dar kol kas nepadarė ir tikriausiai niekada nepadarys, nes tai nėra "normalu". Ir dar bjauriai apkalbės visiems, kas netingės klausytis. Britai/londoniečiai/londonietiškai mąstantys atvykėliai yra būtent tokie žmonės, kuriuos malonu turėti aplinkui.
Kiekvieną dieną darau žingsnius savo tikslo link. Stovėjimas vietoje, tie patys veiksmai, niekada neatneš naujų rezultatų. Ir nemanau, kad yra toks dalykas, kaip "viskas, sustojau, daugiau nieko niekada nebekeisiu, čia yra mano vieta". Žmogus yra smalsi būtybė ir jai būtinas judėjimas, pokyčiai, kad būtų išlaikomas susidomėjimas ir aistra gyvenimui. Aš tikriausiai niekada neturėsiu tos vienintelės veiklos dešimtims metų, negyvensiu toje pačioje vietoje dešimtis metų ir neturėsiu tų pačių žmonių aplink dešimtis metų. Galbūt tai yra mano gyvenimo "normalu".
Mano antrasis tikslas labai stipriai susijęs su savianalize ir savęs suvokimu. Ir vis dažniau pradėjau girdėti pasiūlymą ne mąstyti apie visą likusį gyvenimą, o pasirinkti daryti tai, ką noriu daryti dabar. Tai toli gražu nelygu frazei "gyventi šia diena". Tame yra kur kas daugiau apie ateitį, dabartį ir tikslus, nes mano tikslai niekada nėra skirti trumpalaikes užgaidas patenkinti. Jie visada yra dideli. Bet svarbiausia: jų siekimo procesas turi būti malonus, nes gyvenimas per trumpas jį švaistyti būnant nelaimingu.
------------------------------------
Iškeliavimas į Londoną, visa šita patirtis, yra vienas reikšmingiausių įvykių mano gyvenime. Aš šituo didžiuojuosi kaip sportininkas didžiuojasi aukso medaliu. Bet ne dėl to, jog Londonas yra kažkas ypatingo. Tai tik miestas. Tiek pat reikštų iškeliavimas į Maskvą ar į Atėnus. Tai didelis potėpis mano charakteriui ir gyvenimo istorijai. Prieš padarydamas didelį pokytį niekada nežinai, kas iš to išeis. Bet dabar žvelgdama atgal galiu pasakyti, jog tai buvo tinkamas žingsnis ir iš kiekvienos dienos, patirties ir žmogaus renkuosi pamokas. Kartais paprasčiausias pasivaikščiojimas mieste vis dar kelia virpulį širdyje ir aš sau tyliai sakau: tai Londonas! Aš esu Londone!
Taip sakiau ir vakar. 6 mėnesiai ir po gerų ar blogų dienų aš išsigąstu, kiek visko būčiau praradusi tiesiog toliau gyvendama Lietuvoje ir kiekvieną rytą su šleikštuliu keliaudama į nuobodų darbą su nuobodžiais žmonėmis ir su skausmu žvelgdama pro langą į laisvę ir kylančius lėktuvus.
Pasidalink kilusiomis mintimis!
Išgirsta nuomonė skatina mąstyti, tobulėti, pažinti ir rašyti daugiau!
