Nu ledai tikrai neverti tiek laiko. Vos padėjau ledus atgal į šaldiklį -išgirdau: kasos pradėjo veikti. :|
Ir kaaaaaip gerai, kad nelaukiau ilgiau! Pakeliui į namus supratau, kad pamečiau raktus! Arba kažkur viename iš milijono autobusų iškrito, arba betraukdama kortelę kelionėms (laikau toje pačioje kišenėje) pamečiau kažkur pietų Londone ant grindinio. Jau įsivaizdavau šį vakarą keičiamą mano durų spyną ir depozito netektį, nes pamečiau ir pagrindinių durų raktą.
Nieko gero nesitikėdama vis tik paskambinau į agentūrą, kur paskutinį kartą pamenu matant savo raktus. Ir vis dar nesitikėdama laukiau, kol išėjo patikrinti mano ką tik grąžintą ryšulį raktų! Tad 18:14 važiuoju autobusu tikėdamasi, kad raktai su dviem kortelėmis, iš kurių viena yra Tesco, yra mano. Agentūra užsidaro po 15 min, o man liko dar geras kelio gabalas.
Dabar matai, kaip viskas susijungė į vieną ir nedirbančios kasos (pirmą kartą tokį dalyką mačiau) buvo pats tas, kas padėjo man laiku pasiekti agentūrą! Dar kelios minutės parduotuvėje ir diena tikrai būtų pasibaigusi nakvojimu virtuvėje.
Grįždama tuo pačiu maršrutu išlipdama prie tos pačios parduotuvės užsukau ir greitai bei paprastai nusipirkau ledų. Šį kartą viskas veikė, o eilės buvo įprasto ilgio.
Istorijos moralas: pasikliauti siunčiamais ženklais. Jei kartais paprasti dalykai kiša pagalius į ratus, galbūt, kažką reikia daryti kitaip.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą