Iš taško A į tašką B. Apie darbą ir laisvadienį. ~ Cannot Stay Here

Ką daro įprastas ofise prie kompiuterio dirbantis asmuo? Skaičiuoja dienas iki savaitgalio, valandas iki darbo pabaigos ir minutes iki pietų. Kažkurią dieną susimąsčiau, kad aš nenoriu pažiūrėti į laikrodį, nes laikas mano darbe slenka nepastebimai. Ir ne, tai ne dėl didelio malonumo, bet dėl to, kad aš dirbu lėtai arba kažkur vėluoju, arba esu išsiblaškiusi ir nebemoku kalbėti, arba naujas nuomininkas jau jau už kampo, o manęs laukia dar tiek pat, kiek padariau. Ir dienų neskaičiuoju.

Turėjau vieną laisvą – sekmadienį (apie kurį vėliau ir paskaitysite) – o iki tol dirbau šešias dienas. Ne visas pilnas, bet rytą praleisti lovoje su kava ir kompiuteriu neišeina. Kita vertus, jei dirbčiau greitai, tai anksti keltis netektų. O kartais geriau būti anksti, nei stresuoti. Tokiais atvejais keliauju su kompiuteriu papildomam laisvam laikui užkamšyti. Tad po to laisvo sekmadienio vėl dirbu ištisas 7 dienas (daugiau tvarkaraščio neturiu, bet pirmadienį tikrai turiu laisvą). Žinoma, tai nėra 8 darbo valandų dienos su valanda pietų pertraukai. Priklausomai nuo greičio ir nuomininko, ir kitų visokiausių įvykių, bet darbo diena gali baigtis labai anksti (iki pietų). Kadangi man vienas malonumas keliauti po Londoną, susitikti žmones, matyti miestą ir nesėdėti namuose, nes ką ten naujo pamatysi, laisvų dienų nereikalauju ir sakau, kad dirbu visada – nebent planų turiu iš anksto, kas yra dar vienas pliusas. Neskaičiuoju kaupiamų atostogų ar valandų, bet visada galiu pasakyti, kiek noriu dirbti ar kad va tada dirbti nenoriu. Dievinu tokią laisvę. Juk čia ne kalėjimas, o verslo sandėris – atlieku paslaugą, man už ją sumoka. Kodėl jie man turi pasakyti, kada man gyventi, kada keliauti, kada užsiimti malonia veikla, ar kada eiti valgyti ar į tualetą (o taip, Transcom‘e, apie tave kalbu...), kada būti žmogumi?

Vienam tokiam šeštadieniui, gavau 3 darbus (birželio 10). Tai yra max, kiek esu turėjusi per dieną, nors jau nebe pirmą kartą. Kartais pavyksta darbą baigti anksčiau nei tikėtasi ir tą dieną laikau gera, nepaisant to, kad bėgu iš vieno nuomininko sutikimo į kitą. Kai mokiausi nesupratau, kodėl mano kolegė taip skuba ir nesustoja net paplepėti. Dabar pati kai kuriomis dienomis vos turiu minutę atsikvėpti. Gerai, tomis dienomis net nejaučiu nuovargio ir alkio iki akimirkos, kada uždarau paskutines duris už nugaros, o tai kartais gali būti net ir 8 vakaro (rekordas).

Birželio 10 buvo ypatinga diena. Dar tokios nevykusios nebuvo. Pirmas butas - jį jau mačiau vakare prieš, tad šeštadienį labai greitai sudiktavau raportą, sutikau nuomininką ir turėjau 2 valandas iki kito nuomininko, nes be jo negalėjau patekti į butą. 13 kaip sutarta laukiu už durų, ateina, o butas didelis didelis, daiktų, rakandų begalė. Žmogus gyveno 6 metus, tad dabar dar ir visus per tą laiką įvykusius pasikeitimus reikia sudiktuoti. Tikrai kažką darau negerai, nes užtrukau 3 valandas rankoje laikydama seną raportą (paprastai nė jo neturiu), o galiausiai net pasikviečiau nuomininkę padėti man surasti daiktus, minimus senajame raporte. Na, aš vis dar sąžiningai atlieku savo darbą. Jei kada tektų proga pabendrauti su savo kolegomis, išpeščiau informacijos, kaip jie dirba, o dabar, toks jausmas, kas kaip gali, tas taip sukasi. Bet nežmoniška atsidaryti stalčių ir sudiktuoti kiekvieną ten esantį daikčiuką, ką ir padarė prieš mane dirbęs inspektorius, kai aš su nuomininke susižvalgom ir abi nežinom, ką reiškia koks nors žodis ir ko mums čia ieškoti.

Šitos užduoties tikslas buvo sutikrinti pagal seną raporta, kas pasikeitė bute, ar nedingo daiktai, ar nebuvo kas sulaužyta. Tai buvo ilgas patikrinimas.... Ir svarbiausia, juk ne visi indai/šaukšteliai turi savo pavadinimą, net jei google vertėjas ir padeda suprasti, ko ieškoti. Galiausiai gaunasi: didelis baltas keramikinis indas, mažesnis baltas keramikinis indas, vidutinio dydžio baltas keramikinis maisto gaminimo indas ... Iš esmės - iš kur žinai, kur kuris, jei atsidarai lentyną ir matai vieną? Sakai, kad yra. Atsidarai kitą stalčių - o, keramikinis indas... Nu ok, tebūnie. Trečią stalčių atsidarius atrodo, kad šitas jau ir lyg ir turėjo būti tas pirmasis indas. Nu whatev, galiausiai koks skirtumas, kad vieno puodo trūksta. Turbūt buvau vienintelis juos skaičiuojantis žmogus .... Dabar atrodo, kad tikrai turėjau tiesiog pro pirštus praleisti. Pati dirbdama niekada nevardinu to, ką matau. Pilnas stalčius gaminimo indų? Tą ir sakau. Kam komplikuoti žmonių gyvenimus dėl menkaverčių smulkmenų. Va, jei sofa dingtų, tai pastebėtume. O kad meliono skaptavimo šaukštelio nėra, tai niekas niekada ir nesužinos. Abejoju, ar sugebėtų net ir rasti tokį stalčiuje. Gyveni ir mokaisi.... Ne veltui pats pirmasis 1 kambario butas užtruko 4 valandas (o gal ir 5-ias), bet dabar jei naujos statybos - užteks valandos, jei senesnis - eh, nu gal 1-2. Jei šikna dega, visada viskas greičiau vyksta.

Nežinau, kodėl, bet man šita nuotrauka tokia miela.. Ir nesvarbu. Kad ir kaip skubi, gali pastebėti ir malonias smulkmenas. Atsispindi keistasis britas agentas David, kurį nuolat sutinku Rosetti House.

Ne Rosetti House, bet baras šalia

Darbą baigiau apie 15:40, o ir nuomininkas valandą laukęs, kada pabaigsiu tik po visko pradėjo atsirinkinėti raktus, kuriuos turiu grąžinti į agentūrą. Žinoma, dar labiau vėluoju. Bet vienas geras dalykas! Paprastai negaunu naujo nuomininko numerio, bet šį kartą davė dėl viso pikto! Ah, galėjau paskambinti ir pasakyti jog vėluosiu 20 min. Vėlavau 40, bet kas skaičiuoja. Kai skubi ir priimi kelis prastus sprendimus... Pasirodo metro stotyje ne taip lengva rasti žmogų, kuris supranta, kuris traukinys, kur važiuoja. Įsėdau ne į tą! Bet esu dėkinga moterims, kurios kuo nuoširdžiausiai bandė man padėti! Viena net nubėgo prie žemėlapio! Nors ir neteisingai patarė, bet vis tiek malonu. Vis dėl to nuo pat pradžių buvau teisingoj vietoj laukiau teisingo traukinio, bet kai nusprendžiau pasitikslinti šalia laukiančių, nė vienas neturėjo supratimo apie greta esančią stotį.

Galiausiai atpainiojusi galus ir atsidūrus ten, kur reikia, mano telefono baterija nuo 15% mano akyse tapo 0% ir su siaubu stebėjau mirštantį telefoną. Whaaat?

Kelią į butą radau pasikliaudama atmintimi ir šiek tiek nuslinkusi ne į tą pusę, bet vos pavyko įjungti telefoną, pavyko ir surasti reikalingą adresą. Tikras siaubas. Jau belekiek vėluoju, pusiau bėgu, pusiau einu, pusiau bėgu ne į tą pusę.... Galiausiai pamatau lauke stoviniuojantį vyruką. Sako, kad spėjo alaus atsigerti gretimame bare :D nors ir labai atlaidus buvo, bet įtariu, kad jis vienas tų, kur geri prie akių, o už nugaros duria peiliu. Bet kokiu atveju įdėjau visas įmanomas pastangas ir atlikti kokybišką darbą prieš tai, ir spėti laiku, o galiausiai pirmą darbą į pabaigą smarkiai apleidau, o į antrą siaubingai vėlavau. Ech.*

(rašyta tą patį šeštadienį iškart po praito įrašo, kuriame išvardinau namie likusius maisto likučius)
Nepaisant visko šiandien jau tikrai reikia sustoti apsipirkti. Žinojau, kad nevalgysiu nieko, ką turiu namuose (geriau nevalgyti nei valgyti tai, ko nenori), o kuprinėje gulintys krekeriai ir bananas (mano šios dienos pietūs) neskambėjo kaip padori vakarienė po visos dienos lakstymo. Ups. Pražiopsojau parduotuvę. Na ką gi, vakarienei bus kava.

Atsigėriau kavos, vėl suvalgiau porciją pusryčių ir atgavusi jėgas bei pasikeitusi batus į nekaip atrodančius sportbačius, bet kojoms teikiančius didesnę laimę nei mano padoriai atrodantys batai (nes tikrai kojose toks jausmas, kaip po visos dienos šieno vartymo ir grėbimo kaime), iškeliavau į parduotuvę. Nusipirkau kelis produktus kelių dienų išgyvenimui, šiek tiek pitted prunes (vis dar nežinau, kas per dalykas lietuviškai, bet žinau, kad skonis kaip saldainių, o maistinė vertė kaip avokado), pagaliau nusipirkau prieskonių maistui! Grįžusi peržiūrėjau kelias „Emigrantų“ laidas ir kritau miegoti kaip po visos dienos šieno vartymo ir grėbimo kaime. Knarkiančio paršo šiąnakt nebuvo namuose, tad miegojau kaip dar niekada šį mėnesį. Pamiršau, ką reiškia jaustis išsimiegojus! Wow! Aš noriu veikti dalykus!

Tad po pusryčių, Skype skambučio, pasiėmiau termosiuką kavos, sausainių ir išsivedžiau kompiuterį į rytinį pasisėdėjimą prie Temzės.

Būtų romantiškiau be kompiuterio, bet gal su knyga, bet visos mano knygos kompiuteryje, o labiau už viską man maloniau rašyti. Laikau tai tobulu vienintelio laisvadienio rytu. Lauke labiau saulėta nei norėčiau, bet pučia malonus vėjas, girdžiu bangas, dūžtančias į krantą, vos vieną kitą praeinantį žmogų, kuris akimirkai sustoja prie mano pasirinktos vietos, kartais paskaito šalia esantį stendą apie Deptford ir šitos pakrantės istoriją, ir keliauja toliau. Tylu, ramu, vėjas, bangos ir aukštai danguje skrendantys lėktuvai.

Praeitame įraše keikiau namą, bet šitame noriu pasidžiaugti, jog vienas didžiausių privalumų – 5 minutės pėstute iki Temzės. Bet kuris taškas prie upės – mano mėgstamiausias. Šita vietelė, kurioje dabar sėdžiu ir rašau, yra vienas geriausių taškų, nes šiek tiek atribotas nuo įprasto žmonių srauto.

Taip pat gyvenimas vietoje, kuri nesijaučia namais, skatina mažiau laiko joje praleisti. Prieš tai gyvenamame name leidau itin daug laiko – iki visko važiuoti toli, namas jaukus, mielas, aplinkiniai parkai ir statiniai išvaikščioti ir šiek tiek nuobodu. Upė irgi toli toli. Turiu omeny, Temzę. Virtuvė patogi ir daugiau laiko praleidau eksperimentuodama joje. Bet kita vertus, esu naujoje šalyje ir naujame mieste, tad kol esu čia – o esu neilgam – noriu jį pažinti, stebėti vietinius žmones, būti šurmulio dalimi, pradėti nekęsti šurmulio iki kol pajusiu, kad viskas, man Londono užtenka. Šį kartą net ir pavargus malonu tiesiog nueiti į parką ar prasieiti pagrindine gatve iki parduotuvės ir nusipirkti bananą. Šalia yra Greenwich parkas, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į Londoną ir kuris yra pagrindinis mano susitikimų su žmonėmis taškas.

Kitoje pusėje yra nepaprasto grožio Southwark parkas, kuris šiek tiek prasilenkia su turistais ir dėl to kaskart ten nuėjus pasijunti lyg daugiau nieko šiam pasaulyje nėra – tik tu, kompanija, medžiai ir vandens telkinys.