Sėdžiu kamštyje, autobuse. Ir skaičiuoju: jei eičiau pėsčiomis, jau
būčiau namuose. Išlipti neprisiverčiu. Šiandien itin
pavargau ir net nesu tikra, kodėl taip smarkiai. Per šiltos kojinės, netinkami
drabužiai - per karšta. Jaučiuosi išsekusi, o kamštis ir saulė sekina dar
labiau. Dar galėčiau iššokti apsipirkti – parduotuvė jau už kampo, o apsipirkus
jau ir kamštis pasistumtų. Galiu dabar pat išvardinti, kokius maisto likučius
turiu namie: pusė pomidoro, viena porcija šaldytų bulvyčių kepimui, viena
porcija ryžių, 2 gabalėliai šaldytos menkės, pelyjantis ir pūvantis salotų
gūžės likutis, likutis pieno į kavą ir šiek tiek natūralaus jogurto ant indelio
dugno, šiek tiek šaldytų daržovių ir žaliųjų pupelių, Quorn mėsos pakaitalo (ne
dėl to, kad mėsos ilgiuosi, bet dėl proteinų). Spintelėje pusė banano nuo pusryčių,
pusė didelio maišo avižinių dribsnių, 3/4 pakelio raudonų lęšių, druska,
česnako galva ir po 2 rūšis arbatos ir kavos (daug kavos!). Stalčiuje turiu
vieną šokoladinį sausainį. Kol rašau, pravažiuoju parduotuvę. Rytoj užsuksiu,
šiandienai maisto dar užteks. O gal ir rytojuj užteks.
Nors dauguma žmonių į Londoną iš viso pasaulio atvyksta būtent
apsipirkti, bet man tai turbūt niekada netaps kažkuo, ką rinkčiausi savo valia.
Jie mėgsta pirkti ir čia gyvendami. Ir po to visur šiukšlina: laikraščiai,
kavos puodeliai, gėrimų skardinės, greito maisto dėžutės – ir tai tik autobusas
po pietų pertraukos. Mano gyvenamosios vietos gatvė garsėja šiukšlių
problemomis. O atsiduoda žuvimi.
Nuolat keliu vis naujas teorijas, kodėl aš tokia pavargusi. Pirmiausia
– negali jaustis produktyvus depresiją keliančioje aplinkoje. O gal man tik
prie stalo tereikėjo persėsti? Atrodo, geriau. Bet dar neturiu jėgų skaityti
el. laiškus. Siunčia darbdavys su piktais komentarais. Jis paprasčiausiai
tiesmukas, rėžia taip, kaip yra. Ne visi britai yra apsėsti mandagumo. Tie,
kurie turi savo verslą su darbuotojais bendrauja natūraliau nei bet kuris bet
kada mano sutiktas darbdavys. Ir be abejo, aš turiu problemą su autoritetais,
bet manau, kad toji problema greitai nyksta. Mačiau hostelio savininką, kuris
nuvirto jo nuosavo hostelio priimamajame, pailsėjo, atsigavo ir išsvirduliavo
turbūt į savo nuosavą viešbutį – ten ir ramiau, ir švariau.
Taigi, namas, kuriame apsigyvenau po 3 mėnesių, praleistų 4-toj zonoj
(Eltham), yra 2-oje zonoje, kas ateina su sava kaina. Praeitas kambarys buvo
nedidelis, bet jogai vietos užteko. Ten buvo šviesu, švaru ir jauku – jaučiausi
namuose. Buvo malonu suktis virtuvėje ir gaminti maistą. Čia yra visiškai kita
situacija. Deptford – daugiau afro žmonių nei baltų. Ir nežinau, kodėl. Čia
tarsi baltuosius ir juoduosius skiria Deptford tiltas ir man netgi sako, kad
mano tilto pusė yra blogas rajonas. Nėra jis blogas. Gal tik tamsus (haha, jei
pagausi humorą).
Pats namas senas senas, pelyjantis ir turiu vieną netikrą sieną, už
kurios kiekvieną dieną ar naktį (12 valandų periodas, sakykim taip) knarkia
paršas, po kurio sugrįžimo į namą naudotis tualetu vengiu kaip keptų svogūnų.
Raminu save, kad negali tokių dalykų žinoti prieš atsikraustydamas, bet maža
kaina turėjo pakuždėti kažką. Ausų kamštukai tapo mano kasdieniu palydovu. Ir
miego trūkumas. Kas yra antra galima priežastis, kodėl aš tokia pavargusi.
Namas yra liūdnas ir nesocialus. Nėra bendros erdvės, paršo už sienos
net mačiusi nesu po 6 savaičių šitame name. Jis retkarčiais trumpam išeina ir
grįžta į kambarį su kokiu nors greitu maistu. Kvepia McDonaldu. Virtuvėje
dažniau sutinku vaikiną iš Naujosios Zelandijos, kuris papasakojo, jog ten
gamta yra nepaprastai nuostabi (ką jau žinojau), bet šalis yra ribota savo
galimybėmis ir ten pasidaro labai nuobodu labai greitai. Hm... Žiūrint, ko
norisi ir kas tau yra įdomu, bet nuomonė įsidėmėta. Kita vertus, Lietuva man
netiko, bet visada džiaugiuosi sutikusi žmonių, kurie ten randa savo namus (emocine,
ne fizine prasme).
Kitais kartais virtuvėje sutinku namo šeimininką arba kitą lietuvį,
kuris, kaip sklinda gandai, čia gyvena metų metus. Ir aš nesuprantu, kaip
galima metų metus gyventi šitoje skylėje. Na gerai, gal perdedu. Ne taip jau ir
blogai viskas, kai atsigeri kavos ir pavalgai. Suprantu, galbūt taupo, galbūt
pirks namą Londone, išnuomos ir už nuomą gyvens bet kurioje kitoje pasaulio
šalyje ir nebereikės dirbti. Daug žmonių taip daro (arba planuoja), nes nuomos
kainos Londone yra nesveikos. Bet kokiu atveju, aš pati išsikraustau vos tik
pasibaigs mano kontraktas ir negera pasidaro pagalvojus apie tai, kad vėl
reikia ieškoti normalios vietos už normalią kainą bandant įveikti kelias
dešimtis kitų norinčių tos pačios vietos.
O žmonės vis dar plaukia ir plaukia į Londoną... Ir nežinai, kur
turistai, o kur nauji atvykėliai, ieškantys laimės. Šiomis dienomis itin daug
laiko praleidau dirbdama labai turistinėse, labai populiariose vietose, kur butų
kainos atima žadą. Tikiu, kad nežmoniškas kiekis žmonių ir automobilių yra
trečia priežastis, kodėl jaučiuosi tokia pavargusi. Yra dienų, kada namo grįžtu
įkvėpta, patenkinta savo diena, aplankiusi kelias nuostabias Londono vietas.
Yra tokių dienų kaip pastarosios, kada, atrodo, ne tiek ir dirbau, bet
nusikaliau ir sugaišau visą dieną. Ir vaizdas į gatvę nesikeičia: kamščiai,
mašinos, vos vos judantys autobusai. Jau dažniau renkuosi keliauti pogrindžiu.
Kelionė greita, bet žmonių - ne mažiau! Jūros žmonių! Jie nesibaigia!
Piko meto Londone nėra. Kai kurie traukiniai perpildyti nepaisant
dienos meto. Kituose yra, kuo kvėpuoti, ir net atsisėsti. Arba jei ryte trauki
į priešingą nei centras pusę. Tokiu atveju tiesiog dievinu keliauti metro. Tas
pats apie gatves. Žinoma, rytas ir popietė yra blogiausi laikai keliauti, bet
dieną lygiai taip pat gali labai ilgam užstrigti kamštyje. Kartais 10 valandą
ryto autobusas vos vos juda ir žiūrėk – jau vėl vėluoji.
Kurį laiką negalėjau miegoti būtent dėl to nuolatinio nerimo pavėluoti
– nes daug metų iki šiol tai nebuvo big deal. Taip ir maniau, kad priprasiu ir
miegosiu iki paskutinės minutės, kada galiu miegoti, o avižinius dribsnius ir
kavą įsimesiu į kuprinę. Ir staiga susilieju su londoniečiais, kurie valgo
keliaudami. Tik mano maistas ne sumuštiniai ir čipsai (kas yra daugiau nei
normalu čia), o šis tas primenančio maistingus pusryčius. O pietums šiandien ne
sausainiai, o salotos. Už tuos 3 svarus nusipirkau ir malonumą susimaišyti jas
tokias, kokių noriu.
Ketinau jas suvalgyti kažkur pakeliui tarp parduotuvės ir agentūros
esančiame parke, bet radau 2 užrakintus parkus (privatūs, reikia asmeninio
rakto), moteriai su dviem vaikais padėjau surasti reikalingą adresą, radau
kelis suoliukus su vaizdu į gatvę, bet pagalvojau, kad smogo ir šiaip
prisivalgau pakankamai, ir nepaprastai žaliame ir nepaprastai prabangiame
Nothing Hill rajone nesugebėjau rasti padorios vietos prisėsti ir užkąsti.
Nusivyliau. Dėl to man ir patinka paprasti nesusireikšminę rajonai. Ten visada
yra vietos jaukiai nutūpti.
Ir iš tiesų man patinka užkandžiauti važinėjantis autobusais. Atsisėdi
antrame aukšte, kartais priešais pirmuosius langus, nors jei užkandžiauju,
renkuosi vietas autobuso viduryje, iškart už laiptų, dešinėje pusėje. Stebi
gatves, stebi miestą, stebi žmones ir kaip popkornus kino teatre, aš kertu riešutus,
tortilijas, salotas, arba avižinius dribsnius. Valgymui man patinka autobusai.
Metro vos spėji įlipti, o jau pasiekei savo stotelę. Autobuse gali praleisti
valandų valandas nuo taško A iki taško B. Ypač, jei kelionė eina per patį
miesto centrą.
Londono viešasis transportas yra kasdienė mano gyvenimo dalis. Darbo
reikalais keliauju skersai išilgai, kasdien vis į kitą vietą. Tai yra viena
priežasčių, kodėl man patinka mano darbas. Pirmiausia, daug judu. Po 9 mėnesių
sėdint ofise po 9 valandas negaliu atsidžiaugti galimybe tiek vaikščioti, daug
laiko leisti lauke ir tuo labiau – keliauti aplink man visiškai naują miestą,
kurį, tikiu, net ir vietiniai tiek neišmaišė, kiek aš. Antra, mano darbas yra
šaunus! Daugumai reikia paaiškinti, ką aš tokio darau. Tai nėra tradicinis
gerai visiems pažįstamas darbas, kas yra savotiškai žavu. Trečia, turiu
nepaprastą smalsumą namams ir butams. Man patinka juos stebėti iš išorės, bet
niekada neturėdavau galimybės pažvelgti į vidų. O kai pamačiau skelbimą būti
Inventory Clerk, supratau, kad tai yra labiausiai man tinkantis darbas, kokį
esu mačiusi. Šiuo metu, be abejo. Aš save žinau ir esu tikra, kad labai greitai
norėsiu kažko kito. Ir ketvirta – visos dienos skirtingos. Nors, atrodo, dirbu
pagal šabloną, bet skirtingos vietos, skirtingi žmonės, skirtingos situacijos.
Ryte vos prisiverčiu iškeliauti, o vakare vėl esu patenkinta darbu. Keistas
jausmas po daugybės mėnesių kankinimosi dirbant ten, kur siela miršta ir
vienintelis džiaugsmas – nemokami užkandžiai.
Aplankau naujos statybos butus prabangiausiuose rajonuose ir įprastus
britiškus namus tolimesnėse zonose. Pastaruoju metu gaunu itin daug naujos
statybos, kas yra nepaprastas malonumas. Darbas greitas, lengvas, malonus ir
dažniausiai su nepaprastu vaizdu į Temzę.
Arba Tower Bridge.
Kai kuriomis dienomis, kada neturiu
būti konkrečioj vietoj konkrečiu metu pasivaikštau po tuo metu lankomą rajoną.
Taip ir prailgsta mano darbo diena – nes vidury jos nusprendžiau užsukti į
Britanijos biblioteką.
Šalia bibliotekos stovintis
viešbutis:
Miestas užkištas automobiliais ir
kvailais turistais, tačiau pamirštant šituos dalykus lieka įdomūs, gražūs
žmonės, senus laikus menantys pastatai, istorija atsiduodantis miestas, vienas
iš reikšmingiausių pasaulio taškų. Tai ne šiaip sau miestas, bet kad ir kaip
suktųsi galva nuo visko kiekio, jis siekia išlikti žavus, žalias, gyvas. Mano
santykiai su Londonu yra komplikuoti, įvairūs, bet kai dienos pabaigoje
pagalvoju apie viską, kas mano gyvenime gera, aš esu laiminga būdama čia, ne
norėjusi, galvojusi ir svajojusi, o atvykusi. Būsiu laiminga ir iškeliaudama,
bet tam dar ateis laikas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą