You look reasonable enough. I am going to give you narcotics kind painkillers. And that worked just perfectly!
Mačiau mielų gydytojų, bet dauguma jų yra šalti ir abejingi. Tačiau Skagway gydytojas yra vienaragis. Tokių reta, o sutikti jį yra didelė sėkmė. Taigi, per apsilankymą prisijuokiau, nuotaiką žymiai pakėlė, savijautą truputuką pagerino, nors vis dėlto nerimavau, kad dėl taip sugedusios sveikatos (t.y. Visiško balso ir energijos praradimo) nebesugebesiu dirbti. Na, bet nuo pradžių. Atkentejusi pirmas tris dienas ir sugebėjusi šiaip ne taip šnekėti tik šilto vandens pagalba, galiausiai sulaukusi šeštadienio - pirmo laisvadienio, buvau priversta keliauti pas gydytoją. Kol dirbau ofise - tol jokių problemų: galiu bendrauti per skaipa. Bet čia - visas mano darbas yra tik bendravimas. O kaip mušė per jausmus, kai bandai ištarti frazę, o žmogus nesupranta. Gal kai kurie ir pamanė, kad esu atsilikus. Kepurė padeda. Vis dar kiekvieną dieną dėl jos sulaukiu komplimentų. Kai Deborai pasakiau, jog negaliu kalbėti, ji atsakė, kad esu pakankamai graži, jog iš manęs pirktų net man ir nekalbant. Ir pirko ne ką prasčiau nei visą dieną malant liežuviu. Tad šiandien sėkmingai pardavinėjau turėdama kokybiškus pokalbius ir net kelis kartus žmonės mane paliko sakydami, jog buvo malonu su manimi pasikalbėti. Jaučiuosi pamaloninta.
Ir negaliu atsidžiaugti girdėdama normalų savo balsą. Taip malonu vėl gebėti pasakyti viską, ką noriu!
Tai vat, susiradau vienintelę miestelyje kliniką. Puiku, dirba! Įeinu, o ten sėdi maloni seselė. Tikrai maloni, ne tokios kaip visose Lietuvos įstaigose. Priimti iškart negalėjo, bet užrašė po 3 valandų. Ir davė užpildyti dokumentus. Viską pasiėmiau ir iskeliavau ten, kur dažniausiai mane galima rasti, jei aš ne namuose. Į biblioteką. Grįžtu po 3 valandų, paduodu popierius. Ir pasirodo man reikia insurance card. O tokios niekada neuzsakiau. Damn. Negerai. Na, pasakiau, kad neturiu. Gal visgi neteks sumokėti pusę milijono už apžiūrą. Padaviau, ką turiu, o kol mergina darė kopiją, varčiau savo popierių aplanką. Ir visgi radau tai, ko nesitikėjau! Pasirodo kažkada buvau pakankamai protinga ir kortelę atsispausdinau! Ir pamiršau. Taigi, problema išspręsta, turėjau visus reikiamus popierius. Prisėdau jaukiame laukiamajame ir netrukus mane pasikvietė kita seselė, papasakojau jai viską, pasvere, patikrino mano vitals ir iškeliavo pakviesti gydytoją. O šis atėjo, pasisveikino, paspaudė ranką ir atsisėdo ant stalo. Ilgi plaukai surišti į kasą, draugiškos akys ir šilta šypsena. Maloniai pasikalbėjome, pasakė, kokius vaistus man siūlo. Aš klausiu, kur tai įsigyti. Kad ir kiek naršiau ar vaikščiojau po miestelį, bet niekur nemačiau vaistinės.
Taigi, aš vėl laukiamajame. Netrukus man gydytojas atneša maišelį su vaistais. Prisėda šalia, paaiškina, kaip vartoti, liepia sugrįžti, jei negerės. Ir klausiu: do I have to pay for the medicine? Silly question. Žinoma, kad reikia sumokėti už vaistus. Bet kur? O jis giliai atsidūsta ir klausia: o ar atnešei Buffalo ribs? Isikalbejom, kad dirbu Dredge, o pas mus Buffalo kepa nuostabius šonkaulius. Visas kiemas kvepia, vos tik jie kepami. Galiausiai mokėti už nieką nereikėjo. Viską padengė amerikietiškas sveikatos draudimas. Ir gavau vaistus tokiuose fainuose buteliukuose, kur per filmus matydavau. Su mano vardu ant etiketės. Žiauriai smagu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą