Šiom dienom juokinga dėl fakto, kaip Rusija prašovė Amerikai pardavusi Aliaską. 1867 metai rugpjūčio 1 diena. Dabar vidury nakties pažadinta pasakyčiau tikslią datą ir kainą, už kiek gi U.S. nusipirko tuo metu atrodziusį laukinį, amžino šalčio kraštą. 7,2 mln. doleriu. O dabar tai pati keisčiausia ir bene gražiausia valstija iš visų. Čia yra vietovių, kurioje dar nėra buvę nė gyvos dvasios. Tiesiog eik ir įkurk savo maza valstybę ir daryk, ką tiktai nori.
Hikinimui pritaikyti keliai mane šiek tiek gąsdina. Ne dėl manęs pačios. Del turistų ir neprotingų žmonių. Bet turistai nelinkę kopti į kalnus. O gąsdina dėl to, kad nėra jokių tvorų, jokių apsaugų. Kartais užtektų vieno kreivo žingsnio, kad nugarmėtum į prarają. O aš ką. Aišku, kad visur užlipsiu, prie krašto prieisiu pažiūrėti, kas apačioje, per rastą nukeliausiu į ledinio ežero vidurį, nusileisiu slidžiu šlaitu žemyn, kad pasižiūrėčiau į krioklį ir šalia jo nusidriekusią vaivorykštę iš tiek arti, kad visa permirkstu dar vandens nepalietusi arba eisiu per seną vamzdį, net nesudvejodama ar pusiausvyros jausmas neapgaus.
P.S. Iki pilnos laimės trūko tik dviračio. That's it. Geriau būti nebegali. Dabar jau tikrai.
Pinkest of the pinks, bet svarbiausia, kad neteko uz ji moketi ir jus net neisivaizduojat, kaip sunku issiversti be dviracio ir kaip sunku ji gauti sezono viduryje. Kiti atvyko 2 menesius pries mane ir dar spejo susigaudyti dviracius. Mano atvykimo metu ju mieste beveik nebebuvo. Nepaisant to, kad be dviracio yra sunku, as vis tiek buvau be galo isranki. Pora savaiciu dziaugsiuosi situo ir, manau, veliau gausiu geresni kalnu dvirati, su kuriuo apkeliausiu aplinkinius kalnus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą