Pasisvečiavimas Juneau

Dieną prieš išvykstant jaučiausi taip, tarsi iškeliaučiau kažkur toli. Į užsienį. Iš dalies panašiai ir yra: kad ištrūktum iš Skagway ilgas valandas plauki arba brangiai skrendi. Atsisveikinimo apkabinimas, sėkmės palinkėjimai, patarimai, kur būtinai pavalgyti ir ką paragauti, kelionės planavimas.

Taigi, keltu pasiekę Juneau nusprendėme susistabdyti mašiną ir tokiu būdu pasiekti centrą. Sustojo po kokių 20 sekundžių. Pliaupia lietus, o ir metas gaudyti buvo pats tas - visi palikinėjo uostą, nors ir buvo beveik 10 vakaro.

Įsėdome į šnekios moteriškės automobilį. Juneau nėra didelis, bet jis labai ilgas, tad kelionė buvo pakankamai ilga, kad moteris supažindintų su miestu ir duotų kelis patarimus, kurių dėka nuostabiai praleidome laiką kitą dieną. O ir paleido mus priešais mūsų viešbučio duris, nes pati buvo visai šalia esančio kino teatro savininkė ir nuolat klausė, kuri šiandien diena. Galiausiai nusprendė, kad pirmadienį turi pasidaryti išeiginę.

Apžiūrėję kambarį išsmukom į lauką. Lijo, tamsu, tad gatvės tuščios, o ir miestas ne itin matosi. Pirmas skirtumas nuo Skagway įstrigo tas, kad Skagway yra visiškai plokščias, lygus miestas. O Juneau turi daug įkalnių ir nuokalnių. Labai primena San Franciską. Žinoma, kaip ir Skagway, supa kalnai. Atsižiūrėti negalėjau per visą kalno ilgį tekančių krioklių. Vis dėlto veikti nebuvo ką: barai pustuščiai, kai kurie visai tušti ir vilioja tik ženklu, jog antrame aukšte rasi biliardo stalą. Viliojo, bet baras nejaukiai tuščias. O Skagway visada gali nemokamai žaisti biliardą. Tad nesugundė. Pilnesnis buvo tik viešbučio pirmame aukšte įsikūręs baras. Jaukus. Bare sėdėti nesinorėjo. Miestu nusivyliau, bet buvau įkalbėta duoti antrą šansą, kai miestą pamatysiu dienos šviesoje.

Tad pirmadienio rytą barai buvo pilnesni.

Dienos šviesoje vėl atgijęs Juneau man patiko labiau. Nors vis dar pliaupė lietus ir per visą dieną nenustojo nė trumpam. Vienas iš gyventojų sakė, kad prieš kelerius metus Juneau turėjo saulėtą dieną! Žmonės iki šiol apie ją kalba.

Vakare bevaikštant kilo laukinė mintis mieste pasilikti ilgiau nei vienai dienai. Iš esmės, pusei. Atvykę sekmadienį 10 vakaro, turėjom bilietus kitos dienos 4 valandą. O man dar reikėjo batų bei maisto. Laimingos klaidos pagalba pražiopsojom pigiausius lėktuvo bilietus ir teko pirkti vos brangesnius, bet leidžiančius keisti išvykimo laiką. Tad rytą teliko susisiekti su Wings of Alaska, ar yra laisvų vietų kitą dieną bei su darboviete dėl papildomos laisvos dienos. Visada malonu gauti išeiginę. Ir tokią dovaną mums suteikė! Taigi, gavom visą papildomą dieną pramogauti.

Pajutę alkį patraukėm išbandyti pirmą iš rekomenduotų vietų ir paragauti rabarbarų šerbeto. Deja, jie buvo pasibaigę ir net paragavimui nieko nebeliko. Vis dėlto tiesiai priešais tašką, kur palikome viešbutį galėjom rasti tai, ko atėjom. Gerai, kad miestas mažas. Papusryčiavę, susitvarkę SSN grįžom atgal. Taip. Buvo labai skanu. Patarimas užskaitytas.
 

Po visko aplankėm lankytojų informacijos centrą, gavom vietinių žygių (hikes) kelių žemėlapį, užsukom pasigrožėti biblioteka. Ten sugalvojome, ką veikti. Nors ir pliaupė lietus, nors mano batai buvo netinkami, džinsai irgi, bet tik vienas milžiniškas puodas kavos ir kalno viršų pasiekiau be vargo. Pirmiausia, negalėjau nepaminėti kavos, nes Heritage coffee buvo tobula. Kokie dar Starbucks'ai, kai egzistuoja Heritage Cafe.

Antra, atgavus jėgas (jau buvo apie pirmą dienos), buvo malonu kopti. Nebuvo sunku, tik iki kol pasiekėm viršų, kelnės iki kelių buvo padengtos purvu. Bet man taip patiko. Žygis buvo labai malonus, nors permirkom kiaurai. Bet taip tik įdomiau. Aš ir mano bendrakeleivis esam to paties požiūrio ties šiuo klausimu. Dėl to kelionė neprailgo. Į viršų dar yra ir keltuvas. Kainuoja 20 dolerių pirmyn ir atgal. Žmonės stebėjosi, kad tokiu oru mes pėstute į viršų atkeliavom. Užtrukom tik 1 valandą ir 45 min. Po Devil's Punchbowl tai niekis. O po dviejų savaičių nusimato Chilkoot trail. Penkių dienų žygis. Va dėl jo ir pasiryžau naujus batus įsigyti. Nes su esamais kelionės neįveiksiu. Ir visada gera po gausių vakarienių pasportuoti. Skagway kas savaitę vyksta kažkoks renginys su daug daug labai skanaus maisto. Jei ne hikes, važinėjimas dviračiu ir nuolatinis judėjimas darbe, tai jau būtų +10 kilų. Tikrai, negaliu patikėti, kad dar telpu į tuos pačius drabužius, su kuriais atvažiavau.

Taigi, Robert kalno viršuje miesto dėl prasto oro beveik nematėm, bet vietoje to pasižiūrėjom filmą apie vietinius Aliaskos gyventojus ir pasiklausėm gyvos muzikos su pasakojimu apie Aliaską,  Juneau, vietinius gyventojus (Tlingit). Sušalę, išalkę, šlapi patraukėm į restoraną. Moteris iš automobilio davė patarimą, kad išleidę po 10 dolerių gausime nemokamą nusileidimą keltuvu žemyn. Aš tikrai nebuvau pasirengusi per lietų keliauti atgal per mišką žemyn. Be to, vis tiek nusileidę ieškotume maisto. Tad tai buvo tiesiog tobulas apsikeitimas. Ir apie tai net nežinotume, jei ne hitchhike. Gavau progą paragauti clam chowder, apie kurį tik girdėjau iš savo mėgstamų žaidimų. Taip pat paragavom Mount Robert duonos. Ak, koks dieviškas maistas tai buvo.

Smagu tas, kad vos įlipus į keltuvą žmonės pastebėjo, kad į viršų užlipome patys. Žinoma, iš murzinų batų ir kelnių. Peršlapiusius drabužius leido pamiršti džiaugsmas to, kaip gerai viskas klostosi.

Nusileidus dar kartą atsigręžiau pasižiūrėti nukeliautu atstumu ir patraukėm ieškoti autobuso stotelės. Kitas taškas - Wallmart.

O va čia jau sutikau vietinių gyventojų, kurie laukė autobuso. Gavau komplimentų, juodaodis pats save pavadino nigeriu (tikriausiai jie patys save taip vadinti gali, o gal tik filmai išmokė, kad tas pavadinimas yra baisus įžeidimas. Vis tik teorijų netestavau), moteris papasakojo, kaip smaugė vyriškį, kurie iš autobuso keleivių sėdėjo kalėjime. Ir tiesiog visą kelionę man kažką pasakojo, iš ko girdėjau tik nuotrupas. Sorry, arba visi puikiai apsimeta, kad girdi vieni kitų šnabždesius, arba aš tikrai neturiu gebėjimo visa tai išgirsti. Viskas. Viešai pripažinau.

Tai va, auditorija buvo daugmaž normali, bet pasitaikė keli, kuriems pradingus pasidarė ramiau.

Svarbiausia! Radau batus! Tik viena problema. Nėra mano dydžio batų. Radau tik vieną porą, nors perėjau ir vaikų, ir suaugusių skyrius. Kokio velnio nėra 6 dydžio batų? Toji surasta pora nebuvo hikinimo batai. Na ką gi. Tikrai neketinau kankintis su prastais batais arba išvis nustoti hikinti, tai nusipirkau per didelius, bet labai patogius batus. Omg. Batai masyvūs jau patys savaime, specialiai hikinimui skirti. O dar pridėk pora dydžių per didelius. Bet seriously, negalėjau patikėti, kad tiesiog nėra 6 dydžio batų. Ir čia ne Norfa kokia. Per dvi valandas buvimo Wallmarte, aš jo tik ketvirtį apžvelgiau.

Išsirinkusi batus aš dar vidury parduotuvės pasikeičiau šlapias kojines į sausas (ar neminėjau, kad absoliučiai visi mano batai yra kiauri? Wtf with that?), apsiaviau batus ir už juos sumokėjau jų nebenusiėmusi. Tiek buvo gera pagaliau atsikratyti balučių batuose
.

Galiausiai prisipirkau maisto ateinančiam mėnesiui. O vakarienei išsirinkau pilno grūdo krekerius su džiovintais pomidorais ir alyvuogių aliejumi, kuriais kabinau grudėtą varškę. Oh, buvau jos pasiilgusi. Nors sakiau, kad nesiilgiu jokio maisto. Na, mintis jos įsigyti atsirado tik tada, kai pagalvojau, kad kažko reikės užkąsti. Tad gal ne tiek pasiilgau, kiek geras pasirinkimas tai buvo.
O grikių ir čia neradau. Vis tik neradau ir normalių, o ne greitai paruošiamų makaronų bei riešutų, tad įtariu, kad visa tai galėjo būti ten, kur neužsukau. Bet neturiu kantrybės apsipirkinėjimui, tad tiesiog pasiėmiau daug daug rudųjų ryžių. Kas mane žino,  tai nenustebins, jog galiu valgyti visiškai tą patį labai ilgą laiką ir tiek pat maloniai tuo mėgautis. Arba kad pas mane niekada nebūna didelis maisto pasirinkimas. Tarp kitko, šiuo metu mano šaldytuvo kampas pilnesnis nei bet kada Vilniuje būdavo. Turiu net kiaušinių. Ir užmaišyto blynų marmalo. Nesunaudojau jo, nes vidury blynų kepimo man tiesiog atsibodo kepti. Ir dar turiu dviejų rūšių sūrio. Kada gi pas mane taip būna?

Taigi, antradienio rytą trauksime į dar vieną rekomenduotą vietą papusryčiauti. Vien dėl to, kad ji šalia oro uosto, iš Wallmart jau nebegrįžom į centrą, bet nusprendėm pernakvoti oro uoste.

6:30 reiškia, kad savo kavos puodą gėriau beveik valandą. 16 oz. Pusė kibiro. Žinoma, tos pačios Heritage. Tooobula. Vis dar ne itin suvokiu pėdas ir uncijas. Mylios... Jau daugmaž, nes visi žygiai matuojami myliomis, o ir Skagway labai aiški vienos mylios atžyma, kurią visad kertu iš centro grįždama namo.

.

Dar 8 valandos ir skrisiu namo. Drabužiai jau beveik visiškai sausi, panašu, kad nelyja, tik smarkus vėjas. Iki tol dar pavalgysim, gal dar lengvai pasivaikščiosim, vis dar reikia kelių maisto produktų, kurių nebuvo galima nusipirkti iš anksto ir po 45 min skrydžio vėl būsiu savo tobulame miestelyje. Rytoj laukia ilga diena. Turistų antplūdis būna trečiadieniais. O ketvirtadieniais suplaukia visų taip [ne]mėgstami vaikai. Vis dėlto, tai, kad Disney laivas renkasi Klondike Gold Fields ekskursijas labai kelia reputaciją. Buvo sunku gauti šitą kruizinį laivą ir iki šiol jis ne tiek neša pelną, kiek gerina vardą. Ir kankintis tenka su juo daugiau nei su bet kuo kitu. Vis tik vaikai. Išlepinti, dažnai viskuo nepatenkinti. O tėvai dažniau patys nežino, kaip su vaikais elgtis ir tikisi, jog mes juos sugebėsim užimti ir sudominti, kad šiems liktų mažiau darbo. Ir patys tėvai.. Kartais į juos pažvelgus man norisi tik apkabinti ir pasakyti: laikykis... 

Share: