Aliaska niekada nebuvo draugiška

Sakyčiau, kad tai, ką turime dabar Aliaskoje, mus gerokai išpaikina. Turėjom tobulą orą - įdegiau labiau nei vasarą Lietuvoje. Rašau jau vėlokai, bet darganotas oras vis dar tęsiasi.  Prieš savaitę (liepos 11) nusprendėme pasiekti Upper Dewey Lake, o nuo jo nueiti iki Devil's Punchbowl. Vienas iš tų taškų, kurį pasiekti sunku, bet labai norisi. Kopti per lietų buvo vienas iš įdomesnių išbandymų. Vis dėlto, galvoje sukosi mintis apie keliautojus 1890-aisiais, kurie keliavo per sniegą ir speigą nešdami toną resursų į Yukon. Nuotykiai smagu. Nuotykiai su išbandymais - dar geriau.

Kalno papėdėje buvome šiek tiek po 11 ryto, o antrą kartą, jau grįždami, ten buvome 7:20 vakaro. Tad iš viso žygis truko 8 valandas. Nusileisti žemyn užtenka 2 valandų,  gal 1,5, o kitas 6 keliavom į viršų. Uzkopem į 3700 feet aukštį.  Pirmas valandas buvo karšta, bet dėl lynojimo kilti buvo gaivu ir malonu. Lietus labai padėjo tokiame žygyje. Vis dėlto nereikia pamiršti gerti pakankamai vandens, nes dėl lietaus nesijaučia dehidratacija. Tik vėliau pajutau vandens trūkumą, kai įsiskaudėjo galvą. Nors normaliomis sąlygomis pliumpinčiau vandenį kaip turi būti kopdama tokiu tempu, tą dieną jo vartojau gerokai per mažai. Bent jau iš pradžių.

Vėliau, kai jau permirkome kiaurai, keliavimas nebebuvo tiek malonus. Kuo aukščiau kilom, tuo smarkiau lijo. Jau ne tik pasiekėm debesų lygį, bet ir juos pralenkem. Ir vis dėlto, kai ateini į vietą, kai uzkopi 3 laiptus į viršų,  kai atsimerki ir pamatai Upper Dewey Lake, atima žadą. Pamiršti šaltį, lietų, alkį, perslapusius batus (taip, vos tik rasiu progą, įsigysiu naujus). Atrodytų, keliauji 4 valandas tam, kad pažiūrėtum į ežerą. Bet visa tai verta. Tai ne tik pažiūrėjimas. Tai magiškas vaizdas, kurio nefiksuoja jokie fotoaparatai. Per daug ir nesistengiau bandyti. Rodyti per nuotraukas - tai sumenkinti. Vietoje fotografavimo tiesiog gėriau tą grožį. Niekad nebūčiau pamaniusi, kad yra tiek gražių dalykų, prieš kuriuos nublanksta visos pasaulio ir žmonių nesąmonės. Matydamas tai supranti, kodėl žmonės nusprendžia pasilikti Aliaskoje visam laikui. Iš pradžių nenorejusi Aliaskos labiau nei bet kurios kitos valstijos, dabar džiaugiuosi atkeliavusi būtent čia, nes čia radau viską, kas paskatino iškeliauti.

Grįžtant prie žygio. Šalia ežero buvo namelis, kurio verandoje užkandome ir keliavome toliau link Devil's punchbowl. Dar po valandos jį pasiekėm. Ir buvo dar vienas žado netekimas. Taip verta buvo keliauti...sušalti... Net persalti. Net žudantis raumenų skausmas po to - viskas buvo verta. Nusileidau iki pat ežero. Paliečiau jį. Kitas keliautojas net ir sumanė išsimaudyti, bet vos tik įšokęs klykdamas padileido į krantą. Šalta. Bet it's his thing isbandyti sutiktus kelyje ežerus. Kitam užteko tik galvą panardinti. Visi likę, tarp jų ir aš, buvome pakankamai šlapi nuo lietaus, tad papildomų priemonių neprireikė.

Sekančią dieną jaučiuosi visai gerai, iskeliavom su Alaskan Excursions pasivažinėti rogių šunimis. Kadangi dirbame Dredge, ekskursija visiškai nemokama. Tik arbatpinigiu reikia palikti daug gidams.
Taigi, pasivažinėjome ir sunkvežimiais, ir šunimis. Palaikėme mažus šuniukus, tiesiog keturiese smagiai ir jaukiai praleidome pusdienį.

O jau kitą dieną atėjo raumenų skausmas, nepalikęs manęs dar kelias dienas. Del 2 valandų leidimosi žemyn, mano blauzdų raumenų tiesiog nebuvo galima paliesti. Skaudėjo viską. Plius dar peršalau ir susirgau. Visas rinkinys besikeliant ryte iš lovos priversdavo norėti nusišauti. Na, taip ir prasidėjo ne pati smagiausia savaitė.  Kitame įraše bus pirmasis apsilankymas pas gydytoją!

Share: