Laisvas laikas? Koks dar laisvas laikas?

Kaip atrodo mano laisvas pusdienis? Tas gerasis pusdienis, kai niekur nereikia eiti iš pat ryto. Kada gali valandų valandas gerti kavą ir su kompiuteriu ant kelių skaityti. Kada iki 12 val. vaikštai su pižama, nesiprausęs, riebaluotais plaukais ir turi laiko išsiskalbti visus savo rūbus bei atlikti visas veido/plaukų/kūno procedūras iki dušo. Arba nuvažiuoti visur, kur norisi su gerokai pamažintu žmonių kiekiu. Galimybės ankstyvą rytą yra beribės, diena dar tik prasidėjo, turi visą energiją, kava ką tik smuktelėjo.

Bet kaip gi atrodo mano rytas? Atsikeliu arba labai anksti, arba labai vėlai (šiandien - vėlai). Švariais plaukais arba riebaluotais plaukais (šiandien riebaluotais). Su planais arba be planų (ieškojau saugyklos savo daiktams atostogų metu, o vėliau ketinau važiuoti užsiregistruoti pas gydytoją - pagaliau gavau gyvenamosios vietos įrodymą, o jo Londone reikia visur! Pirmas dalykas, ką padariau - pasikeičiau bibliotekos svečio kortelę į pilno nario ir nuo šiol galiu imti knygas į namus :|).

Tad 9 ryto chillinu lovoje, atrodau kaip baubas ir nelendu iš savo karališko kambario, kuo esu absoliučiai patenkinta. Suskamba telefonas, skambina Motti, mano pinigų mokėtojas. Noooooo! Akimirką svarstau, ar atsiliepti, bet būtų per daug akivaizdu, jog ignoruoju. Pasirodo, skambina antrą kartą - pirmo skambučio negirdėjau. Žinau, kad šitas skambutis reiškia, jog mano laisvas pusdienis bus išrautas iš rankų, o aš priversta ne tik kad susiruošti ir keliauti į kažkokį skubų reikalą, bet tai daryti kaip įmanoma greičiau, ko aš iš ryto negaliu pakęsti.

Buvo taip, kaip tikėjausi... Dušas, plaukų džiovinimas, į batus ir į lauką. Man reikia būti kitame Londone gale. Išmokau nebestresuoti dėl dalykų, kurie yra ne mano kontrolėje, ramiai susikaupusi padariau darbą, iškeliavau į antrą, į kurį, kaip keista, atėjau lygiai minutė į minutę (nes iš ano galo reikėjo grįžti į savo galą). O po visko jau tikrai nusipelniau laimės už 3 svarus. Nesu Starbucks mėgėja, bet vakar užmačiau stendą, kad dabar parduoda kavą su ciberžole. Ciberžolė, mano galva, yra vaistas nuo daug problemų ir būtinas prieskonis mano virtuvėje (7 mėnesius gyvenau be jos, bet per pastarąją sveiko proto akimirką nusipirkau ir ciberžolės, kartu su visais kitais prieskoniais). Tad šiandien už visą prarastą laisvą laiką save nudžiuginau latte su ciberžole. Ir tikrai nudžiuginau! Rinkčiausi ją be cukraus, bet visas derinys kvepėjo puikiai... Skonis glostė gomurį... Sakau, laimę nusipirkti galima.

Pasitaisius nuotaiką ir neleidus jos sugadinti įsibauginusiai bobulei, kuri baisiausiai bijojo, kad įeisiu į pastatą be raktų, po darbų suspėjau ir pas gydytoją užsiregistruoti, ir vegetariškų receptų knygų pasirinkti.

Yra Facebook grupė, kur žmonės nemokamai atiduoda daiktus. Mano atveju - Pietų Londone. Nuo skalbimo mašinų, gitarų, dviračių ir baldų iki visokiausių mažmožių, kas tiesiog trinasi namuose nenaudojami. Viskas nemokamai! Puiki vieta pasiimti reikalingus daiktus ir iš naujo juos panaudoti, o ne dėtis prie perkam-metam-teršiam-naudojam kultūros. Vis dar bandau gauti XL dydžio lagaminą arba bent jau išsikeisti savąjį. Jau kurį laiką dairiausi vegetariškų receptų knygų, o čia mat visą gražų rinkinuką gavau. Galėsiu mokytis ir kitus vaišinti, nes mano šedevrai, kad ir skanūs, bet vis tiek nėra tie tikrieji patiekalai, kuriais galima didžiuotis.

Vakarienė mano buvo tokia šiandien: kepti makaronai su žaliaisiais lęšiais ir šiek tiek Cheddar sūrio bei salotos (pavykusios puikiai: paprika, pomidoras, svogūnas, agurkas, raudonasis kopūstas, jogurtas, druska. Paprasta, elementaru, o kūnui ir gomuriui daugiau nieko ir nereikia). O po vakarienės kartais norisi dar pasmaguriauti, tad iš anksto bevirdama makaronus orkaitėje iškepiau avinžirnių su prieskoniais.

Užkandis paruošiamas tik per 10 valandų: per naktį palikti mirkti (nors pamiršau juos 24-ioms valandoms mažiausiai...); 85 minutes virti (po 85 min supratau, kad viriau ant per mažos ugnies ir mano avinžirniai tiesiog plaukiojo karštame vandenyje, tad palikau dar kažkiek laiko, užmiršau, vėl prisiminiau - o skonis buvo toks pats, kaip prieš pusę valandos. Oh well).

Pagalvojus, nusipirkti greičiau ir tikriausiai pigiau, bet ne sveikiau. Gal ir skaniau, nes dabar visi užkandžiai ruošiami addictive - kaip narkotikai. Kartą paragavęs negali sustoti. Geriau nė nepradėti. Namuose gamintas maistas atneša sotumo ir pasitenkinimo jausmą, kurio niekada nebūna valgant parduotuvėje pirktą šlamštą (turiu omeny, nesveiką maistą).

Skaityti toliau...

Pasitenkinimo paieškos mažuose dalykuose. Nauja gyvenamoji vieta.

Kai kurios dienos yra idealus pavyzdys kitoms dienoms. Kai kurios dienos būna tiesiog blogos, prastas pavyzdys. Likusios dienos yra tiesiog dienos ir tokias jas reikia priimti, kad ir ką atneštų, su pastangomis, kad ateinanti diena būtų geresnė nei praėjusioji. 

Šiandiena... buvo įdomi. Nesitikėjau nieko gero atsikėlusi 6 ryto kraustytis iš kambario A į kambarį B. Stiklinė kavos, šiek tiek interneto ir lėtai lėtai pradėjau judėjimą. Apie 7:30 jau buvau pernešusi visus savo daiktus ir pasidariau antrą stiklinę kavos (daugiau laiko plepėjau su kitu namo gyventoju, kuris patogiai įsitaisė mano kambaryje ir stebėjo kraustymosi procesą, o vėliau bandė padėti ir išsikraustyti, bet daviau žaidimo kortas, kad užsiimtų ir man netrukdytų, kas suveikė kaip burtų lazdele pamojus). Bet tarp išsikraustymo ir įsikraustymo (vėl lietuvių kalboje trūksta padorių veiksmažodžių šitiems procesams atskirti: move out, move in, putting the trash to their proper or approximate locations – argi ne paprasta???) nukeliavau į dar vieną užduotį/darbą. Tik vieną šiandien. Irgi nieko gero nesitikėjau, nes žmogus gyveno bute 4 metus (per tiek laiko daug keičiasi, kas apsunkina lyginimą su pirmuoju raportu), ir atsiuntė krūvą nuotraukų su komentarais apie kiekvieną bute rastą smulkmeną, kurios nepastebėjo inspektorius. O jėtau, galvojau, dar vienas pakvaišęs vyrukas, kuris drebės vos bet kokį komentarą įrašysiu.

Atėjau prie namo, kruopščiai perskaičiau visus komentarus, pasiruošiau. Skambinu domofonu (? atrodo, taip vadinamas lietuviškai...), atsiliepia: „ne ne ne, tu per anksti!“. Whaaaat? Žvilgt į laikrodį: 4 minutėm per anksti. Juokas ima, bet trepsiu lauke, suku ratus apie duris. Matau viduje sofą. Kodėl aš neįlindau į pastatą su prieš tai įėjusia mergina? Trepsiu, šalu, galvoju: „jei nori draugiško inspektoriaus, neversk jo ankstyvą rytą laukti lauke“. Jau girdžiu varpus, virš manęs pralekia lengvasis traukinys. Lygiai 10 ryto. Aš vis dar trepsiu, laukiu. Gal jis pats nusileis? 10:01. Hmm... 10:02. O gal dabar sakys, kad vėluoju??? Skambinu vėl.

Duryse pasirodo labai maloniai atrodantis vyrukas su šypsena! Ach, iškart palengvėjo. Pasirodo, kai paskambinau, jis dar miegojo! Gerai... kol kas pradžia nebloga. Einam į butą.

O butas... Atrodo, kad visiškai niekas nepasikeitė nuo originalaus raporto!! Paprastai toks darbas užtrunka labai nedaug. Ir daiktai sudėti į tas pačias vietas! Bet pasirodo žmogus yra labai įdomus pašnekovas! Smagu ne paprasčiausiai ateiti, padaryti darbą ir išeiti, o pasikalbėti apie viską, kas ant liežuvio. Sužinojau, kad visai šalia gyvena Gendalfas iš Lord of the Rings (na, ne pats Gendalfas, bet aktorius) ir yra vietinio pubo (pabo? Nes baras ir pabas – NE TAS PATS) savininkas. O tame pabe laiko legendinę lazdą iš filmo!!

The Grapes, here I come. 

Iš buto išėjau įkvėpta. Namo patraukiau pėstute, bent jau pusę kelio. O šiandien Londone Open House (atvirų durų) diena. Vakar neturėjau nė sekundės užsukti kur nors; ketinau šiandien. Bet nusprendžiau nespausti reikalų ir tiesiog pasikliauti tuo, ką sako siela, kur kojos neša. Ir eidama zigzagais pamačiau OH stendą. Užsukau į kažkokią tai Vokiečių bažnyčia. Didelės medinės durys, viduje – tuščia. Nesitikėjau rasti tuščią pastatą Londone. Netraukė mintis trintis su miniomis Open House pastatuose.

Bet būtent tyla, tuštuma, medis, istorija, kvapai, grindų girgždėjimas padarė tą vienintelį mano pamatytą pastatą ypatingu. Kitokio jo nenorėčiau matyti. Buvo gera vaikščioti aplink, prisėsti ir skaityti kažkokių tai žmonių laiškus, tokius pagarbius ir paprastus. Kažkas tos bažnyčios nenorėjo, kažkas ją uždraudė, kažkas kovojo ir dabar ji stovi, o kažkas tapo žinomas. Tik detalės. Pats pastatas tik pridėjo kažką gero į sielą šiandien. Ne ramybę, ne džiugesį, ne pasididžiavimą, bet kažką paprasto, bet gero. Pasitenkinimą. Dėkingumą.

Lėtai išėjau, palikdama duris praviras. Dairiausi daugiau OH lentų, keliavau link Tower Bridge, nes žinojau, kad ten turi būti kažkas. Bet ten radau tik Dead Man‘s Hole ("mirusio žmogaus skylė"). Vieta, kur buvo surenkami lavonai iš Temzės, laikomi lavoninėje po laiptais, o vėliau užkasami. Miela vieta. 

Londone yra daugiau panašių vietų. Pvz, Deptford, kur gyvenau prieš dabartinį rajoną, prieplauka, kurios linkis buvo pats tas rinktis žmonių kūnams tarp 1776 ir 1857 m, kada uostuose dirbo kaliniai, vakarais grįždavo į laivus, o mirę būdavo paprasčiausiai išmetami į upę. 

Ak, dievinu Londoną.

Lėtai lėtai traukiau namo ir kai pavargau, sėdau į autobusą. Žinojau, kad labai noriu raudono lūpdažio. Užsidegusi jau kelias savaites, kad reikia ir taškas. Nusipirkau pigiausią surastą tokį, kokio noriu (matte), nes nežinau, ar neišsigąsiu savęs (netestuoju TESTINIŲ lūpdažių ant savęs, tik ant rankų ir tada gąsdinu kruvinomis žymėmis visus, kurie pamato mano plaštakas), ir ar išvis po savaitės kitos nepraeis ūpas. Tad pirmasis bandymas įvyko bibliotekos tualete. Vis tiek turėjau šį tą atsispausdinti, o ji yra pakeliui į namus. Langai dideli, apšvietimas stiprus, o aš atrodau, kaip transvestitas!! Pasirodo, ryškaus raudono skysto lūpdažio kaip vazelino neužsitepsi! Galvojau, viskas, mano bandymas nepavyko, aš niekada nebūsiu iš tų moterų, kurios moka nešioti raudoną lūpdažį!

Namų šešėliuose bandžiau dar kartą ir galiausiai rezultatu likau labai patenkinta! Būtent tai, ko man reikėjo! Svarbiausia, nelįsti į dienos šviesą ir viskas bus gerai.

Parduotuvėje neatsispyriau „Marauder's Map“ džemperiui (HARIS POTERIS!!). Ir po to labai įdomiai atrodančiai suknutei. Ir dar palaidinukei ilgomis rankovėmis. Nu, praktiškai atrodau kaip žmonės. Dabar tik reikia rasti batus, kuriuos susigalvojau...

Džiaugiuosi, kad krausčiausi tik į gretimą kambarį, nes aną savaitę nebeatsilaikiau ir nusipirkau prieskonių. Atsibodo vienodo skonio maistas ;D Nepirkau nieko nieko, kas nebūtina vien tam, kad tuoj kraustysiuosi ir kuo daugiau daiktų, tuo sunkiau.... Bet viskas, ką nusipirkau, man teikia laimę ir yra verti to papildomo svorio. Dabar tik ieškau naujo lagamino, nes supratau, koks juokingai mažas lagaminas, su kuriuo atvykau į UK: 

Aš su vienu mažyčiu, o mergina su dviem XXL lagaminais... 

Prasimalus po miestą alkana grįžau į namus. Vis tik pietūs buvo prėski. Vakarykštis maistas ir vakare gamintas buvo nepaprastai skanus! Šiandien pašildytas... meh. 

Paprastai sugebu pasigaminti kažką tikrai skanaus ir dažnai išgirstu pagyrimų. Ypač mano Naan pica (nekeista, nes nieko nėra neįprasto and jos). Kurį laiką buvau įjunkusi į jas. 

Mano šios dienos pietus (vakar dienos vakarienę) paragavo žmogus, kuris ne itin yra ragavęs kažką, ką esu gaminusi. Juokiausi, kad čia tikrai nėra skanu, bet leidau. Padarė išvadas, kad esu prasta šefė/virėja/kulinarė/žmogus virtuvėje. Hmm... Bet aš žinau, kad nesu. Tad vakare pasigaminau a la Artimųjų Rytų patiekalą (kas iš tiesų tėra žali lęšiai su priedais, neatrodantys itin išvaizdžiai, bet aš tau ne instagraminu savo maistą, o valgau, tad man visiškai vienodai, kaip jis atrodo, kol yra karštas ir skanus). Turėjau tikslą įrodyti, jog aš gaminu gerai!! 

Rezultatas: mano patiekalas patiko. O aš išmokau turėti pasitikėjimo tame, ką gaminu. 

Beje, tai buvo totalus eksperimentas. Aš tiesiog žinau, ką ir kaip dėti, o į patiekalą įėjo net ir toks dalykas kaip jogurtas. Tiesiog. Kodėl ne? 

Gerai gerai, ne visada pasiseka, bet jei įdedu galvą ir susitelkiu į gaminimą, viskas gaunasi gerai ir suderinta. Be to, produktai nebuvo didelės rizikos. 

#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#

Dabartinis mano kambarys yra visi mano Londono kambariai kartu sudėjus. Kraustytis gal ir nebuvo baisiai džiugu; atrodė, kad anas kambarys daug jaukesnis ir malonesnis, nei šitas baltas, šaltas ir tuščias. Bet iš tiesų dabar tai pats geriausias kambarys Londone!! Didžiulė dvivietė lova, daug daug daug vietos kambaryje, jauki sofa, kelios lentynos ir paviršiai. Savininkas žada pritaisyti lempas, bet kol kas turiu laikinas ir gyvenu šiokioje tokioje prietemoje. Be to langai į gatvę ir kambarys skleidžia visokiausius garsus. O visa kita pliusai. 

Nerimavau, kad bus liūdnas kambarys, o dabar galėčiau ir pasilikti. Žinoma, jei netektų mokėti kaip už dvivietį ;D Bet akivaizdžiai šitą išnuomoti buvo kur kas sunkiau nei kitus namo kambarius, tad bendru sutarimu, jog lieku name, bet savininkas duoda laisvą kambarį, kad ir kuris tai būtų, atsikrausčiau čia. Nežinau kodėl, bet savininkas mane mėgsta, o man tai netrukdo. Kai pamirštu sumokėti nuomą, nė pypt iki kol pati neprisistatau ;D 

Tad toksai tas mano sekmadienis bendrais bruožais.


P.S. jaučiu, kad grožinių tekstų lietuviškai neišeina rašyti. Toks jausmas, lyg rašyčiau instrukciją, o ne istoriją. Nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau lietuvišką grožinę knygą - tokie dalykai tiesiog krenta iš galvos. Jaučiu praradusi gebėjimą rišliai reikšti mintis, o ir nenoriu blogui skirti daugiau laiko nei reikėtų - didelė investicija nebus niekuo atpirkta. Tad skubiai surašau instrukciją, sumetu nuotraukas ir tuo pasibaigia. Bet toks jausmas, kad visi žodžiai kartojasi, dalis žodžių skamba labai kvailai ir nuvalkiotai, nebemoku jungti sakinių ar skambėti juokingai. Ir iš dalies labai pikta rašant; jaučiuosi lyg būčiau virtusi kvailoka blondone, negaliu išreikšti didelės to, ką norėčiau! Manau, kad mano tekstai taip ir skamba. Vis tik tikiuosi, kad kvaila blondine nevirtau. Tik perdėlojau prioritetus. O lietuvių kalba kaip buvo, taip ir liko, niekam daugiau nei keliems lietuviams, nereikalinga kalba, į kurią daugiau nei privaloma neinvestuosiu. Nepaisant to, kad Užkalnis rašo lietuviškai. Bet rašo jis apie Lietuvos nevykėlius Lietuvos nevykėliams ir statosti gražų gyvenimą ant to. Nors neneigiu, žmogus, pamatęs, jog Lietuviams patinka skaityti ir žinoti apie nevykėlius, tuo puikiai pasinaudojo. 

Skaityti toliau...

Britų ragana be šluotos

Šiandien sutikau britę raganą. Iš tiesų sutikau vakar ir šiandien labai tikėjausi jos nebepamatyti, tačiau vos įrašius paskutinius komentarus 25a Mandalay Road, išgirdau beldimą į duris. Pro duris dar neįžengusi prisistatė, jog yra labai tradicinių pažiūrų (maždaug 75 m. jai) ir pataisė mano megztinio rankoves. Sako, kad turiu būti labai protinga ir atidžiai klausyti, kai su ja bendrauju. Lakstė po butą ir viskuo piktinosi (ji yra buto savininkės motina, manau...). Aš įrašinėju, o ji bamba man aplinkui ir šūkauja parodyti, kaip visur nešvaru. Paaiškino, kad privažiavus imigrantų iš visokiausių šalių krito visko kokybė.

Paklausė, kiek laiko darau, ką darau, ir sako: manęs tai netenkina! Vos ne pareikalavo vietoj parodyti surašytą raportą. Iki šiol girdžiu kvaksėjimą dėl blogai išvalyto buto: blogai tas, blogai anas, blogai viskas. Ir galiausiai pradėjo kaltinti mane, kad meluoju ir nesakau, kas tą butą valė. Aš jai sakau, kad tai visiškai atskira kompanija, su maniške neturinti nieko bendro, o ji savo varo. Galiausiai nesuprato, kodėl aš turiu buto raktus ir išvis tai neįeina į mano darbą ir turiu daryti tik savo darbą (raktai įeina į mano darbą). Buvo juokinga ir baigusi savo darbą iškeliavau. Tik kvaksėjimą su visais originaliais komentarais vis dar girdžiu.

O jei tik 2 min trumpiau būčiau užtrukusi... Jei tik greičiau būčiau praėjusi pro parką, o ne mėgavusis saulėtu rudenišku oru. Būčiau išvengusi susitikimo.

Ir klausydama jos jaučiau didžiulę užuojautą netrukus atsikraustysiantiems naujiems gyventojams...

Skaityti toliau...

Bits and pieces

Well, that's the desk I like to see.

O ar kada rodžiau, kur gi apsigyvenau?

Pirmą namą rodžiau.

Antrą norisi pamiršti.

Čia reiškia: nepriimk skubių sprendimų pavargęs. Iš tiesų jau buvau pavargusi ieškoti gyvenamosios vietos Londone. Psichologija mano dar buvo lietuviška. Ok, ieškau pasiteisinimų. Taip, tai buvo kvailas sprendimas. Iš kvailų sprendimų gimsta gyvenimiškos pamokos ir pasitikėjimas intuicija. Vienas protingas žmogus yra pasakęs:

Intuicija yra ne kas kita, kaip gyvenimiška patirtis. 

Ah, vertinu ir geras, ir blogas patirtis. Ne tą pačią dieną. Po kurio laiko, kai naujos žinios nusėda į tam tikras informacijos kerteles. Patirtis, nuotykis, viskas, kas įdomu ir nauja, kad ir kur tai nuveda - tai yra mano narkotikas. Kada nors rašysiu knygą. O gal ir ne. Kiekvienam verta viską patirti pačiam, o ne apie tai skaityti. Tai yra nepalyginami dalykai...

3 mėnesiai prabėgo gana greitai ir įgijau gerą įprotį neleisti per daug laiko namuose. Be to, tuo metu įsibėgėjo mano darbas ir to laiko nebe tiek daug ir liko.

Deja, paskutinis žvilgsnis į namą išliko labai susiliejęs. Gėlynai ir krūmai bene geriausia namo dalis. Taip taip, geriausia. Neskaitant manęs pačios, kol esu name.

Na, ką padarysi. Rankose laikiau maišą maisto produktų, sprogstančią kuprinę ir virstantį lagaminą. Kas keisčiausia - tai buvo antras toks pats reisas persikraustymo dieną. Kažkokiu būdu atvykusi į Londoną su vienu lagaminu, viena rankine ir viena kuprine, nieko nepirkdama kraustausi iš vietos į vietą su dviem lagaminais, dviem sprogstančiom kuprinėm ir apsikabinusi daiktais, kuriuos gali išlaikyti 5 pirštai. O aš net prieskonius vengiu pirkti būtent dėl tos pačios priežasties, kad esu klajojanti čigonė ir prieskoniai tiesiog užima papildomą vietą.

Taigi, mano dabartinė gyvenamoji vieta yra kur kas jaukesnė. Ir 50% dienų/naktų labai maloni gyventi. Neblogas santykis už 2 zoną ir 130 svarų per savaitę (anoji vieta kainavo 385 svarus per mėnesį, šitoji apytiksliai 563 svarų per mėnesį. Totally worth it. Ne tik dėl vietos, kambario, bet ir pridėtinių bonusų name ir aplink namą )

Kadangi esu genijus (arba labai taupus žmogus, nors sprendžiant pagal tam tikrus žmones, tai yra susiję dalykai), tad prieš atostogas išsikraustau. Pirmiausia, mano sutartis baigiasi šitame kambaryje, bet esu idealus gyventojas, landlord leido pasilikti iki pat skrydžio su sąlyga, kad kambarį užleisiu žmogui, kuris jame ketina pasilikti ilgam. Oh, man neskauda; džiaugiuosi, jog su savo manta neteks keliauti kažkur į naują vietą ir svarbiausia - tos naujos vietos ieškoti. Tad atostogoms turiu papildomus 560 svarų, kas Ispanijoje turėtų man šį tą įpirkti, - minus storage unit mano nedideliam šlamštui (woohoo, mėnuo be kompiuterio!!). 

Na, o kad nebūčiau pamiršta - nuotrauka iš vienos iš mano darbo vietų.

Pasidalink kilusiomis mintimis! 

Išgirsta nuomonė skatina mąstyti, tobulėti, pažinti ir rašyti daugiau! 

Skaityti toliau...

Kasdieniai pasirinkimo džiaugsmai. Nėra nieko, ko nerasi Londone.

Vienas dalykas, ko niekada neradau Lietuvoje:

O apie grįžimą nė nepagalvosiu iki kol viskas, kas bus siūloma vegetarams Lietuvos maisto užeigose ir parduotuvėse, tai sūris ir 2 variantai nieko panašaus į maistą neturinčių tofu dešrelių. Malonu pastebėti, kad net ir savęs vegetarais nevadinantiems žmonėms yra natūralu dažnai valgyti visiškai vegetarišką maistą nesureikšminant, kad kiekviename patiekale turi būti gyvūlinės kilmės produktų antraip, vadinasi, nepavalgei. Malonu, matyti, kad jie tuo tikrai didžiuojasi. It's a win in a world of conscious consumption.

Ir šitas dalykas yra labai skanus: meat-free vištiena. Pripažino mėsėdžiai.

Skaityti toliau...

Šerbetinis ketvirtadienis

Universe siunčia ženklus...kurį laiką ieškojau tam tikro skonio ledų (šerbeto) ir kai juos radau, pasiėmiau, o tik tada pamačiau kilometrines eiles prie kasų ir išgirdau pypsėjimą. Pyp. Pyp. Pyp. Visos kasos sustojusios, dega raudonai. Laukiu laukiu, stoviu...

Nu ledai tikrai neverti tiek laiko. Vos padėjau ledus atgal į šaldiklį -išgirdau: kasos pradėjo veikti. :|

Ir kaaaaaip gerai, kad nelaukiau ilgiau! Pakeliui į namus supratau, kad pamečiau raktus! Arba kažkur viename iš milijono autobusų iškrito, arba betraukdama kortelę kelionėms (laikau toje pačioje kišenėje) pamečiau kažkur pietų Londone ant grindinio. Jau įsivaizdavau šį vakarą keičiamą mano durų spyną ir depozito netektį, nes pamečiau ir pagrindinių durų raktą.

Nieko gero nesitikėdama vis tik paskambinau į agentūrą, kur paskutinį kartą pamenu matant savo raktus. Ir vis dar nesitikėdama laukiau, kol išėjo patikrinti mano ką tik grąžintą ryšulį raktų! Tad 18:14 važiuoju autobusu tikėdamasi, kad raktai su dviem kortelėmis, iš kurių viena yra Tesco, yra mano. Agentūra užsidaro po 15 min, o man liko dar geras kelio gabalas.

Dabar matai, kaip viskas susijungė į vieną ir nedirbančios kasos (pirmą kartą tokį dalyką mačiau) buvo pats tas, kas padėjo man laiku pasiekti agentūrą! Dar kelios minutės parduotuvėje ir diena tikrai būtų pasibaigusi nakvojimu virtuvėje.

Grįždama tuo pačiu maršrutu išlipdama prie tos pačios parduotuvės užsukau ir greitai bei paprastai nusipirkau ledų. Šį kartą viskas veikė, o eilės buvo įprasto ilgio.

Istorijos moralas: pasikliauti siunčiamais ženklais. Jei kartais paprasti dalykai kiša pagalius į ratus, galbūt, kažką reikia daryti kitaip.

Skaityti toliau...

Kaip dieną pradėti tobulai?

Gerus įpročius išsiugdyti yra labai sunku. Užaugame su tuo, kas yra patogu, paprasta, greita, ar malonu tik tą akimirką, bet dažniausiai tai nėra sveika nei kūnui, nei protui, o neigiami rezultatai seka akimirkos maloumą. Geri įpročiai greitai ir numiršta.

Jei ne Jared Leto, tai šito įrašo nuotrauka būtų tapęs maistas ir aš to negaliu leisti.
Beje, keisčiausi vietomis su šituo žmogumi. Tai žmogus, gebantys iš gyvenimo padaryti viską, ko nori. 

Atvykus į Londoną pasikeitė viskas: maistas, žmonės, gyvenamoji vieta, laiko zona, darbo grafikas, darbas. Liko tik viena: mano drabužiai, kurie pastaruoju metu tapo nerealus galvos skausmas. Jie tinka tam žmogui iš praeities, nebe man.

Su visais pasikeitimais mirė visi mano ilgai ugdyti įpročiai. Kurį laiką bandžiau formuoti naujus, eksperimentavau - ypač su maisto produktais. Įdomu išbandyti tai, ko Lietuvoje nėra (arba yra, bet kainuoja atitinkamai brangiau kaip ir lietuviškas maistas svečiose šalyse), bet nuolat girdėdavau egzistuojant! O tai, ko Lietuvoje yra čia kaip ir nebeišeina pirkti. Man sąžinė neleidžia mokėti 3 svarus už tai, kas Lietuvoje kainavo 30 ct (tam tikro tipo avižiniai dribsniai, grikiai), kai už svarą galiu nusipirkti maišą bulgur (kodėl nėra lietuviško vertimo???). Pastarąsias dvi savaites dedu jas visur ir kai ryte klausiu savęs, ką noriu valgyti, atsakymas vienas: bulgur. Su kuo nors :D

Aš paprasčiausiai neprisirišu prie maisto taip, kaip tie žmones siaučiantys jų šaliai skirtose parduotuvėse. Na, nebent tos šalies virtuvė išties turtinga skoniais, spalvomis ir aromatais. Bet lietuviškoji tokia nėra. Kol jie bandė išsaugoti savo tautinį žodį, tol jie visiškai apleido bet kokį kitokį tautinės kultūros ugdymą. Lietuvių kultūra yra pažymėta skausmų, nepritekliais, sunkumais, o dabar - begaliniu pasididžiavimu laisve. Pagaliau! Kita vertus, mielai grįžtu prie Artimųjų Rytų ar indiškų skonių. Lietuviška virtuvė yra panaši į britų: druskytė, pipiriukas ir gana. Gal dėl to britai taip mėgsta indišką virtuvę, kuri gomurį paglosto skoniais, nors kaip girdėjau, britiška indiška virtuvė neturi nieko bendro su Indijos indiška virtuve. Kai išbandysiu, papasakosiu.


Grįžtant prie originalios temos... Mano formuojami įpročiai yra skirti kūnui, protui ir sielai ugdyti. Jie visi man padeda jaustis gerai ir siekti gyventi geriausią įmanomą gyvenimą (blogai skamba lietuviškai. Live your best life!). Jis tik vienas vienintelis.

Taip pat kasdieniai įpročiai, arba kitaip - ritualai, padeda jaustis tvirčiau ant žemės. Žmogus yra būtybė, mėgstanti tai, kas pažįstama ir ganėtinai sunkiai išgyvena pokyčius. Mano smegenys patyrė didžiulį krūvį pastaruosius kelerius mėnesius ir tik šiol dienom jaučiu, kad visa tai atslūgsta. Kurį laiką nesupratau, kas vyksta su mano fizine ir emocine savijauta iki kol pasidomėjau, kaip persikraustymą į naują šalį išgyvena kiti. Smegenys turi prisitaikyti prie naujų taisyklių, naujos aplinkos, naujo maisto, naujų žmonių, naujos visuomenės, naujo darbo, naujų veiklų. Esi kaip vaikas, kuris nuo pradžių mokosi apie pasaulį. Smegenys dirba įtemptu režimu iki kol nauja aplinka vėl tampa pažįstama.

Esu tikra, kad nuolatinis aplinkos keitimas tampa tiek pat natūralus kaip gyvenimas vienoje ir toje pačioje vietoje po kelių kartų. Mano magiškas skaičius yra 4, kada naujas dalykas tampa natūraliu streso nebekeliančiu dalyku. Verta pažymėti, kad keliavimas yra visiškai kitoks dalykas nei apsigyvenimas naujoje šalyje. Kelionė į JAV niekada nesukėlė sunkumų, nes tai pirmiausia ir buvo - tik kelionė. Ne apsigyvenimas.

Taigi, vėl bandau grįžti prie visko, kas mano gyvenimą daro geriausiu gyvenimu, kurį galėčiau gyventi.

Pirmiausia: kišenėje turiu kelionės bilietus. Gyvenimas nevertas gyventi, jei nėra numatyta bent viena kelionė. Ar bent jau koks nors laimę keliantis dalykas! Juk ne visi mėgsta keliauti, reikia to nepamiršti. Gyvenimas yra kur kas daugiau nei valgymas, miegas ir darbas. Juk turi tai būti daroma dėl kažko, o jei darbas, valgymas ir miegas neįgalina to dalyko, kurio nori, vadinasi, reikia kažką keisti.

Antra, ant mano durų kabo sąrašas dalykų, kuriuos noriu daryti kasdien, kad mano gyvenimas nevirstų tik miegu, valgymu ir slinkimu į nemėgstamą darbą:

Taigi, sėkmingos dienos receptas:

1. Meditacija, geriausia su dienos mantra.
2. Joga, kaulams prajudinti ir pakrauti energija. Jaučiuosi gyva.
3. Pusryčiai ir kava, be abejo. Žiūrint ne serialus, bet kažką vertingo. Rekomenduojama valgyti nespoksant į nieką, bet nereikia perspausti su naujais įpročiais, nes viskas griūna dar niekam netapus dalimi kasdienės rutinos.
4. 1 valandą rašyti. Dalykas, į kurį pasineriu valandoms per vieną kartą, bet jei apleidžiu, galiu savaitėm neprisėsti ir tai nėra kažkas, ką norėčiau daryti. Nesvarbu, kas tai, bet rašyti. Šiandien rašiau šiek tiek ilgiau nei valandą, o besidžiaugdama rytu atėjau parašyti ir į blogą. Manau, reikia uždėti limitą rašymui ir daryti pertraukas. Sakau, kai pradedu, tai manęs valandomis niekas nematys. Pamiršiu valgyti ir galiu pamiršti, kad reikia važiuoti dirbti.

Galbūt verta paminėti ir šito blogo rašymą, bet jis nėra mano sąraše. Tai šalutinis dalykas, nes jo indėlis į mano ateitį nėra toks stiprus kaip visa kita.

Sąraše yra dar keli dalykai, kuriuos įgyvendinti tikiuosi dienos bėgyje. Tačiau rytas yra tas laikas, kuris paruošia dienai. Ir kaip praleisi rytą, taip praeis likusioji dienos dalis. Nusiteikti pozityviai, pasikrauti teigiama energija, pasirūpinti protu, siela ir kūnu. Ir prisiminti, kad dabartiniai veiksmai sukurs žmogų, kuriuo būsi po 5 metų.

Juliana Spicoluk - dar vienas mane įkvepiantis žmogus. 

Pasidalink kilusiomis mintimis! 

Išgirsta nuomonė skatina mąstyti, tobulėti, pažinti ir rašyti daugiau! 

Skaityti toliau...

Stuktelėjo 6 mėnesiai Londone

Stuktelėjo 6 mėnesiai. Ar gali taip būti? Taip greitai?

Ir per šį laiką parašiau tik kelis įrašus. Nutiko visai nedaug reikšmingų įvykių, o gal tie įvykiai po dienos kitos atrodo kaip dalis mano gyvenimo. Vertinga dalis, bet kol kas gal dar ne laikas įvertinti. 

Patirtį Londone laikau kaip vieną didelį gabalą vieno įvykio. Apie jį sunku kalbėti, kol dar nesibaigė, kol dar aiškinuosi save ir miestą, kol po truputį tyrinėju šalį ir jos žmones. Kai esi turistas, užtenka akimirkos, kad kalbėtum apie vietos žmones ir papročius. O kai apsigyveni, supranti, kad viskas yra kur kas sudėtingiau, kur kas giliau, visai kitaip nei atrodė... 

Dabar kaip niekada anksčiau suprantu, kad turistas niekada nesupras šalies iki kol joje negyvens pagal vietos taisykles. Turistui viskas gražu ir paprasta, viskas nauja ir įdomu, bet kas, kas vietiniam gyventojui yra kasdienė nelaimė (kaip kad metro), turistui yra naujiena ir nuotykis, kaip kad man buvo gruodį. 

Dabar kaip niekada juokinga girdėti tokias pasididžiavimo frazes kaip "šiais metais aplankiau 15 šalių". Really? Ir ką pamatei? Išlindai iš oro uosto ir nuėjai į restoraną? Aš aplankiau vos kelias šalis ir kelis miestus. Niekada nesakau, kad lankiausi Italijoje. Sakau, kad buvau Romoje, nes likusios Italijos aš nemačiau. Izraelį mačiau, US mačiau. Ne viską, bet daug. Nesuvokiamai daug Teksaso, bet tai tik dalis mano unikalaus maršruto ir unikalių nuotykių. 

Ir kai kalbu apie mano iškeliavimą retai kalbu apie UK. Kalbu apie Londoną kaip apie atskirą pasaulį. Tai yra didžiulis, sudėtingas, įdomus ir jaudinantis pasaulis. Labai dažnai užknisantis, karštas, varginantis, perpildytas. 

Mano 6 mėnesiai buvo ... visokie. Gerokai lengvesni nei tikėjausi. Prieš išvykdama maniau, kad išgyvenusi Londoną, išgyvensiu bet kurią šalį. O čia lengvai viskas nuskilo. Daug lengviau nei kalbėjo "Emigrantai". Bet tai perša mintį, kad jei sugebi kažką padaryti savo šalyje, kur padeda ir sienos, tai kažką sugebėsi padaryti bet kur kitur. Paprasčiausiai nereikia įsikalbėti, kad "negaliu, nemoku, nežinau, bijau". Viskas yra tiesa, ką kalbi. Henris Fordas yra pasakęs kažką panašaus į: 

Jei sakai, kad gali, tu esi teisus. 

Jei sakai, kad negali, tu taip pat esi teisus. 

Kadangi įsiteigimas, jog negaliu ar bijau, ar nežinau, ar nemoku yra visiškai nevaisingas, kam tokius žodžius vartoti? 

Būtent nežinojimas buvo mano didelė motyvacija išvykti. Smalsumas yra vienas bazinių žmogaus poreikių (kai kas, ką išmokau viename iš Londono muziejų). Smalsumo dėka turime viską, ką matome aplink ir vadiname civilizacija. Smalsumo dėka žmonės kuria didelius ir reikšmingus dalykus, gyvena vertingus gyvenimus. Kad ir kaip stengiausi šitas mano poreikis nebebuvo patenkinamas Lietuvoje, o net ir nepadarius dar daug ko, ką metams bėgant nuveikiau Lietuvoje, aš visada norėjau keliauti. Ir ne tik keliauti, bet visiškai įsilieti į naujas kultūras ir šalis. Keliavimas man nėra tik pravažiavimas pro turistines vietas išnuomotame automobilyje. Ar 3 žmonių pakalbinimas ir išvadų darymas. 

Antropologai, norėdami ištirti gentį, keliasi gyventi į vieną iš jų trobų/urtų/iglu/kabaną/tipį/oką. Ne pro šalį praeina su popieriais ir fotoaparatu, bet gyvena, stebi, dalyvauja, priima jų papročius, mokosi jų kalbos, valgo jų maistą. Žinau, kad man gyvenimo neužteks pamatyti viską ir viską sužinoti, ką noriu sužinoti, bet žinau, kad vienoje vietoje sėdėti ir daryti tą patį, ką jau gerai pažįstu ir kas mano sielos nejaudina, yra paprasčiausiai mirti, iššvaistyti vienintelį turimą gyvenimą, leisti sielai visiškai sutrūnyti, pasirinkti būti nelaimingu, nepatenkintu ir visą likusį laiką nuobodžiauti. 

Į Londoną atkeliavau turėdama kelis tikslus; kai kuriuos įvertinsiu. 

→ Tobulai išmokti anglų kalbą. Dabar suprantu, kad nėra tokio dalyko. Norėjau atsikratyti akcento, bet tokio dalyko taip pat nėra. Tikrai jo atsikratyti galima tik su specialistais ir ilgu darbu, kas man yra visiškai nebūtina. Kai kurių šalių gyventojams (vokiečiams) perkąsti anglišką tarimą yra lengviau, o aš džiaugiuosi, jei neskambu rusiškai. Tobulumą pakeitė naujas tikslas: šnekėti greitai ir lengvai. Šnekėti. Kuo toliau, tuo labiau dievinu anglų kalbą. Frazės, terminai, žargonai vis lengviau skverbiasi į mano kasdienį žodyną, kuris jau prieš kelerius metus buvo tikrai platus dėka visų filmų ir serialų, kuriuos nuo paauglystės stengiausi žiūrėti tik anglų kalba. Ir kai dabar girdžiu žmogų, kuris prastai šneka, bet nori išmokti, klausiu: "o kokia kalba žiūri filmus?". Taip, pradžia niekada nėra lengva. Bet galbūt ta mano meilė kalbai ir noras išmokti skatino mintinai išmokti anglų kalbos žodynėlį, viską žiūrėti su angliškais subtitrais, verstis žodžius, kuriems suprasti nebeužteko konteksto, ir išgirsti ne tik žodžius, bet ištisas frazes, kurios apskritai pakeičia visų žodžių prasmę (ačiū už Urban Dictionary!!).

Mano kompleksai dingo girdint britų nusistebėjimą mano anglų kalba! Laikui bėgant tikslas pasikeitė, pasidarė nebereikšmingas, tad laikau jį pasiektu. Dabar tenoriu kasdien šnekėti ir rašyti anglų kalba. Juk tai ji atveria duris į viską, kas geriausia, ir į visą pasaulį. 

→ Surasti tai, kam norėčiau paskirti savo gyvenimą. Londonas pilnas galimybių. Čia yra viskas, kas galėtų šauti į galvą. Visi kursai, geriausi mokytojai, geriausios mokyklos, įvairiausios profesijos arba spalvingiausi žmonės, kurie gali papasakoti apie tai, kas yra už Londono ribų. Atvykau pavartyti galimybes ir ieškoti savos. Tikiu, kad kiekvienas žingsnis ir kiekvienas žmogus priartina prie mano tikslo.

Laimė yra tada, kai nuo ryto iki vakaro darai tai, ką nori daryti. 

Išgirdau tai iš Casey Neistat, bet manau, kad originalus autorius yra kažkas kitas. Bet kokiu atveju, tai yra visiškai paprasta tiesa. Kodėl reikia išvažiuoti tam, kad darytum tai, ką nori daryti? Geras klausimas. Dar vakar diskutavau labai panašia tema ir dabar pateiksiu kelis pasvarstymus.

Pirmiausia, man itin patinkanti mintis: tu esi atvaizdas 5 žmonių, su kuriais praleidi daugiausiai laiko. Aplinka labai stipriai įtakoja veiksmus, mintis, idėjas, norus ir supratau, kad norėdama eiti tolyn turiu pakeisti aplinką. Man nepatinka tai, kaip mąsto ir elgiasi lietuviai, kokios istorijos yra įtakojami, kokio charakterio suformuoti, kokių tikslų ir svajonių siekiantys. Be abejo, pažinau ir nuostabių žmonių, bet tai tik išimtys bendram šalies charakteriui. Norėjau išvykti iš posovietinės prisitaikėlės šalies, kurios didžiausias pasididžiavimas, jei gali dalyvauti bendrame vakarėlyje su skandinaviškomis šalimis ar Vakarų Europa. Aplinka (visuomenė, draugai, šeima, pažįstami, kolegos, ir t.t.) arba stabdo, arba įgalina. Aplinka yra svarbiausias faktorius siekiant gyventi tokį gyvenimą, kokio nori. Nemanau, kad sustosiu Londone, bet tai buvo postūmis į priekį.

Sunku apsakyti, kad Londone yra viskas, kas gali šauti į galvą. Čia atsiveria protas ir imi suvokti, kad yra ne tik darbas prie stalo ir kompiuterio. Yra ne tik siekis užsidirbti kaip įmanoma daugiau pinigų. Čia ėmiau galvoti ir girdėti apie įvairesnius būdus leisti laiką, dirbti ar nedirbti, kitaip vertinti pajamas ir išlaidas, kitaip suvokti save ir geriau suprasti savo poreikius. Kartais reikia pakeisti viską, atsirišti nuo to, kas įprasta ir likti tik su savimi pačiu, kad suprastum, kas gi tu esi ir ko gi tu nori. Kadangi visur pasaulyje, o Londone ypač, jei pats nemąstysi, atsiras dešimtys žmonių, kurie tau pasakys, ką mąstyti ir ką daryti. Triukšmo daug ir toje begalybėje triukšmo galiausiai pradedi matyti taškus, kurie esi tu. Tavo unikali asmenybė. Tavo paties norai. Tavęs taip stipriai nebeveikia aplinkinių žmonių pasirinkimai kaip spaudimas gyventi va tokį gyvenimą, nes neaišku kas pasakė, jog tai yra teisingas būdas gyventi savo gyvenimą.

Bet juokinga pagalvojus! Kiekvienoje šalyje ir kultūroje tai, kas priimtina ir teisinga, yra visai kažkas kito! Užkalnio knyga apie Angliją padėjo labai giliai pažvelgti į skirtumus tarp Lietuvos ir šalies, kurioje dabar gyvenu. 6 mėnesių pažinti neužtenka, tad man padėjo knyga iš žmogaus, kuris sugeba rašyti giliai ir 15 metų gyvenęs čia pat, kur aš dabar. Panašiai jaučiausi po kelionės į Izraelį, kur supratau, kad "normalu" yra visiškai kažkas kito nei Lietuvoje. Ir lietuviškas "normalumas" man niekada nebuvo savas. Galiausiai supratau, kad nėra tokio dalyko kaip "normalu" ir dabar turiu visišką begalinę laisvę savo gyvenimą padaryti tokį, į kokį žiūrėčiau su pasididžiavimu. Ir visai nesvarbu, ką kaimynas apie tai pasakys! Beje, Londone iš esmės niekam nerūpi, ką tu darai. Žmonės labai šilti, bet kiekvieno gyvenimas yra to žmogaus asmeninis reikalas. Žmonės čia atviri, nepaprastai draugiški ir palaikantys, smalsiai išklausantys tavo pasirinkimus ir mandagiai besidomintys, o ne, kaip įprasta, pirštą prie smilkinio sukiojantys lietuviai vos tik padarei kažką, ko jie dar kol kas nepadarė ir tikriausiai niekada nepadarys, nes tai nėra "normalu". Ir dar bjauriai apkalbės visiems, kas netingės klausytis. Britai/londoniečiai/londonietiškai mąstantys atvykėliai yra būtent tokie žmonės, kuriuos malonu turėti aplinkui.

Kiekvieną dieną darau žingsnius savo tikslo link. Stovėjimas vietoje, tie patys veiksmai, niekada neatneš naujų rezultatų. Ir nemanau, kad yra toks dalykas, kaip "viskas, sustojau, daugiau nieko niekada nebekeisiu, čia yra mano vieta". Žmogus yra smalsi būtybė ir jai būtinas judėjimas, pokyčiai, kad būtų išlaikomas susidomėjimas ir aistra gyvenimui. Aš tikriausiai niekada neturėsiu tos vienintelės veiklos dešimtims metų, negyvensiu toje pačioje vietoje dešimtis metų ir neturėsiu tų pačių žmonių aplink dešimtis metų. Galbūt tai yra mano gyvenimo "normalu".

Mano antrasis tikslas labai stipriai susijęs su savianalize ir savęs suvokimu. Ir vis dažniau pradėjau girdėti pasiūlymą ne mąstyti apie visą likusį gyvenimą, o pasirinkti daryti tai, ką noriu daryti dabar. Tai toli gražu nelygu frazei "gyventi šia diena". Tame yra kur kas daugiau apie ateitį, dabartį ir tikslus, nes mano tikslai niekada nėra skirti trumpalaikes užgaidas patenkinti. Jie visada yra dideli. Bet svarbiausia: jų siekimo procesas turi būti malonus, nes gyvenimas per trumpas jį švaistyti būnant nelaimingu.

------------------------------------

Iškeliavimas į Londoną, visa šita patirtis, yra vienas reikšmingiausių įvykių mano gyvenime. Aš šituo didžiuojuosi kaip sportininkas didžiuojasi aukso medaliu. Bet ne dėl to, jog Londonas yra kažkas ypatingo. Tai tik miestas. Tiek pat reikštų iškeliavimas į Maskvą ar į Atėnus. Tai didelis potėpis mano charakteriui ir gyvenimo istorijai. Prieš padarydamas didelį pokytį niekada nežinai, kas iš to išeis. Bet dabar žvelgdama atgal galiu pasakyti, jog tai buvo tinkamas žingsnis ir iš kiekvienos dienos, patirties ir žmogaus renkuosi pamokas. Kartais paprasčiausias pasivaikščiojimas mieste vis dar kelia virpulį širdyje ir aš sau tyliai sakau: tai Londonas! Aš esu Londone!

Taip sakiau ir vakar. 6 mėnesiai ir po gerų ar blogų dienų aš išsigąstu, kiek visko būčiau praradusi tiesiog toliau gyvendama Lietuvoje ir kiekvieną rytą su šleikštuliu keliaudama į nuobodų darbą su nuobodžiais žmonėmis ir su skausmu žvelgdama pro langą į laisvę ir kylančius lėktuvus.

Pasidalink kilusiomis mintimis! 

Išgirsta nuomonė skatina mąstyti, tobulėti, pažinti ir rašyti daugiau! 

Skaityti toliau...

Viešasis transportas (aka mano gyvenimas) ir pašnekesys apie vieną britiškiausių architektūrinių objektų. Pažinimo laikas.

Londono viešasis transportas yra didelė kiekvieno čia gyvenančio žmogaus dalis. Tikiu, kad net ir turint automobilį kartais paprasčiau sėsti į metro ir nusigauti į kitą miesto galą, net jei automobilį suteikia darbdavys. Žinoma, jis nepamainomas norint apžiūrėti apylinkes, kur metro ar traukinių kainos atgraso norą kažką pamatyti (nors reikia, gi, reikia!). 9 zona skamba kaip mitinė vietovė, kur vis dar egzistuoja magija ir troliai. Aš gyvenu 2-oje zonoje, o metro kainos atitinkamai kyla pagal tai, kiek zonų kerti. Į trečią stengiuosi neįvažiuoti (nebent autobusu), nes kaina be reikalo šokteli. Geriau persėdu į autobusą ir, jei neskubu, kelionė tik malonesnė. Metro yra didžiulis streso ir nerimo šaltinis. Gal įtakoja traukinių greitis ar besispaudžiantys žmonės, ar minios žmonių, klaidžiojančių tuneliais, sustojantys vidury kelio pamąstyti, keliantys kamštį ir pasipiktinimą. Traukis mąstyti į šoną ir neužstok kelio su savo septyniais lagaminais! Kartais sunku suvokti, kaip žmonės taip įsisuka į savo pasaulį, kad nebesivokia, jog jiems sustojus pasaulis aplink juos vis dar eina pirmyn.

Taigi, iš 2-os zonos nuvažiuoti į 9-tą kainuoja 7 svarus ir dar autobusas nuvažiuoti į metro stotį, kas iš viso yra 8.5 svaro. Sugrįžti atgal kainuos tiek pat, tad visos dienos atsitiktinė išvyka į 9-tą zoną iš viso kainuotų 17 svarų. Palyginimui: jei visą dieną važinėju autobusais (nepaisant zonos), dienos limitas yra £4.5. Jį pasiekus visos kelionės nemokamos (visoms zonoms, bet pabandyk tu su autobusu pasiekti 9-tą ... 3 valandos į vieną pusę!). 1-2 zonose kartu su metro, traukiniais ir DLR bei autobusais, dienos limitas yra £6,6, po ko viskas tampa nemokama, bet tik 1-2 zonose. Pridėjus trečią, dienos limitas yra £7,7; 1-4 zonose limitas jau £8,8 ir taip toliau. Žinoma, ne visi važinėja nuo 1 iki 9-tos.  Su metro tai 1 val ir 7 min kelio nuo Big Beno, su automobiliu 1 valanda ir 30 min (2 dienos, kitu metu kitaip). Bet čia tik tiesus kelias su metro į centrą. Jei norima nukeliauti į kokį Nothing Hill, kuris yra visai šalia, bet jau tenka persėsti į kitas stotis ir dar imti autobusą, kelionė su lengvai gali virsti į 2 ar daugiau valandų. Žmonės, gyvenantys, 1-4 zonose dažniausiai dirba Londono centre, tačiau kuo tolimesnės zonos, tuo labiau tie žmonės cirkuliuoja artimose keliose pernelyg nelįsdami lauk, kaip kad aš. Tad tos kainos ne tokios baisios - svarbu, per daug jų iškart nekirsti. Nors ką aš čia sakau. Londono viešojo transporto kainos yra vienos didžiausių pasaulyje, bet džiaugiuosi dienos limitais, kurie bent šiek tiek palaiko mano piniginę.

Tikiu, kad gyvenantys Londono pietiniame krašte niekada nėra matę Lonono šiaurinio krašto. O ko važiuoti? Kartais net ir centre besisukantys žmonės privengia kirsti Londono ar Tower tiltus ir pamatyti, kas yra anapus upės. Šiaurėje gyvenantys žmonės ne itin jaukiai jaučiasi pietuose, nepatinka architektūra ar kultūra, o pietuose gyvenantys išdidžiai pabrėžia, kad jie yra pietų Londono žmonės. Beveik visi privengia rytų Londono, kur spaudžiasi imigrantai, rajonai nėra itin malonūs, bet butai pigūs ir atvykėliai iš Rytų Europos ar Artimųjų Rytų ten kuria savo namus. Be abejo, rytų gal bijo prisiklausę istorijų ir to krašto nepažįstantys, kaip ir paprastai žmonės bijo visko, ko nepažįsta; kitiems tai visai toks pat rajonas, kaip visi kiti, tad asmeniškai aš nieko pasakyti negaliu. O jei kas pasakoja, tai pasakoja kažką baisaus, nes kam gi įdomu klausytis, kokia maloni ir įdomi diena Rytų Londone buvo? Paprastai tai nėra vakaro pašnekesių tema. Niekam neįdomu, rėžk, kas ką papjovė geriau. Na, toks įspūdis susidaro atsivertus laikraščius ir įsijungus žinias, bet žmonėms kišama tai, ką jie nori paskaityti, išgirsti ir galbūt kažką papjovė ir šiaurėj, ir vakaruose, bet žmonės nenori girdėti, kad prabangiame Vakarų Londone kažką pjauna. Jie nori girdėti ir manyti, kad visi banditai yra Rytuose, o žiniasklaida duos žmonėms viską, ką jie noriai skaitys ir dėl ko jie tai daryti nesustos.

Parašyti šiandien apie tai įkvėpė darbo reikalai. Prieš savaitę man agentas nw11 (zip kodas, šiaurės vakarų Londonas) įkišo popierius, kuriuos turi pasirašyti nuomininkas sw18 (pietvakarių Londonas), o po to turiu popierius grąžinti į nw11. Pirmiausia, man nepriklauso pristatinėti jokius popierius ir akivaizdžiai agentas norėjo sutaupyti važiavimą į sw18, nes paprastai jokia agentūra nedirba tokiais dideliais atstumais. Bet kadangi tą dieną buvau nw11, aplankiau agentūrą, o kitą dieną dirbau sw18, ką paverčiau pikniku Rochester parke. Seniai norėjau jį aplankyti ir tik dirbdama sw18 gavau progą tai padaryti, nes nuo namų iki parko yra maždaug 2.5 valandų kelionė į vieną pusę. Kaip sakau: galimybė, pasitaikanti tik kartą gyvenime.

Tad iki šiol popierius vežiojuosi su savimi, o agentas jau pradeda nerimauti - kur tie jo popieriai. Va toks gyvenimas didelio formato mieste. Visi mes nenorime pernelyg išvažiuoti iš savo kelio ir atsitiktinis atsidūrimas į kitame miesto gale yra neįprastas dalykas. Bet šiandien MOT mane paragino nuvežti popierius ir davė labai laisvą dieną - tik vienas darbas bet kuriuo dienos metu (galima sakyti laisvadienis). Kadangi esu užkietėjusi planuotoja, nubraižiau žemėlapį, kuris tikriausiai įdomus tik man, bet svarbiausia - kad įdomus ir dėl to jį čia talpinu.

Iš namų išvykstu apie 9:40. Atsikeliu prieš 7, kas jau tapo normaliu dalyku ir kuo labai džiaugiuosi, nes dažnu atveju nė žadintuvo nebereikia. Iki 9:40 laukiau žinių iš agento, su kuriuo niekaip nepavyko susiskambinti, bet nuostabos dėlei atrašė į e-mail, kurį užvardinau URGENT (SKUBU) ir ASAP (kaip įmanoma greičiau). Nes be to, kad rašyčiau šitą blogą, aš net visus savo indus išsiploviau, nors paprastai indus plaunu, kada jau nebegaliu paimti naujų švarių indų arba iš naujo panaudoti savus (o taip, negaliu pakęsti taškymosi vandenyje su purvinais indais ir kempinėm). Geriau iškart išplausiu krūvą indų, negu visą dieną taškysiuosi kriauklėje.

Taigi, kelionė iš taško A (namų būstinės; šitos skylės namais vadinti negaliu - kita vertus, negaliu skųstis. Gauni tai, kiek sumoki) į tašką B nukeliausiu per 1 val ir šiek tiek su metro ir dviem autobusais (vietoje buvau 10:50). Iš taško B į tašką C (šios dienos darbą) vyksiu 45 minutes (ten buvau ir darbą pradėjau apie 12:10, dirbau lėtai, ramiai, pasimėgaudama aplinka ir nufilmavau video, tad pastatą palikau apie 13 val). Po to esu laisva ir turiu dar visą dieną sau. Tad priklausys nuo nuotaikos, ar norėsiu kažką veikti. Oras puikus (apsiniaukę, gaivu, o po vakar ilgų lietaus valandų). Kadangi saulės čia prisigėriau daugiau nei esu įpratusi, norisi šiek tiek vėsos ir gaivos. Toks oras man suteikia jėgų, energijos ir stebėtina, bet itin pakelia toleranciją viskam, kas su Londonu ne taip jau ir gerai. O, apie tai dar rašysiu, tik rašinuką reikia užbaigti.

Labai daug savo dienos praleidžiu viešajame transporte arba mąstydama apie jį, kada iš vakaro (ar ryto) planuoju maršrutus, kuris bus greitesnis arba patogesnis, kaip susisukti tarp agentūrų ir lankomų namų. Dažnai žmonės susipažinę pirmiausia sužino vienas kito koordinates, kad žinotų, ar verta investuoti į draugystę. Nes kas gi kratysis per visą miestą, jei netyčia tu gyveni kitame gale. Mes visi žinome, kad to nebus ir net jei bus geri norai, galiausiai kasdieniai reikalai nustums važiavimą į kitą miesto galą kažkur į prioritetų sąrašo galą ir vienas kito daugiau niekada nebematysime. Norą susitikti dažniausiai koreguoja viešasis transportas, o ne pats žmogus ar susigalvota veikla. Ir toks yra gyvenimo būdas, kurį formuoja Londono viešasis transportas. Geriau atsisakyti veiklos nei toli važiuoti. Gerai, kad Londone veiklų netrūksta. Nebent gyveni pietryčių kampe, kaip kad aš iš pradžių. Tikrai, ten visiškai nieko nevyksta, kaip ir tolimesnėse zonose. Mano įspūdis į Londoną stipriai suformuotas to, ką matau stotyse ir pro autobuso langą. Iš tiesų važinėtis po Londoną yra didelis malonumas. Doubledeckers pažįstami visame pasaulyje, visi žino - tai Londonas. Dievinu šituos raudonus dviaukščius autobusus ir ne itin mėgstu tai, kaip jie banguoja. Pati laiptais dar nenusiritau, bet tikrai mačiau po autobusą skraidančius vaikus. Debiliukai nesugeba laikytis. Išmoks paskraidę. Ausinės į ausis ir vėl nebesigirdi kaip bliauna.

Po darbo patraukiau ieškoti patrauklios vietos sumuštinio valgymui. Užmačiau daug valgančių žmonių, bet širdis sakė - eik į priekį. Tad įsitaisiau priešais Elizabeth Bokštą (turistų paprastai vadinamą Big Beną, nors Didysis Benas yra tas varpas bokšto viduje mušantis valandas), po Mahatma Gandhi kojomis.

Šita mano vieta labai trukdė pro šalį plaukiantiems ir prie statulos besifotografuojantiems turistams. O aš išsitraukiau kompiuterį, prisijungiau prie vietinio nemokamo interneto šitoj vietoj (wow, btw) ir sutvarkiusi darbo reikalus, dabar rašau. Žinoma, valgydama sumuštinį grožėjausi viskuo, ką matau: turistais, kuriančiais nuvalkiotas prilaikomo ar apkabinto bokšto nuotraukas, savo telefonais fotografuojančius viską, ką pamato, tarsi internete dar trūktų Vestminsterio rūmų nuotraukų ar Big Beno. Aišku, remontuojamas gal jis ne kasdien, bet c'mon, chill. Just enjoy. Sustok ir pasigrožėk minutėlę, o kol pozuoji, tu gi net neatsisukai pasižiūrėti į auksinius bokšto raitinius, kiek dabar tiksliai valandų ir kaip nuostabiai bokštą gaubia mėlynas dangus. Nubėgai, o po 6 minučių bokštas muš valandas. Labai gražus skambesys, bet ar išgirdai jį, ar tik bokšto nuotrauką namo parsiveši ir niekada į ją nebepažiūrėsi? Laikrodis išmuš, keliausiu ir aš. Bet akimirka žavi... Viena tų, kurias norisi išsisaugoti atminty. Ypatinga.

Photo: Naf Selmani

Photo: Anna Potyondi

P.S. Jau kurį laiką ketinau parodyti Londoną iš vidaus. Londono butus gali pamatyti tik tie, kurie čia gyvena. Retas turistas, retas praeivis iš tiesų sužino, kaip tas londonietis gyvena. Tai tik viena priežastis, kodėl taip mėgstu savo darbą. Šitas butas vienas gražesnių. Niekada nefilmuosiu kiaulidės, kurią palieka stebėtinai daug žmonių, bet vieną kartą jau rodžiau nuotraukas. Dar taip baisiai nebuvo, bet panašu, kad valymo paslaugų įmonės dar ilgai nenyks.

Tai ne pats įsimintiniausias butas. Kažkada įkėliau lofto nuotraukas, kuriame 2 miegamieji neturėjo sienų ir esu tikra, kad kasdien susitrankyčiau nosį į visus iš stogo lendančius stulpus ir kampus. Keistas nuostabus butas. O čia tiesiog viena centrinių vietų, netoli Big Beno.

Skaityti toliau...