Pasitenkinimo paieškos mažuose dalykuose. Nauja gyvenamoji vieta.

Kai kurios dienos yra idealus pavyzdys kitoms dienoms. Kai kurios dienos būna tiesiog blogos, prastas pavyzdys. Likusios dienos yra tiesiog dienos ir tokias jas reikia priimti, kad ir ką atneštų, su pastangomis, kad ateinanti diena būtų geresnė nei praėjusioji. 

Šiandiena... buvo įdomi. Nesitikėjau nieko gero atsikėlusi 6 ryto kraustytis iš kambario A į kambarį B. Stiklinė kavos, šiek tiek interneto ir lėtai lėtai pradėjau judėjimą. Apie 7:30 jau buvau pernešusi visus savo daiktus ir pasidariau antrą stiklinę kavos (daugiau laiko plepėjau su kitu namo gyventoju, kuris patogiai įsitaisė mano kambaryje ir stebėjo kraustymosi procesą, o vėliau bandė padėti ir išsikraustyti, bet daviau žaidimo kortas, kad užsiimtų ir man netrukdytų, kas suveikė kaip burtų lazdele pamojus). Bet tarp išsikraustymo ir įsikraustymo (vėl lietuvių kalboje trūksta padorių veiksmažodžių šitiems procesams atskirti: move out, move in, putting the trash to their proper or approximate locations – argi ne paprasta???) nukeliavau į dar vieną užduotį/darbą. Tik vieną šiandien. Irgi nieko gero nesitikėjau, nes žmogus gyveno bute 4 metus (per tiek laiko daug keičiasi, kas apsunkina lyginimą su pirmuoju raportu), ir atsiuntė krūvą nuotraukų su komentarais apie kiekvieną bute rastą smulkmeną, kurios nepastebėjo inspektorius. O jėtau, galvojau, dar vienas pakvaišęs vyrukas, kuris drebės vos bet kokį komentarą įrašysiu.

Atėjau prie namo, kruopščiai perskaičiau visus komentarus, pasiruošiau. Skambinu domofonu (? atrodo, taip vadinamas lietuviškai...), atsiliepia: „ne ne ne, tu per anksti!“. Whaaaat? Žvilgt į laikrodį: 4 minutėm per anksti. Juokas ima, bet trepsiu lauke, suku ratus apie duris. Matau viduje sofą. Kodėl aš neįlindau į pastatą su prieš tai įėjusia mergina? Trepsiu, šalu, galvoju: „jei nori draugiško inspektoriaus, neversk jo ankstyvą rytą laukti lauke“. Jau girdžiu varpus, virš manęs pralekia lengvasis traukinys. Lygiai 10 ryto. Aš vis dar trepsiu, laukiu. Gal jis pats nusileis? 10:01. Hmm... 10:02. O gal dabar sakys, kad vėluoju??? Skambinu vėl.

Duryse pasirodo labai maloniai atrodantis vyrukas su šypsena! Ach, iškart palengvėjo. Pasirodo, kai paskambinau, jis dar miegojo! Gerai... kol kas pradžia nebloga. Einam į butą.

O butas... Atrodo, kad visiškai niekas nepasikeitė nuo originalaus raporto!! Paprastai toks darbas užtrunka labai nedaug. Ir daiktai sudėti į tas pačias vietas! Bet pasirodo žmogus yra labai įdomus pašnekovas! Smagu ne paprasčiausiai ateiti, padaryti darbą ir išeiti, o pasikalbėti apie viską, kas ant liežuvio. Sužinojau, kad visai šalia gyvena Gendalfas iš Lord of the Rings (na, ne pats Gendalfas, bet aktorius) ir yra vietinio pubo (pabo? Nes baras ir pabas – NE TAS PATS) savininkas. O tame pabe laiko legendinę lazdą iš filmo!!

The Grapes, here I come. 

Iš buto išėjau įkvėpta. Namo patraukiau pėstute, bent jau pusę kelio. O šiandien Londone Open House (atvirų durų) diena. Vakar neturėjau nė sekundės užsukti kur nors; ketinau šiandien. Bet nusprendžiau nespausti reikalų ir tiesiog pasikliauti tuo, ką sako siela, kur kojos neša. Ir eidama zigzagais pamačiau OH stendą. Užsukau į kažkokią tai Vokiečių bažnyčia. Didelės medinės durys, viduje – tuščia. Nesitikėjau rasti tuščią pastatą Londone. Netraukė mintis trintis su miniomis Open House pastatuose.

Bet būtent tyla, tuštuma, medis, istorija, kvapai, grindų girgždėjimas padarė tą vienintelį mano pamatytą pastatą ypatingu. Kitokio jo nenorėčiau matyti. Buvo gera vaikščioti aplink, prisėsti ir skaityti kažkokių tai žmonių laiškus, tokius pagarbius ir paprastus. Kažkas tos bažnyčios nenorėjo, kažkas ją uždraudė, kažkas kovojo ir dabar ji stovi, o kažkas tapo žinomas. Tik detalės. Pats pastatas tik pridėjo kažką gero į sielą šiandien. Ne ramybę, ne džiugesį, ne pasididžiavimą, bet kažką paprasto, bet gero. Pasitenkinimą. Dėkingumą.

Lėtai išėjau, palikdama duris praviras. Dairiausi daugiau OH lentų, keliavau link Tower Bridge, nes žinojau, kad ten turi būti kažkas. Bet ten radau tik Dead Man‘s Hole ("mirusio žmogaus skylė"). Vieta, kur buvo surenkami lavonai iš Temzės, laikomi lavoninėje po laiptais, o vėliau užkasami. Miela vieta. 

Londone yra daugiau panašių vietų. Pvz, Deptford, kur gyvenau prieš dabartinį rajoną, prieplauka, kurios linkis buvo pats tas rinktis žmonių kūnams tarp 1776 ir 1857 m, kada uostuose dirbo kaliniai, vakarais grįždavo į laivus, o mirę būdavo paprasčiausiai išmetami į upę. 

Ak, dievinu Londoną.

Lėtai lėtai traukiau namo ir kai pavargau, sėdau į autobusą. Žinojau, kad labai noriu raudono lūpdažio. Užsidegusi jau kelias savaites, kad reikia ir taškas. Nusipirkau pigiausią surastą tokį, kokio noriu (matte), nes nežinau, ar neišsigąsiu savęs (netestuoju TESTINIŲ lūpdažių ant savęs, tik ant rankų ir tada gąsdinu kruvinomis žymėmis visus, kurie pamato mano plaštakas), ir ar išvis po savaitės kitos nepraeis ūpas. Tad pirmasis bandymas įvyko bibliotekos tualete. Vis tiek turėjau šį tą atsispausdinti, o ji yra pakeliui į namus. Langai dideli, apšvietimas stiprus, o aš atrodau, kaip transvestitas!! Pasirodo, ryškaus raudono skysto lūpdažio kaip vazelino neužsitepsi! Galvojau, viskas, mano bandymas nepavyko, aš niekada nebūsiu iš tų moterų, kurios moka nešioti raudoną lūpdažį!

Namų šešėliuose bandžiau dar kartą ir galiausiai rezultatu likau labai patenkinta! Būtent tai, ko man reikėjo! Svarbiausia, nelįsti į dienos šviesą ir viskas bus gerai.

Parduotuvėje neatsispyriau „Marauder's Map“ džemperiui (HARIS POTERIS!!). Ir po to labai įdomiai atrodančiai suknutei. Ir dar palaidinukei ilgomis rankovėmis. Nu, praktiškai atrodau kaip žmonės. Dabar tik reikia rasti batus, kuriuos susigalvojau...

Džiaugiuosi, kad krausčiausi tik į gretimą kambarį, nes aną savaitę nebeatsilaikiau ir nusipirkau prieskonių. Atsibodo vienodo skonio maistas ;D Nepirkau nieko nieko, kas nebūtina vien tam, kad tuoj kraustysiuosi ir kuo daugiau daiktų, tuo sunkiau.... Bet viskas, ką nusipirkau, man teikia laimę ir yra verti to papildomo svorio. Dabar tik ieškau naujo lagamino, nes supratau, koks juokingai mažas lagaminas, su kuriuo atvykau į UK: 

Aš su vienu mažyčiu, o mergina su dviem XXL lagaminais... 

Prasimalus po miestą alkana grįžau į namus. Vis tik pietūs buvo prėski. Vakarykštis maistas ir vakare gamintas buvo nepaprastai skanus! Šiandien pašildytas... meh. 

Paprastai sugebu pasigaminti kažką tikrai skanaus ir dažnai išgirstu pagyrimų. Ypač mano Naan pica (nekeista, nes nieko nėra neįprasto and jos). Kurį laiką buvau įjunkusi į jas. 

Mano šios dienos pietus (vakar dienos vakarienę) paragavo žmogus, kuris ne itin yra ragavęs kažką, ką esu gaminusi. Juokiausi, kad čia tikrai nėra skanu, bet leidau. Padarė išvadas, kad esu prasta šefė/virėja/kulinarė/žmogus virtuvėje. Hmm... Bet aš žinau, kad nesu. Tad vakare pasigaminau a la Artimųjų Rytų patiekalą (kas iš tiesų tėra žali lęšiai su priedais, neatrodantys itin išvaizdžiai, bet aš tau ne instagraminu savo maistą, o valgau, tad man visiškai vienodai, kaip jis atrodo, kol yra karštas ir skanus). Turėjau tikslą įrodyti, jog aš gaminu gerai!! 

Rezultatas: mano patiekalas patiko. O aš išmokau turėti pasitikėjimo tame, ką gaminu. 

Beje, tai buvo totalus eksperimentas. Aš tiesiog žinau, ką ir kaip dėti, o į patiekalą įėjo net ir toks dalykas kaip jogurtas. Tiesiog. Kodėl ne? 

Gerai gerai, ne visada pasiseka, bet jei įdedu galvą ir susitelkiu į gaminimą, viskas gaunasi gerai ir suderinta. Be to, produktai nebuvo didelės rizikos. 

#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#

Dabartinis mano kambarys yra visi mano Londono kambariai kartu sudėjus. Kraustytis gal ir nebuvo baisiai džiugu; atrodė, kad anas kambarys daug jaukesnis ir malonesnis, nei šitas baltas, šaltas ir tuščias. Bet iš tiesų dabar tai pats geriausias kambarys Londone!! Didžiulė dvivietė lova, daug daug daug vietos kambaryje, jauki sofa, kelios lentynos ir paviršiai. Savininkas žada pritaisyti lempas, bet kol kas turiu laikinas ir gyvenu šiokioje tokioje prietemoje. Be to langai į gatvę ir kambarys skleidžia visokiausius garsus. O visa kita pliusai. 

Nerimavau, kad bus liūdnas kambarys, o dabar galėčiau ir pasilikti. Žinoma, jei netektų mokėti kaip už dvivietį ;D Bet akivaizdžiai šitą išnuomoti buvo kur kas sunkiau nei kitus namo kambarius, tad bendru sutarimu, jog lieku name, bet savininkas duoda laisvą kambarį, kad ir kuris tai būtų, atsikrausčiau čia. Nežinau kodėl, bet savininkas mane mėgsta, o man tai netrukdo. Kai pamirštu sumokėti nuomą, nė pypt iki kol pati neprisistatau ;D 

Tad toksai tas mano sekmadienis bendrais bruožais.


P.S. jaučiu, kad grožinių tekstų lietuviškai neišeina rašyti. Toks jausmas, lyg rašyčiau instrukciją, o ne istoriją. Nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau lietuvišką grožinę knygą - tokie dalykai tiesiog krenta iš galvos. Jaučiu praradusi gebėjimą rišliai reikšti mintis, o ir nenoriu blogui skirti daugiau laiko nei reikėtų - didelė investicija nebus niekuo atpirkta. Tad skubiai surašau instrukciją, sumetu nuotraukas ir tuo pasibaigia. Bet toks jausmas, kad visi žodžiai kartojasi, dalis žodžių skamba labai kvailai ir nuvalkiotai, nebemoku jungti sakinių ar skambėti juokingai. Ir iš dalies labai pikta rašant; jaučiuosi lyg būčiau virtusi kvailoka blondone, negaliu išreikšti didelės to, ką norėčiau! Manau, kad mano tekstai taip ir skamba. Vis tik tikiuosi, kad kvaila blondine nevirtau. Tik perdėlojau prioritetus. O lietuvių kalba kaip buvo, taip ir liko, niekam daugiau nei keliems lietuviams, nereikalinga kalba, į kurią daugiau nei privaloma neinvestuosiu. Nepaisant to, kad Užkalnis rašo lietuviškai. Bet rašo jis apie Lietuvos nevykėlius Lietuvos nevykėliams ir statosti gražų gyvenimą ant to. Nors neneigiu, žmogus, pamatęs, jog Lietuviams patinka skaityti ir žinoti apie nevykėlius, tuo puikiai pasinaudojo. 

Share: