Chilkoot trail. Nuotraukos.

Taigi taigi, daugiau sau nei blogo skaitytojams noriu aprasyti Chilkoot trail. Padariau daugybe nuotrauku ir net juokas ima - jos jokio jausmo neperteiks. Bet tiek to. Bandom. Zemelapis:

Kelia pradejom nuo Dyea Road apacioje, ilankoje. Keliavome palei raudona linija zemelapyje.

Is sono kelias atrodo mazdaug taip:

 

Iki siol baisu prisiminti Chilkoot Pass. Ziemos metu si atkarpa tampa lengviau pereinama. Del to Chilkootians keliavo butent ziema. O kai pasiekdavo Yukon, jau budavo vasara ir auksa susirinkti tapdavo paprasciau. 

Pirmaja diena keliavome iki pat Sheep Camp. Ilgiausia atkarpa. Kiti apsistodavo Canyon City. Logiska. Bet mums vietu liko tik Sheep Camp. Pasieke uzkandome ir kritome miegoti.

Antra diena nebuvo lengvesne uz pirmaja. Kelemes 6 ryto, greiti pusryciai, palapines pakavimas ir vel i kelione. Myliu vos pora maziau, bet iveikti teko Chilkoot Pass ir apsistoti galejome tik Happy Camp. Pasieke stovykla pasistatem palapine, iskrovem maista ir kritome miegoti. 

Trecia diena prasidejo malonumai. Sunkiausios dienos praejo, galejome atsipalaiduoti ir mums tereikejo iveikti atkarpa iki Deep Lake. Ryte atsikele apsidairem.... Pirmas dvi dienas turejome pasakiska ora, saule, siluma, giedra dangu. Trecioji diena buvo darganota.... Salta, panasu, kad lis. Teko sukaupti jegas, nes buvo tikrai vesoka... Palapineje miegoti silta, nors ir neminksta, bet tiek pavargus uzmigti galima bet kur ir ant bet ko. Atsikelus i lauka islisti yra pati nemaloniausia dalis. Nors ketinome puse dienos nieko neveikti ir tiesiog kaupti jegas, bet netrukus po pusryciu vel issiruosem i kelione.  Kad isvengtume lietaus. Ir is tiesu galiausiai buvo taip, kad visas dienas mes tik vos vos buvome priekyje. Paskutine diena, kada jau lipom i traukini gavom ziniu, kad Chilkoot trail skesta. Iskart uz musu.

 Taigi, pasieke Deep Lake ten radome tik krumynus melyniu, bet jokios trobeles....
 

Liudna. Prisirinkome melyniu ir nusprendem bandyti laime ir apsistoti tolimesneje stovykloje, nors ir nepriklause ji mums. Rizikavome buti isvyti, bet pirmosios stovyklos parode, kad laisvu vietu apsciai. Ir padarem geriausia sprendima per visa kelione - ten ne tik buvo trobele, bet ir galejome susilti salia krosnies. Tai buvo geriausia naujiena - maniau, kad ateinancias tris dienas salsiu. Vakara praleidome Lindeman City prie krosnies, pasigaminome makaronu, susilome, aptingome ir kritome i miegmaisius net indu neissiplove. Ech, rytas uz vakara protingesnis.

 

Toji krosnele mums taip patiko, kad nusprendeme Lindeman City praleisti dar viena diena ir taip atgauti jegas. Tuo tarpu apsilankeme gretimoje palapineje ikurtame muziejuje, pasiemem Chilkoot trail sertifikata, pasidomejom istorija ir iskeliavom ieskoti dar daugiau melyniu. Deja, aplink ju nebebuvo.... Neberadome iki pat Chilkoot trasos pabaigos tokio kiekio melyniu, kiek ju buvo prie Deep Lake. O jei ir radom - tai jos buvo mazos ir neskanios. Ech, bet uztat kooookios melynes.... Dideles, saldzios.... Pykau ant savo keliones partnerio, kad taip skubino ir priverte palikti Deep Lake melynes. Papykau, pabariau ir atleidau.

Na, o paskutine, penkta diena vel iskeliavom pakankamai anksti: 7:30 buvome kelyje ir turejome nukeliauti iki pat Bennett lake bei uzbaigti trasa ir suspeti i traukini. Pasilikome papildomo laiko tam atvejui, jei visgi kazka sumaisem su Kanados laiku ir traukinys ne 15:10, o 14:10. Pasiekem paskutine stovykla, pavalgem, pasistatem palapine ir dar porai valandu uzmigom. Grazu, sauleta paskutine diena. Kelione namo buvo ilgoka - 2.5 valandos, bet vaizdai pasakiski, gidas idomus ir kelione neprailgo... net nepaisant fakto, kad traukiniu keliavau jau koki 5 karta. Vis tiek kiekvienas gidas pasakoja siek tiek kitaip. O pati Gold Rush istorija nepaprastai idomi. Niekad tuo nesidomejau, net nepagalvojau, bet cia atkeliavus viskas uzburia.... Skagway iskilo vien del aukso karstliges. Nebutu rade aukso, nebutu Skagway, nebutu Dyea, arba apie juos zinotu tik tie 10 cia isikurusiu ramybes kalnu prieglobstyje ieskantys zmones. 

Paskutine diena issikrove telefonas ir paskutines nuotraukos... gaaaal... bus ikeltos veliau. Atnaujinsiu irasa. Kol kas tiek. Malonu buvo prisiminti :}

P.S. Geriausi mano kada nors tureti pusryciai. Oatmeal su chilkoot trail melynemis. Ir kava. Zvelgiant i Lindeman Lake.

Skaityti toliau...

Istorija

Tiek daug istorijos, tiek daug galima pasakoti. Pirmiausia noriu supažindinti, kas yra Chilkoot trail, kokia jo prasmė, kodėl tai Skagway ir Kanadai svarbi teritorija, kodėl tiek daug žmonių keliauja šiuo maršrutu.

Einant trasa galima pastebėti išlikusių jau gerokai surūdijusių artefaktų: įrankių nuolaužų, nykstančių valčių, vežimų dalių ar net metro skersmens pjūklą. Kaip ir priklauso, visa tai neliečiama, kad keliautojai ir po mūsų galėtų jais pasidžiaugti. Svarbiausi artifaktai jau muziejuose, o čia liko tik tai, ką pametė kiti "nereikšmingi" 100 000 žmonių. Visi šitie žmonės prieš daugiau nei 100 metų, tiksliau 1897 ir porą metų vėliau keliavo į šiaurę, Yukon (Kanadą) aukso ieškoti. Kelionę pradėdavo Dyea, kaip mes, arba Skagway ir keliavo tais takais, kuriais vėliau ėjome ir mes. Per miškus, per upes, per tvenkinius JAV pusėje ir per uolas, per sniegą, pro nuostabius ežerus, kalnus, mirusius miškus Kanados pusėje. Keista, bet perkopus Chilkoot Pass gamta išsyk pasikeičia. Nors JAV ir Kanadą skyrė tik kalnas, per kurio susiaurėjimą ir perėjom, pokyčiai akivaizdūs. Bet labiausiai žavi tai, kaip žmonės tausoja šiuos nuostabius gamtos kūrinius. Nė vienas keliautojas po savęs nepaliko šiukšlių. Mus reikalavo visas šiukšles neštis su savimi, nepalikti net tualetuose, nes tai prišaukia meškas. Užsuk bet kur į mišką ir nerasi nė vieno popierėlio. Dėl to visur gražu, gera ir atrodo, kad eini per vietas, kur dar žmogaus nebūta. Ir mintyse stovėjo vaizdas, kaip atrodo Lietuvos gamta... Vos berasi vietą be šiukšlių. Svečias paliks dar kalną šlamšto iš paskos. Nes jau ir taip šiukšlių pilna. "Jau prieš mane buvo. Tai kuo aš prastesnis, kad šiukšles su savimi išsivežčiau?". Liūdna. Ir JAV, ir Kanadoje, kiek vietų aplankiau, kiek kalnų įkopiau - visur švaru. Būtų gražu ir Lietuvoje, bet visos tos šiukšlės ir buteliai....
Dėl šito skirtumo tarp kultūrų labai liūdna.

Grįžtant prie Chilkoot Trail. Ant kupros nešiau kažkiek kilogramų svorio, vos pajėgiau pati užsimesti kuprinę. Bet tikiu, kad ir tas svoris neprilygo tam, kiek nešė žmonės tada, per aukso karštligę. Kad galėtų patekti į Kanadą, jie turėjo pernešti kartu su savimi toną gėrybių: įrankių, maisto, drabužių. 

 

Aukso ieškotojai turėdavo įkopti 800 pėdų aukščio stačia įkalne nuo 20 iki 40 kartų nešdami nuo 50 iki 100 svarų iki kol galiausiai visi reikiami daiktai būdavo paruošti viršuje šiaurės vakarų raitosios policijos inspekcijai. Kartais visko pernešimas užtrukdavo iki poros metų. Reikalavimas ne veltui. Tai išgelbėjo daug gyvybių, pirmiausia nuo bado. Ne visi tai įveikė. 33 mylių kelias virsdavo tūkstančio mylių kelione aukštyn ir žemyn. Kai kurie pasidavė, kitus gąsdino sniego lavinos ir galiausiai tik 30 000 žmonių perėjo į kitą Chilkoot Pass pusę. Skaudžiausia tai, kad viską pernešę, sugaišę mėnesius ar metus, išleidę visus savo pinigus, pasiekę Klondike sužinodavo, kad aukso karštligė baigėsi, auksą jau susirinko arčiau buvę. 

Kol kas tiek. Iki kito karto! 

P.S. virtualioje kiseneje jau guli bilietai i San Franciska. Rugsejo 12 diena palieku Skagway. Ech, kaip greitai ... 

Skaityti toliau...

Tough Cookie

Jei močiutė žinotų, ką darau, tai pasakytų: eik daržus ravėt, eik bulves kast, eik šieną grėbt, eik ropes raut, o ne miškuos vaikščiok. Jei žinotų, kad už tai dar ir sumokėjau, ir visas jėgas atiduodama kopiu į kalnus, einu mylias vien dėl istorijos, vien dėl nuotykio, vien dėl jausmo ir begalinio gamtos grožio, tai dar ir vytele drožteltų. 

Bet aš čia jau trečią dieną. Pagaliau turiu ir jėgų, ir laiko kažką parašyti. Ir nerandu žodžių apibūdinti nuovargį, grožį, troškimą poilsio, kalnus, upes, ežerų spalvas... Net ne mėlynumą, o spalvas. Jų daug.
Tai visiškai kita nei bet kas, ką patiri. Tai ne tik stovyklavimas. Tai ne tik pasivaikščiojimas.

Atrodo, kad net mintys išsivalo, praskaidrėja, lengviau susidėlioti. Valandų valandos ėjimo be žmonių šurmulio, be tuščių plepalų, be būtų ar nebūtų problemų, be jokių trukdžių. Be darbo, be reikalų, be darbų sąrašo, ką reikia atlikti. Be sustojimo. Kada eini iki kol keliai linksta, kada jau pėdos kliūna už akmenų, kada kuprinė atrodo nebepakeliama. 

Pirmą dieną, kai pagaliau pasiekėme stovyklą ir prieš krentant į miegmaišį šildėm vakarienę, skaudėjo atsistoti, atsisėsti ir tiesiog judėti. Kelias nuo pastogės, kur valgėm, iki palapinės buvo ilgas ir kankinantis, nors iš tiesų tik minutė kelio. Tą dieną nuėjome 13 mylių. Nedaug, bet pridėk kuprinę su maisto atsargom, palapine ir miegmaišiu, ir net iki pirmos stovyklos nukeliauti darosi sunku. O mūsiškė už dar dviejų... Kai vakarop sėdėjome paskutinėje pavėsinėje, kada sekantis sustojimas - mūsų stovykla, kada buvo likusios dvi mylios ir vos lašelis jėgų, kada kiekvienas žingsnis buvo skausmingas, o sustojimas dar skausmingesnis, į priekį varė didžiulis noras pagaliau nusimesti kuprinę ir tiesiog užmigti. Saulė jau leidosi, o keliauti naktį nesinorėjo. Pirmoji ir antroji dienos buvo pačios sunkiausios. Dalis keliautojų sustoja Canyon city, pusiaukėleje. O tarp mūsų buvo tik vienas patyręs keliautojas, tad likusiems, tarp jų ir man, toks svoris ir atstumas buvo nauja. Ėjome 9 valandas. 

Vakare buvo baisu pagalvoti apie kitą dieną laukiančią įkalnę. Žadintuvas skambėjo 6 ryto.
Nuo antros dienos keliavome tik dviese. 

Trečią dieną sutikti kiti keliautojai, su kuriais jaukiai šildėmės pavėsinėje, mane pavadino tough Cookie. Vien už tai, ką darau.

Skaityti toliau...