Istorija

Tiek daug istorijos, tiek daug galima pasakoti. Pirmiausia noriu supažindinti, kas yra Chilkoot trail, kokia jo prasmė, kodėl tai Skagway ir Kanadai svarbi teritorija, kodėl tiek daug žmonių keliauja šiuo maršrutu.

Einant trasa galima pastebėti išlikusių jau gerokai surūdijusių artefaktų: įrankių nuolaužų, nykstančių valčių, vežimų dalių ar net metro skersmens pjūklą. Kaip ir priklauso, visa tai neliečiama, kad keliautojai ir po mūsų galėtų jais pasidžiaugti. Svarbiausi artifaktai jau muziejuose, o čia liko tik tai, ką pametė kiti "nereikšmingi" 100 000 žmonių. Visi šitie žmonės prieš daugiau nei 100 metų, tiksliau 1897 ir porą metų vėliau keliavo į šiaurę, Yukon (Kanadą) aukso ieškoti. Kelionę pradėdavo Dyea, kaip mes, arba Skagway ir keliavo tais takais, kuriais vėliau ėjome ir mes. Per miškus, per upes, per tvenkinius JAV pusėje ir per uolas, per sniegą, pro nuostabius ežerus, kalnus, mirusius miškus Kanados pusėje. Keista, bet perkopus Chilkoot Pass gamta išsyk pasikeičia. Nors JAV ir Kanadą skyrė tik kalnas, per kurio susiaurėjimą ir perėjom, pokyčiai akivaizdūs. Bet labiausiai žavi tai, kaip žmonės tausoja šiuos nuostabius gamtos kūrinius. Nė vienas keliautojas po savęs nepaliko šiukšlių. Mus reikalavo visas šiukšles neštis su savimi, nepalikti net tualetuose, nes tai prišaukia meškas. Užsuk bet kur į mišką ir nerasi nė vieno popierėlio. Dėl to visur gražu, gera ir atrodo, kad eini per vietas, kur dar žmogaus nebūta. Ir mintyse stovėjo vaizdas, kaip atrodo Lietuvos gamta... Vos berasi vietą be šiukšlių. Svečias paliks dar kalną šlamšto iš paskos. Nes jau ir taip šiukšlių pilna. "Jau prieš mane buvo. Tai kuo aš prastesnis, kad šiukšles su savimi išsivežčiau?". Liūdna. Ir JAV, ir Kanadoje, kiek vietų aplankiau, kiek kalnų įkopiau - visur švaru. Būtų gražu ir Lietuvoje, bet visos tos šiukšlės ir buteliai....
Dėl šito skirtumo tarp kultūrų labai liūdna.

Grįžtant prie Chilkoot Trail. Ant kupros nešiau kažkiek kilogramų svorio, vos pajėgiau pati užsimesti kuprinę. Bet tikiu, kad ir tas svoris neprilygo tam, kiek nešė žmonės tada, per aukso karštligę. Kad galėtų patekti į Kanadą, jie turėjo pernešti kartu su savimi toną gėrybių: įrankių, maisto, drabužių. 

 

Aukso ieškotojai turėdavo įkopti 800 pėdų aukščio stačia įkalne nuo 20 iki 40 kartų nešdami nuo 50 iki 100 svarų iki kol galiausiai visi reikiami daiktai būdavo paruošti viršuje šiaurės vakarų raitosios policijos inspekcijai. Kartais visko pernešimas užtrukdavo iki poros metų. Reikalavimas ne veltui. Tai išgelbėjo daug gyvybių, pirmiausia nuo bado. Ne visi tai įveikė. 33 mylių kelias virsdavo tūkstančio mylių kelione aukštyn ir žemyn. Kai kurie pasidavė, kitus gąsdino sniego lavinos ir galiausiai tik 30 000 žmonių perėjo į kitą Chilkoot Pass pusę. Skaudžiausia tai, kad viską pernešę, sugaišę mėnesius ar metus, išleidę visus savo pinigus, pasiekę Klondike sužinodavo, kad aukso karštligė baigėsi, auksą jau susirinko arčiau buvę. 

Kol kas tiek. Iki kito karto! 

P.S. virtualioje kiseneje jau guli bilietai i San Franciska. Rugsejo 12 diena palieku Skagway. Ech, kaip greitai ... 

Share: