Jei močiutė žinotų, ką darau, tai pasakytų: eik daržus ravėt, eik bulves kast, eik šieną grėbt, eik ropes raut, o ne miškuos vaikščiok. Jei žinotų, kad už tai dar ir sumokėjau, ir visas jėgas atiduodama kopiu į kalnus, einu mylias vien dėl istorijos, vien dėl nuotykio, vien dėl jausmo ir begalinio gamtos grožio, tai dar ir vytele drožteltų.
Bet aš čia jau trečią dieną. Pagaliau turiu ir jėgų, ir laiko kažką parašyti. Ir nerandu žodžių apibūdinti nuovargį, grožį, troškimą poilsio, kalnus, upes, ežerų spalvas... Net ne mėlynumą, o spalvas. Jų daug.
Tai visiškai kita nei bet kas, ką patiri. Tai ne tik stovyklavimas. Tai ne tik pasivaikščiojimas.
Tai visiškai kita nei bet kas, ką patiri. Tai ne tik stovyklavimas. Tai ne tik pasivaikščiojimas.
Atrodo, kad net mintys išsivalo, praskaidrėja, lengviau susidėlioti. Valandų valandos ėjimo be žmonių šurmulio, be tuščių plepalų, be būtų ar nebūtų problemų, be jokių trukdžių. Be darbo, be reikalų, be darbų sąrašo, ką reikia atlikti. Be sustojimo. Kada eini iki kol keliai linksta, kada jau pėdos kliūna už akmenų, kada kuprinė atrodo nebepakeliama.
Pirmą dieną, kai pagaliau pasiekėme stovyklą ir prieš krentant į miegmaišį šildėm vakarienę, skaudėjo atsistoti, atsisėsti ir tiesiog judėti. Kelias nuo pastogės, kur valgėm, iki palapinės buvo ilgas ir kankinantis, nors iš tiesų tik minutė kelio. Tą dieną nuėjome 13 mylių. Nedaug, bet pridėk kuprinę su maisto atsargom, palapine ir miegmaišiu, ir net iki pirmos stovyklos nukeliauti darosi sunku. O mūsiškė už dar dviejų... Kai vakarop sėdėjome paskutinėje pavėsinėje, kada sekantis sustojimas - mūsų stovykla, kada buvo likusios dvi mylios ir vos lašelis jėgų, kada kiekvienas žingsnis buvo skausmingas, o sustojimas dar skausmingesnis, į priekį varė didžiulis noras pagaliau nusimesti kuprinę ir tiesiog užmigti. Saulė jau leidosi, o keliauti naktį nesinorėjo. Pirmoji ir antroji dienos buvo pačios sunkiausios. Dalis keliautojų sustoja Canyon city, pusiaukėleje. O tarp mūsų buvo tik vienas patyręs keliautojas, tad likusiems, tarp jų ir man, toks svoris ir atstumas buvo nauja. Ėjome 9 valandas.
Vakare buvo baisu pagalvoti apie kitą dieną laukiančią įkalnę. Žadintuvas skambėjo 6 ryto.
Nuo antros dienos keliavome tik dviese.
Nuo antros dienos keliavome tik dviese.
Trečią dieną sutikti kiti keliautojai, su kuriais jaukiai šildėmės pavėsinėje, mane pavadino tough Cookie. Vien už tai, ką darau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą