Tai vienintelis dalykas, šaunantis į galvą, kai galvoju, ar ne metas kažką parašyti į šitą blogą. Visada sakau, kad laimingi žmonės yra labai prasti menininkai/rašytojai/poetai. Jie tiesiog skendi palaimoj viskuo patenkinti ir nebegalėdami rasti jungties su likusiu pasauliu.
Ilgai galvojau, kaip gi išreikšti visą šitą mano patirtį? Kaip parodyti tą pilnatvę, džiaugsmą, įdomumą žmonėms, kurie negali to suprasti, nes gyvena visiškai kitokiame pasaulyje, visiškai kitaip žiūri į tuos pačius dalykus? Kaip teisingai išreikšti save, kad jie suprastų būtent taip, kaip noriu, o ne pritaikytų savo įsitikinimus, kurie dažniausiai yra labai neteisingos mano patirčių interpretacijos. Vieną dieną toptelėjo į galvą vietoje "kaip?" klausti "kodėl?" - svarbiausio klausimo, kuris skatina žmogaus augimą ir tobulėjimą. Nusprendžiau palikti fotoaparatą namuose, nebeieškoti būdų parodyti, paaiškinti ar pagrįsti savo veiksmus, ir tiesiog plačiomis smegenimis mėgautis tuo, kas vyksta nebandant atpasakoti. Bet kokiu atveju istorija niekada nebūna pilna ir tam tikri jos fragmentai nukarpomi, tad atpasakojimas bendrai publikai iš esmės tampa tik viena vaivorykštės spalva. Kurį laiką galvojau, ar išvis dar verta rašyti čia, bet kažkada pažadėjau parodyti bent jau namo nuotraukas, kuriame apsigyvenau.
Įrašo laiko juosta yra lanksti ir be jokios chronologinės tvarkos, tačiau paliksiu dalį taip, kaip jaučiausi "tada".
 |
| Gyvenimas daug paprastesnis, kada nustoji save aiškinti ir tiesiog darai tai, kas tinka tau. |
Sėdžiu virtuvėje, už manęs tiksi orkaitės laikmatis. Gaminu vakarienę. Dievinu šitą namą. Prisimenu vakarą, kada žengiau pirmuosius žingsnius gatve, tapusia mano namais šį mėnesį. Grangehill Road, SE9 1SR.
Niekada nepavykdavo įsiminti pašto kodų Vilniuje, bet čia pirmasis dalykas, kurio klausia. Gatvės pavadinimas? Nejuokink. Niekada negali būti tikras, ar teisingai išgirdai. Kaip tada, kai registravausi NINo interviu. Kaip ir priklauso, man padiktavo pašto kodą, aš jį užsirašiau, šiek tiek per daug simbolių... Dėl viso pikto paklausiau gatvės pavadinimo. Pkažkaskažkas Road, atsakė mergina gražia britiška anglų kalba. Gerai... Jokios naudos. Dar kartą jai padiktavau mano užsirašytą pašto kodą, mergina energingai patvirtino, kad jis teisingas, ir tikėjausi geriausio - kad jis nukreips mane tinkamu adresu. Padėjusi ragelį atsidariau žemėlapius, ieškodama nurodyti adreso ir kažko panašaus į Pkažkaskažkas Road. Oficialus puslapis neteikė jokios informacijos, kad tuo adresu egzistuoja koks nors jų biuras. Aš vis dar tikėjau, kad adresas teisingas. Pkažkaskažkas... Hmm... Kaip tai galėjo skambėti? Nuo šiol įrašinėsiu visus savo pokalbius. Mano pasitikėjimas gebėjimu išgirsti ir suprasti šiek tiek sumenko. Tie išdidūs britai, kurie nori Brexito. Kaip jie gali reaguoti į žmogų, kuris šneka lėtai, su akcentu ir nesupranta nieko, ką jie sako. Nieko gero nesitikėk. Interviu jau kitą rytą. Pagalvojau, kad Londonas mane priima, nes paprastai interviu kitai dienai neskiria... Mano laimei, kažkur internete atrastas darbo centro adresas manęs neapgavo. Atėjau ten, kur reikia, ir manęs neišspyrė. Bendravo maloniai, kaip ir visi iki šiol sutikti žmonės Londone - britai ar ne britai. Tai kaip karštas dušas šaltą dieną mano lietuviškumo išsekintai sielai... Ir galiausiai, tai ne Pkažkaskažkas, o 67 Upper Tooting.
Po 2 dienų atėjo laiškas su visa reikiama informacija ir interviu adresu. Thanks.
Jei viskas būtų paprasta, nebūtų iš ko pasijuokti.
Taigi, pradėjau apie namą, o mano greičiau už pirštus mąstančios smegenys nušuoliavo prerijomis.
207 namas, raudonos durys. Skambučio nėra, tik rankena pabelsti, kaip senoviniuose namuose, tik be liūto galvos.
Tuk tuk, duris atidaro aukštas vaikinas klausiančiu žvilgsniu "o kas gi tu dabar"? Pereinu prieškambarį, suku į kairę pro baltas duris ir prieš mano akis atsiveria nuostabiausias vaizdas - šilta jauki svetainė su minkštučiais foteliais, kažin koks filmas ir besikūrenantis židinys, kuris per akimirką ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai sušildo ir išsyk pasijuntu kaip namuose...
 |
| Paštas visada atkeliauja kaip netikėta dovanėlė... Ypač tada, kai laiškas adresuotas man! |
 |
| Mano mėgstamiausia darbo vieta... |
 |
| ....arba kartais čia |
 |
| Vaizdas pro miegamojo langą |
 |
| Miegamasis |
Ateinančias savaites gaudau kiekvieną progą bendrauti su britais ar ne britais ir kaip įmanoma greičiau pripratinti klausą ir liežuvį. Socialinį gyvenimą iš naujo kurti pradedu nuo stalo žaidimų. Pirmiausia, anglų kalbos tobulinimas yra vienas iš mano imigracijos į UK tikslų, o antra - laukia keli darbo pokalbiai, per kuriuos turiu pademonstruoti nepaprastą pasitikėjimą savimi, kuris, primenu, sumenko po mano pirmųjų pokalbių telefonu, bet laiškuose prisiekinėjau, kad neturiu jokių problemų kalbėti nei gyvai, nei telefonu. Ir neturėsiu, žinau, jau labai greitai, bet kiekvienas žmogus nori būti užtikrintas, kad daro teisingą sprendimą ir aš juos stengiuosi užtikrinti. Kurį laiką mano pokalbiai telefonu yra maždaug klausymasis su "WTF" veido išraiška ir pašnekovui nutilus atsakyti "yes" tikintis, kad tai buvo taip ar ne klausimas. Vieną kartą tikrai jaučiau, kaip moteris ištrina mano vardą iš galimų kontaktų sąrašo :] Netrukus man kur kas lengviau bendrauti... Nerimas mažėja, liežuvis atsiriša, o kažkur prasmegę mano pašnekovai nebekelia jokių emocijų. Amerikiečių kalba yra mano kalba - ir akcentas, ir gramatika, supratimas. Per pastaruosius 10 metų pamiršau viską, ką mokė mokykloje pagal britų anglų kalbą... Mano procesorius dar nespėja apdoroti britų anglų kalbos. Smegenys kartais tiesiog užsiblokuoja ir akimirką esu kaip zombis iš Walking Dead, bandantis kažką pasakyti ir po to tyliai šokiruotas: "kas man čia buvo??? Dabar laikas įrodyti, kad nesu protiškai atsilikus" ir kaip įmanoma demonstruodama pasitikėjimą žengiu į banko darbuotojos kabinetą...
Visa šita patirtis nepaprastai juokinga ir maloni prisiminti, užuojautos tikrai nereikia. Dar maloniau - jausti progresą ir kasdien be išimčių, su visais, kalbėtis angliškai... Koks nelaimingas atsitiktinumas, kad kalbu būtent lietuviškai. Šitos kalbos niekam pasaulyje nereikia. Ir net jei reikalingi darbuotojai poliglotai, niekam nereikalingi kalbantys lietuviškai, nes net ir patys lietuviai susišnekės rusiškai ar angliškai. Kodėl ne vokiečių? Kodėl ne ispanų? Ar norvegų? Eh, niekada nesisekė loterijose. Galbūt dėl to, kad jomis visiškai netikiu ir pasitikiu tik savo pačios veiksmais, o ne burtais.
Maistas... Nesuprantu žmonių, kurie sako, kad čia neskanu arba nuo maisto darosi bloga. Arba aš tikrai turiu labai gerą skrandį, nes bloga nepasidarė nuo nieko. Priešingai - čia randu viską, apie ką Lietuvoje žmonės nė girdėję nėra. Vietoje man įprastų grikių ar avižinių dribsnių, būtent tokių, kokius mėgstu, yra platus pasirinkimas vegetarams, sveiko maisto mėgėjams ir visada gali rasti kokią nors mielą parduotuvę, jei standartinėj kažko pritrūko.
 |
| Visas skyrius! Ne viskas sveika, bet bent jau yra iš ko rinktis. |
Londonas pakeitė mano mitybos įpročius. Nuo šiol mėgstu džiovintas slyvas (o gal ten net ne slyvos, bet koks skirtumas - atpažįstu žodį ant pakelio, o vertimai į niekam nereikalingas kalbas yra visiškai nereikalingi). Maaaah, kas būtų pagalvojęs. Tai vienas nedaugelio saldžių užkandžių, kuriuos dar galima vartoti ir kurie turi šešis milijonus naudų sveikatai.
Britai labiau orientuoti į sveiką maistą: laisvai lakstančių vištų kiaušinių pasirinkimas platesnis nei fabrikinių. Pilno grūdo duonos netenka ieškoti iki kol kažkur lentynos kampe randi kažką panašaus į duoną, kuri yra kieta, stora, bet vis tik vienintelė pilno grūdo visoj šitoj diabeto ir nutukimo parduotuvėj (mano patirtis Lietuvoje). Visos pakuotės su šaukiniais: no additives, no sugar, high fiber, HEALTHY! HEALTHY!, Vegetarian / Vegan friendly, produktai, ir net kiaušiniai, praturtinti papildomais mineralais, nors sultys su kalciu, maniau, egzistuoja tik interneto legendose. Dabar mėgaujuosi laisvu laiku, dvasios ramybe ir gaminu skanų ir sveiką maistą su išimtimis picai ir kinų virtuvei, kur patiekalų kainos arti metro bilieto, o porcijos užtenka dviejų dienų pietums.
 |
| Kai kurie užrašai juokingi... Juk tai tie patys fabrikiniai kiaušiniai... High grain? Ką tai išvis reiškia. |
 |
| Kitos parduotuvės sekcija vegetarams.. Ir tai ne soja. |
Besibaigiant mėnesiui sėkmingai atsidariau banko sąskaitą. Skaičiau visokių žmonių verkšlenimus, kad tai sunku ir tai nebuvo naujiena. Maniau, kad tai bus pati nejaukiausia patirtis, bet po kelių kartų tai tampo paprasta, o po dar kelių dienų net ir nustojau jaudintis, kad niekas čia nenori atidaryti sąskaitos. Iki kol neatradau banko (Londone jų - kelios dešimtys), kuriame išsyk jutau rūpestį ir šilumą. Visi darbuotojai visuose bankuose yra malonūs ir tobulai atlieka savo darbą, bet tik TSB man ištarė "taip". Po pirmo "taip" netikėjau, tad praleidau susitikimą. Tada sutariau dėl naujo laiko ir vietos, dar kartą išgirdau "taip". Bet mano ciniškumas vis dar stovėjo nepajudinamas. Ir kai pagaliau atvykusi į susitikimą trečią kartą išgirdau "taip" ir man buvo pasiūlyta arbatos.... Aš pasijutau lyg numiriau ir patekau į dangų. What?? Arbata?? Sąskaita?? Really? Kas dieną nutinka kažkas nuostabaus. Dabar aš UK sistemoje. Dabar aš egzistuoju.
 |
| Burgess Park |
 |
| Temzė |
Darbo interviu rytą paprastai pradedu abejonėmis, ar man iš tiesų reikia darbo. Iš tiesų neturiu jokio spaudimo čia pat kuo greičiau kibti į darbą ir be galo mėgaujuosi laisvu laiku daug dažniau nei bet kada iki šiol eksperimentuodama virtuvėje su įvairiais naujais mano aptiktais maisto produktais, rekarčiais keldama pavydą pietų nuotraukomis, o retkarčiais vaišindama vakariene.
Grįžtant prie interviu... Pirmieji buvo tokie, kokius ir įsivaizdavau... Šalti, tvirti, užtikrinti, erelio akimis žmonės, kurie karjerizmu atsiduoda iš tolo. Taip taip, Londone jų sankaupa kur kas didesnė nei bet kur pasaulyje ir nieko kito nesitikėjau. Laikau save nestandartine emigrante: ne tik ieškau veiklos, į kurią kibčiau su šypsena ir keltis 7 ryto nebūtų skausmas, bet dar ir žmonės turi būti ... mano tipo žmonės. Vienas vyrukas buvo psichopatas. Vos nepradėjau juoktis, vos sulaikiau veido išraišką, kai jis didelėmis akimis įtemptai žiūrėdamas į manasias aiškino apie įmonę ir jos planus. Bandžiau atspėti, kokią jis NLP techniką čia dabar ant manęs bando pritaikyti. Valandą laukiau interviu (iš tiesų tai 3, bet gi neskaičiuosim 2 valandų aplinkui bandant jas užmušti vėjuotą dieną apsirengus darbo pokalbio drabužiais, kurie tikrai nėra šiltas lietuviškos žiemos megztinis nuo galvos iki kojų), per 10 minučių pasakiau, kad tai ne man ir buvau laisva. Tačiau pastarieji interviu paliko gerą jausmą. Visada gera gauti didelį puodą flat white (*kava!). Laikau geru ženklu, jei pokalbis trunka ilgai ir pašnekovas investuoja savo laiką papasakoti kaip įmanoma daugiau. Iš ryto vos išsiridenus iš lovos, prikišus į galvą kaip įmanoma daugiau informacijos ir dar kartą pasikartojus, ko aš noriu iš gyvenimo, po pokalbio esu apimta palaimos, kas yra visiškai naujas jausmas tokiomis sąlygomis. Tai yra visai kas kita nei šnekėtis su draugu, kuriam gali šnekėti, kas šauna į galvą, ir kvatotis (jau tai rašydama pasiilgstu anglų kalbos natūralumo .... kvatotis? Ar jaunimas dar vartoja tokį žodį?). Per mėnesį įprasti bendrauti su britais ir praleisti valandas suaugusių žmonių dialoge... Tokią dieną man saulėta net jei saulės net orų prognozėj nebuvo.
 |
| Nustebau, kad jie dar egzistuoja |
 |
| Wicca! Kas nežino, paaiškinu: Vikka - tai neopagoniškas maginis tikėjimas, orientuotas į gamtos jėgas, pagrįstas žmogaus ir Visatos harmoningu santykiu. Šis tas iš mano ankstyvųjų metų interesų. |
Gera pakeisti visą aplinką ir atversti naują švarų popieriaus lapą, kuriame net visi mano [seni] rakandai kažkokie svetimi ir nejaukūs, nes jau atlikę savo darbą, pasenę ir nebeturintys vietos dabartyje. Gera pažinti tai, kas nepažinta, viską pradėti iš naujo naujoje vietoje. Ir jaučiu, kad tas popieriaus lapas pildosi spalvomis, naujomis pamokomis ir kasdieniu augimu, kuris ir skatino keliauti ne ten, kur šilta ir paprasta, bet ten, kur yra Londonas - šitas nuostabus nesuvaldomas monstras, kurį kas dieną vis labiau pažįstu asmeniškai.
 |
| Woolwich |
 |
| Great Dover st. |
 |
| Ypatingi parduotuvių fasadai |
