Saldumynai buvo skirti depresijai naikinti, gyvybingumui palaikyti, o kadangi mane kankino neviltis, netrukus pastorėjau pakankamai, kad pirmą kartą gyvenime duočiau kraujo. Netrukus ir antrą.
Pro langą kartais matydavau laisvę. Jaučiausi įkalinta, o tai sielą žudo labiau nei tiesiog liūdesys...
O kartais tiesiog nelaimingą save, kai po truputį diena baigdavosi, o aš vis dar kimarinau prie to paties stalo...
Siela veržėsi pažinti, o kūnas veržėsi judėti. Kalėjimas darėsi vis sunkiau pakeliamas. Bandžiau sielą praturtinti savaip. Rasdavau įdomias parodas...
Kūną ir iššūkių troškimą maitinau kelionėmis...
Pažinau Vilniaus architektūros istoriją ir pastatų legendas, kurias dabar mielai perduodu kitiems...
Ieškojau naujų pažinčių...
Savanoriavau! O kai to neužteko, sielą bandžiau maitinti muzika...
 |
| Muse |
 |
| Alpha Strategy |
Pastebėdavau kasdienes gražias smulkmenas...
Lankiau meninius eksperimentus ...
Gėriau...
Ir viriau apelsinų sriubą su vynu... Pasirodė, kad man daugiau laimės teikia apelsinai, o ne vynas.
Net lankiausi kaime, gamtoje...
Maitinausi sveikai...
 |
| Agurkas, svogūnas ir avinžirniai. Sumuštinį galima pasigaminti ir be mėsos, padažo ir sviesto. |
Kartais galvojau, kad užteks pakeisti tik artimiausią aplinką, tad nuolat perstatinėjau baldus kambaryje (deja, nuotraukos toli gražu ne visos)...
Galiausiai pardaviau stalą ir kėdę...
|
 |
Gavau šiek tiek pelno, bet ne piniguose laimė ir nuotaikos tai nepakėlė...
Londonas traukė vis labiau ir labiau ... Nuolat apie save priminė.
Niekas nepadėjo išgydyti vis gilėjančią tuštumą ir supratimą, kad ne tokį įsivaizduoju savo gyvenimą, kad yra kažkas daugiau. Nenoriu jo viso tokio, koks yra dabar. Tos kasdienės smulkmenos tebuvo bandymas save apgauti, kad man užteks to, ko užtenka visiems kitiems. Ir vis tik kitų žmonių veiklos netapo mano veiklomis. Artima ir miela buvo tik kelionės, išbandymai, iššūkiai, rašymas apie juos. Būtų dar nieko, jei vienas nepatinkantis dalykas būtų atperkamas patinkančiu ir mielu, bet taip nebuvo. Nemiela visiškai viskas, o aš bandžiau kurti kažką čia, dabar, iš to, ką turiu. Bet noriu kur kas didesnių dalykų, noriu ieškoti, patirti ir pažinti, o ne toj pačioj sriuboj virti, kurioje verdu jau daugybę metų. Kur kas daugiau nei turėtų žmogus skirti vienai ir tai pačiai vietai. Ir galiausiai supratau, kad nebegalima marintis ir krapštyti samanas po kojomis, kai iš tiesų viskas yra pasiekiama ir vienintelis stabdis esu aš pati.
Atsisveikinu su savo stalu.
 |
| Pats paskutinis vaizdas sausio 24 d. 1:38 nakties prieš viską išjungiant, susirenkant daiktus, nurenkant lapus, išmetant šiukšles, ištuštinant spintelę ir bėgant į jau 20 minučių laukiantį taksi. |
Su savo ofisu.
Ir keistais vazonais.
Atsisveikinau su kolegomis, kurie netyčia tapo artimesni nei tikėjausi. Bet tai tik parodo, kad turint gerus norus, geras mintis ir šiek tiek humoro jausmo, artimų žmonių rasi visur, bet kur ir visas pasaulis tėra erdvė pažintims ir nuotykiams. Ne tik šita smeigtuko galvutė, vadinama Vilniumi.
Labiau už viską džiaugiuosi tuo, kad šita mano gyvenimo atkarpa baigiasi, kaip ir baigiasi daug besivyniojusių uodegų. Jau seniai buvo laikas pradėti kažką naujo kažkur, kur viskas nauja ir nepažįstama. Juk negali žmogus dienas leisti žiūrėdamas tą patį šlamštą per televizorių/kompiuterį, valgydamas ir darydamas tas pačias nesąmones diena iš dienos. Gyvenimas vertas kažko daugiau. Ir kaip mėgstu sakyti, kad niekada neturėsi daugiau jėgų, energijos ir proto nei dabar. Pinigus uždirbsi, o laikas niekada nesugrįš. Ir būtent laikas kartu su sveikata yra didžiausias turtas. Kiekvieną dieną jie abu senka, kad ir kaip atrodytų, jog to laiko dar daug. Iš tiesų jo tiek nėra.
