Iš dykumos į sodus ir atgal. Part 3.

Dykumas kuriam laikui palieku už nugaros ir atsibundu beįvažiuojant į Jeruzalę. Didelis ir, palyginus su ką tik paliktomis dykumomis, vėsus miestas. Šiuo metu dėvimi drabužiai nukišami giliai į maišą iki pat atostogų pabaigos. Dėl aliejaus jie tapo lipnūs ir nebeįmanomi dėvėti.

Skaityti toliau...

Iš dykumos į sodus ir atgal. Part 2.

Nakvynės vieta

6:20 ryto. Rytas išaušo saulėtas ir gaivus. Netoliese stovi palapinė, kurios gyventojus naktį girdėjau vaikštant. O visur, kiek akys aprėpia – tuščia. Esame nekurortinėje Negyvosios jūros pusėje, kur nėra nei viešbučių, nei iš atvežto smėlio supiltų paplūdimių, nei spalvotų skėčių su gultais ar, ko svarbą supratau tik vėliau, švaraus vandens dušo.

Skaityti toliau...

Iš dykumos į sodus ir atgal. Izraelis. Part 1.

Sugrįžus į Vilnių realybė regisi tarsi sapnas. Viskas laikina, netikra, tik pereinamasis laikotarpis iki kol paliksiu žiemą, nejaukų studentų bendrabutį ir iškeliausiu … Dabar tikrai žinau, kad noriu ten, kur šilta, kur saulėta, kur vaisiai ir daržovės kvepia, o skonis – ne plastiko. Kur nereikia kas vakarą ar rytą patikrinti orų prognozę prieš ką nors planuojant savaitgaliui ar tiesiog prieš išeinant į darbą - tai su basutėm ar su neperšlampamais batais šiandien? O gal įsimest ir tą, ir tą? Supratau, ką reiškia gyventi šalyje, kurioje lietus yra džiugi naujiena, sniegas nepažįstamas, o rytas pradedamas su kavos aromatu švelniai vėjo perpučiamoje terasoje.

Skaityti toliau...