Lenkijos video (prikauptų failų valymo etapas)

Note: poros savaičių senumo įrašas, kurį ketinau parašyti, pabaigti, papasakoti, bet mirė kompiuteris, praradau visas nuotraukas ir failus (bei maniau, kad šitas video yra paskutinis vaizdinis įrodymas, jog buvau Lenkijoje, nes niekas nėra tikra, kol nėra nuotraukos, ha?). Iš tiesų gloomy puikiai įvardija mano nuotaiką tomis dienomis.

Gloomy. Gloomy Monday. Mėgstu šitą žodį. Gloomy London. Kadangi į lauką eiti nesinori, daugiau laiko leidžiu namuose prisimindama praeities keliones. Žinau žinau žinau, kokybė siaubinga, bet tai viskas, ką parsivežiau ir tik po 2 metų žiūrinėdama atpažįstu, ką darau blogai, ir viskas, ką pajėgia mano kamera paimti. Vis tiek smagu atsiminti ir montuoti. 

Ir tekstas ne taip kabo. Better done than perfect! Pamiršau, kokiu būdu uždėjau tekstą aną kartą. 

Ateityje: JAV kelionės video.

Skaityti toliau...

Ko esi vertas, jei tavo laikas bevertis?

Šiandien ypatingai intymiai pažinau atkarpą tarp Tooting Broadway ir Clapham South stočių, kas yra tiesi kelių skirtingų pavadinimų 2 mylių ilgio gatvė.

Tuo pačiu visiškai beprasmiškai iššvaisčiau popietę. Būtų pikta, jei ne Nero kavos puodelis. Nežinau, ką ten įdėjo, bet nepikta. Jau prieš pirkdama kavą žinojau, kad man ne tiek kavos reikia, kiek kokio nors "pick me up".

Kitas variantas buvo šokoladiniai riešutai. Ir žinai, silpnumo akimirką randi tūkstantį ir vieną pateisinimą savo veiksmams. Nusprendžiau pasilikti ties kava ir sustiprėjusi jaučiuosi nepaprastai savimi patenkinta.

Iš pradžių šita gatve (Tooting High St > Upper Tooting Rd> Balham High Rd > Balham Hill) važiavau pietų link. Į Foxtons pasiimti raktų 3 kambarių butui Croidone, kuris yra tiek pat toli kaip pietų ašigalis. Tik Croidoną gali pasiekti autobusais. Pietų ašigalio Foxtons'e pasakė, jog raktai yra trijose skirtingose pusėse - bet nė vienos kopijos šitoj agentūroj. Atsitiktinio pasirinkimo būdu keliauju į agentūrą mano minėtosios gatvės šiaurėje.

O ar sakiau, kad kamščiai? (O kada jų nebūna, paklausi?). Tad daugiau ir nesakysiu, nes Londonas ir kamščiai yra vienas ir tas pats dalykas. Jie neišskiriami. Niekas nežino, kaip atrodo Londonas be slenkančio eismo ir minios vienas pro kitus bandančių pralįsti žmonių. Dėl to mane ir pykdo stori apsiriję žmonės, kurie vis dar nešasi kokio nors greitojo restorano maišelį ir kemša riebų keptą maistą. Daryk tu ką nori su savo sveikata, bet vietos tai už du užimi.

Tad lėtai keliavau tas 2 mylias pirmyn, taip pat lėtai atgal. Gerai, prieš keliaudama atgal sustojau ALDI kokosų pieno. Vakarienei kažką pasigaminsiu; kaip visada traukia indiški patiekalai. Iš Šiaurės ašigalio agentūros išėjau įtartinai žiūrėdama į raktus... Paprastai gaunų jų visą saują ir pusė iš jų nerakina nė vienų name esančių durų. O dabar gavau vieną suvargusį raktą. Nuojauta kankina, kad sėkmingai į namą nepateksiu ir kad po 45 minučių kelionės į pietų ašigalį (taip, vėl ta pačia gatve žemyn) aš skambinsiu į savo darbovietę reikalaudama perkelti darbą, nes šiandien tiesiog viskas priešinasi. Beje, net neturėjau turėti šito namo. Kolega susirgo ir jo darbas atiteko man. Dėl to mano gyvenime atsirado minėtoji kava. Žinojau, kad po 45 minučių autobusu žemyn, 45 minučių autobusu aukštyn ir pora valandų name aš nebebūsiu tas pats žmogus ir padarysiu kokį nors kvailą dalyką. Pvz, suvalgysiu maišą Doritos (sūrūs kaloringi tortilijų traškučiai) su šokoladu dengtais riešutais. Čia pigiai parduodamas infarktas maišelyje.

Taigi, bekeliaujant į pietų ašigalį sulaukiu skambučio, kad visgi butas neparuoštas ir man reikia grąžinti raktus. Iš šimtų minčių mano galvoje leisiu pamatyti tris:
"Valio, laisva!"
"Kiek laiko aš praleidau šitoje gatvėje, kad jau pradedu pažinti keleivius autobuse?"

Ir šita:

Namus pasiekiu pačiu laiku... 2% telefono baterijos. Ir ištrinu filmus, kurie nėra kelionių ar planetos dokumentika. Laikas.

----------------------------
Moralas toks. Niekas negaišintų Steve Jobs ar Warren Buffet laiko. Jie to neleistų. Net jei vietoje gaišinamo laiko jie skaitytų žurnalą - tai būtų jų laikas ir jų pasirinkimas. Negaliu pakęsti nepagarbos mano laikui ir fakto, kad jį sprendžia kiti asmenys. Ir ne tik kad negaliu pakęsti, bet siekiu tai pakeisti. Šiandien savęs klausiau (ar tiksliau užbaigiau sakinį): aš nesuprantu, kodėl kas nors... (I don't understand why anybody would...)

LEISTŲ KITIEMS KONTROLIUOTI SAVO LAIKĄ IR GYVENIMĄ

Tai yra vertybių apsibrėžimo žaidimas. Niekas nevyksta per naktį, bet bent jau žinai, ko link eiti.

Skaityti toliau...

Vasario 8 d. Užstrigusi Jubilee linija ir skaniausi beigeliai Londone

Kai 8 ryto leidiesi į metro stotį (tūbelę... ;D), gali sulaukti vieno iš dviejų variantų:

a) stotis pilnutėlė ir žmonės tvarkingai rikiuojasi į eilutes prie durų. Tokias eilutes galima pamatyti ir itin apkrautose autobusų stotelėse. Kaip koks voratinklis vyniojasi ir galo nesimato.... nes vyniojasi kažkur per gatves, apsuka pastatą ir dingsta jau kažkur už stoties pastatų... Autobusas nespėja jų surinkti - prisikemša, važiuoja toliau, o eilė vis dar stovi. Tikrai stebinantis vaizdas.

Nors ne, 8 ryto panašiau į tai:

b) durys yra uždarytos, stotys yra perpildytos ir į vidų nepateksi, kol neaptuštės.

Real story bro. Pastarosios dvi nuotraukos dviejų savaičių senumo. Pirmą kartą laukiau už stoties durų.

Na, o šiandien gavosi kažkoks miksas tarp "a" ir "b", bet nei "a", nei "b", tad vadinsiu tai tiesiog "Technologijos vėl kiša koją".

Agentūroje turėjau būti 9 ryto ir iš namų išėjau laiku. Istorija baigiasi tuo, kad atvykau valanda vėliau. Nieko tokio, tai ne itin svarbu, kada keliauju į agentūrą, o ne pas nuomininką. Be to perspėjau darbovietę,  atsaką gavau tokį, kad ir gatvės mieste užsikišusios. Nekeista. Nutiko taip, kad palaukusi eilutę iš pirmos nuotraukos, įlipau į pilnutėlį traukinį (praktiškai galiu nesilaikyti ir tiesiog prisiglausti prie aplinkinių), pavažiavau vieną trumpą stotelę ir traukinys sustojo. Signaling failure @ Wembley Park ("signalo klaida"). Sako, kad galbūt netrukus važiuosime, bet konduktoriai nieko nežino. Ir žinoma, šimtą kartų atsiprašė. Na, niekas nelipa iš traukinio. Įlipti niekam irgi vietos nebėra. Sustojusi visa Jubilee linija. Laukiam 5, 10, 20 minučių... 8 ryto lipti į autobusą ir keliauti per kamščius žavi ne ką labiau nei dar viltingai palaukti - o gal pajudės traukinys. Jau konduktoriai pradeda raginti ieškoti alternatyvių kelionės būdų... Pasiduodu. Išsispaudžiu iš traukinio ir einu į gatves. Saulėta, gaivu, erdvu... ir stotelėje koks 100 žmonių... Ar 200... Nežinau, jūra. Atvažiuoja pirmas autobusas - kiek telpa, tiek sulipa. Laukiu toliau - jau beveik beveik patenku į autobusą, bet ne... vėl pilnas. Nuvažiuoja. Galiausiai randu alternatyvų kelią, ir pagaliau judu. Na, o toliau iš esmės nieko ypatingo. Pabaigiu pirmą dienos darbą. Teoriškai turėjau turėti 3 laisvas valandas. Su vėlavimu liko 2, bet turėjau idėją: nusprendžiau važiuoti paragauti skaniausių beigelių Londone. Į vieną pusę 50 minučių... Po to 45 min kelionė į antrą užduotį... Bet diena graži, tikrai neketinu sėdėti kažkur su telefonu. Ir dar lieka apie 20 minučių valgyti.

Skaniausių beigelių parduotuvė atrodo neįtikėtinai paprasta (nuotraukos ne mano. Stebėtina, bet net mintis nekilo fotografuoti iki kol negrįžau namo).

Įsivaizdavau jaukią kavinukę, kur gali prisėsti, pabendrauti, prastumti valandas. Ne, viskas labai greita ir paprasta. Gal dėl to ir populiaru: beigelį gauni per 2 sekundes, dirba visą parą ištisą savaitę ir nebrangu.

Pasirinkimo labai mažai. Valgau beigelį... Skanus, bet nieko ypatingo. Net pasitikrinau internete, ar tikrai čia skaniausi. Grįždama namo nusipirkau beigelių iš parduotuvės; palyginimui. Taip, vis tik ten tikrai buvo labai skanūs beigeliai. O gal britams tiek ir reikia: greitai, paprastai, tikslingai. Kam čia knisti protą dešimtimis pasirinkimų. Nori valgyt? Imk? Nori mėsos? Vištiena. Nori žuvies - lašiša. Nori vegetariškai - kiaušinis, sūris. Nori veganiškai? Riešutų sviestas. Nori saldžiai - nutela. Viskas. Gal ir gerai.

Tad taip ir prabėgo mano diena. Pasiskambinau į Italiją, išsprendžiau palto grąžinimo problemas, išsiunčiau paltą ir likusią dieną net nežinau, ką veikiau. Ah, išsiunčiau CV į challenging position. I believe I can! As always, just until the dawn. 

Skaityti toliau...

1 year milestone - that weird feeling when you no longer can call yourself a newbie*

* 1 metų milestone (lietuvių kalboje nėra tokio žodžio, panašu į "etapas") - tas keistas jausmas, kai nebegali save vadinti naujoku 

Atvykimą į Londoną norėjau įamžinti nuotrauka. Deja, Londono autobusą buvo sunku pagauti. (atvykau su tais džinsais dėl viso pikto, nors ir nesijaučiu gerai su jais. Per visus metus nė karto jų taip ir neužsidėjau. Mano gyvenime nėra vietos „dėl viso pikto“ drabužiams - pamoka nr. 24)

Pastaruosius savo gyvenimo metus skaičiavau nuo 2017 vasario 1-osios. Skaičiavau kaip naujagimio laiką: mėnuo, du, trys, pusė, o dabar jau atšvenčiau pirmą gimtadienį. Dalintis „amžiumi“ tapo dalimi mano kasdienybės. Išvykus į naują šalį žmonės girdi tavo akcentą, mato tavo veidą ir drabužius – tu ne vietinis. Iš kur tu? Kiek jau laiko čia? Šimtus kartų ir pati uždaviau šitą klausimą. Londoną sudaro atvykėliai ir praeiviai. Dėl to šitas miestas multikultūrinis ir draugiškiausias, atviriausias nei bet kuris kitas UK miestas. Čia kaip niekada mažai britų, tad tą kultūrą ne taip smarkiai ir pažinau. Ir kalbėdama apie išvykimą niekada negaliu sakyti, kad gyvenu JK. Aš Didžiosios Britanijos beveik nepažįstu - žinau tik šitą metropolį. 

Pirmieji metai yra make it or break it metai. Pirmieji metai laužo smarkiausiai; ypač, kai tai pirmasis šalies pakeitimas ir viskas, ką žinau, tai lietuviška tvarka. Kita vertus, man viskas ėjosi gana lengvai. Žinoma, ne taip lengvai kaip būtų atvykus į užtikrintą darbą (job transfer) arba atvykus į šeimos ir draugų būrį su apgyvendinimu, bet kaip keliaujant visiškai vienai be darbo į AirBnb, tikrai neturiu, kuo skųstis. "Emigrantai" laidas žiūriu kaip religiją. Taip, užmirštu kurį sekmadienį nueiti... ir kitą... bet po to kelias valandas atsėdžiu iškart. Įdomių istorijų išgirstu ir galiu lyginti savąją; galiu ir pasijuokti iš nevykėlių, kurie išvyko nevykėliais, taip ir liko nevykėliais. Man Lietuvoje sekėsi neblogai, neblogai sekėsi ir Londone. Bet likau tas pats žmogus. Ne nuo savęs bėgau ir niekada neketinau tapti kažkuo kitu. Priešingai - savęs ieškojau, o kad save surastum, turi priimti naujus iššūkius. Be to, gyvenimas per trumpas jį leisti vienodai, nuobodžiai, svajojant, bet nieko nedarant. O mano svajonė visada buvo keliauti, pažinti skirtingas vietas (ne turistauti - čia visiškai kitas dalykas, kuriuo žmonės itin mėgsta užsiimti, bet kas neturi jokio substance). 

2017 vasario 1 diena man išties yra gimtadienis. Diena, kada daviau sprigtą psichologiniam ir emociniam augimui, kada ne svajojau gyventi kitose šalyse, o išvykau gyventi į kitą šalį. Kada pirmą kartą tapau ne turiste, o lėtai lėtai ėmiau virsti vietine. Kada susprogdinau saugumo burbulą, nes žinojau, kad už jo kur kas ryškesnės spalvos, kur kas stipresnės emocijos ir kur kas didesnis pasaulis.

Praėjo vieneri metai, bet liko dar tiek daug atrasti šitame mieste ir už jo ribų. Yra kelios vietovės, kurios guli atminties stalčiuje: „Aplankyti“. Londone praleisti vienerius metus ir surasti tai, kuo noriu užsiimti, dabar keičia naujas tikslas: pakeisti darbą; pabandyti kažką naujo; pasinaudoti galimybėmis mokytis iš geriausių pasaulio mokytojų. Viena daugelio priežasčių, kodėl Londonas mane žavi, yra tai, kad čia renkasi geriausi iš geriausių. Žinoma, gerų šefų, verslininkų, aktorių, rašytojų, fotografų, mokytojų galima rasti bet kuriame pasaulio taške, bet į Londoną traukia ir jame išlieka geriausi, siekiantys daug ir greitai tobulėti. Negali nepajusti didžiulės energijos trykštančios iš žmonių, siekiančių kurti, daryti, parodyti, skleisti, tapti kažkuo, nes viduje dega ugnis per didelė mažam miestui. Miestas perpildytas menininkais, muzikantais, animatoriais, aktoriais, režisieriais, dizaineriais – nes tai viena retų terpių, kur erdvė kūrybai beribė ir visada atsiras minia norinčių pasižiūrėti, sudalyvauti ir paremti.

Čia reikia tik geriausių. Toks įspūdis susidaro ieškant darbo. Kartais smagu būtų gauti darbą, kur visą dieną gali „chillinti“ (kaip kad Kolmisoft, kartais Nasdaq; ir labai daug įmonių Lietuvoje, apie kurias pasakodavo pažįstami). Čia tokio dalyko neteko išgirsti. Žinoma, pasitaiko žmonių, prastai atliekančių savo darbą, bet tai labai netoleruojamas dalykas. Ko tu tada čia? Yra miestų, kur tokiam žmogui būtų kur kas lengviau. Gal tokie žmonės Londone ir nepasilieka ilgam. Tinginiauk, išnyk kažkur šalies kampe, kur niekas apie tave nieko negirdės. Vidutinybių ir nevykėlių Londonas nemėgsta. Ir aš nemėgstu.

Šitas monologas nėra skirtas tam, kad pasakyčiau, jog virtau kitu žmogumi ir staiga mano gyvenimas skamba kaip istorija iš filmo. Tai proga įvertinti praėjusius metus ir išsikelti naujus tikslus. Kiekvieni metai (kiekviena diena, iš tiesų) yra pilni mano pastangų, kad geriau suvokčiau savo norus ir galimybes, kad išsivalyčiau aplinkinių įdiegtas tiesas ir normas (kurios kartais skamba kaip nenuginčijamas faktas ir tikra tiesa, bet iš tiesų nėra niekas kitas, kaip tik kažkokio kito ne labiau gyvenimą suprantančio žmogaus įsitikinimas, įkaltas į galvą, kada buvai jaunas, kvailas ir neturėjai per daug minčių). Peržiūrėjau 2017 metų tikslus ir siekius. Šį tą pakeičiau ir susidariau 2018 metų idealaus "Aš" viziją (užblurrinta tikslingai; bet kokiu atveju tikslai yra asmeniškas dalykas). 

Šitas "ratas" ar daugiakampis apima svarbiausias gyvenimo sritis - kiekvienas jas sau pats apsibrėžia. Paprastai jų yra nuo 6 iki 12: socialinis gyvenimas, finansai, intelektas, fizinė būkė, emocinė būklė, kūrybiškumas, dvasiškumas, etc. Tai sritys, kurių plėtojimas yra būtinas sveikam žmogui ir pilnavertiškumui užtikrinti. Jei viena sritis silpna, žmogus nejaučia balanso, net jei kitos yra ganėtinai stiprios. Tad svarbu susivokti, kas tau svarbu ir ką asmeniškai kiekviena sritis reiškia, kas yra idealusis "aš" (ir tai jokiu būdu nėra draugų, šeimos, darbdavių, kaimynų, televizijos, žurnalų idealusis "aš"). 

Man patinka gyvenimo restartai. Apie juos mielai skaitau, žaviuosi ir gal tas romantizavimas pastūmėjo mane, taip sakant, viską palikti užnugaryje ir tapti čigone, keliaujančia su dviem lagaminais ir dviem kuprinėmis. Kiekvienas mano pirkinys šiais metais buvo apgalvotas, ar aš esu pasirįžusi jį tampytis su savimi iš vietos į vietą, ir dažniausiai atsakymas būdavo "ne". Žinoma, turiu gerokai per mažai drabužių, kurių dabar jau tikrai reikia įsigyti; tačiau atsikratysiu senais ir man nebetinkančiais. Taip pat, ėmiau labai stipriai vertinti minimalų kiekį daiktų, nes tai leidžia paprastai keisti gyvenamąsias vietas ir ne taip smarkiai pririša prie vietos ar net Londono. Norėdama išvykti, susikraučiau viską į vieną lagaminą, vieną kuprinę, atsikratyčiau pertekliumi ir keliaučiau tolyn. Beveik viskas, ką turiu, yra nieko verti dalykai. Toks gyvenimo būdas suteikia laisvės jausmą, kai aš kontroliuoju situaciją, o ne mano daiktai. Žinoma, norisi gražių dalykų, kuriančių jaukumą namuose ir širdyje - tam turiu kelias knygas, kurios sveria, bet vis dar jas turiu. Negaliu rašyti į užrašų knygutes - papildomas svoris. Neperku papuošimų namams - per trapu ir papildomas svoris. Kiekviena pora batų apgalvota ir žūtbūt reikalinga. Per metus tai tampa paprasta, natūralu ir suteikia palengvėjimo jausmą. 

Čia yra visas mano turtas plius dabar dar nuosava atklodė ir krūvelė knygų.
Ir manau, kad turiu per daug šlamšto, kurio nenaudoju arba be kurio galiu lengvai išsiversti.

Per metus turėjau 6 adresus (paspaudus nuorodą galima pamatyti, kokius ir kur): 

Visose istorijose (kurios man dabar tapo pasakomis, atstojančias vaikiškas pasakas apie labai smarkiai psichologiškai sužalotus pasakų veikėjus) įvyksta kažkas didelio ir reikšmingo; jei ne fiziškai, tai psichologiškai. Nugalėti drakoną, įveikti mįslę, perkopti kalnus ir perbristi pelkę. Visa tai pakeičia realus pasaulis ir įsijungus teisingą muziką, virsta magišku, šokančiu, negyvi daiktai atsibunda, o gyvi ima kalbėti dalykus, apie kuriuos girdi pirmą kartą. Kodėl sau pasižadėjau čia praleisti metus? Ogi todėl, kad perskaičiusi dešimtis ar šimtus istorijų žinojau, kaip būna. Pirmi metai yra patys sunkiausi. Nesutikau žmogaus, kuris pasakytų kitaip. Tuo pačiu, tai yra nepaprastas laikas, neįkainojama labai įdomi patirtis. Kai žiūri atgal – visi rūpesčiai, visi neįveikiami dalykai tėra dalykai, kuriuos jau įveikei, peraugai, kurie tave pakėlė aukščiau ir nusiuntė toliau. Viskas atrodo neįveikiama kol stovi prieš problemą, nežinodamas, kada ji pasibaigs (atrodo, kad niekada). Tada laikas slenka lėtai...

Nežinomybė... Tai yra dalykas, su kuriuo bandau susitaikyti, nes nežinojimo vengimas yra viena didžiausių žmonių problemų, stabdančių nuo visko, kas gali atnešti geriausius dalykus: verslas, mokymasis, žmonės, kažko pabaiga ar kažko pradžia. Žmonės instinktyviai ieško garantijų; aš taip pat žmogus. Nenoriu imtis sekančio žingsnio, kol nežinau, ant ko dedu koją. Dėl to iššvaistau labai daug laiko ir energijos. Šituos metus skyriau šitos problemos įveikimui. Stūmiau save ne kartą į nežinomybę; stumsiu ir toliau, nes tik taip augi ir tik taip renkiesi skanesnius gyvenimo vaisius, tik taip mokaisi ir sužinai. Keičiu įtikinimą, įdiegtą aplinkinių, visuomenės, dar kažko, kad nežinojimas yra kažkas blogo ir baisaus. Į nežinomybę (the unknown - angliškai skamba logiškiau) reikia žiūrėti kaip į supakuotą dovaną. Ji kelia jaudulį, smalsumą, norą kuo greičiau išpakuoti ir sužinoti. Gyvenant su šiokia šokia nežinomybe kiekviena diena ir kiekvienas nuotykis tampa dovana. Ir tų nuotykių yra kur kas daugiau, gyvenimas kur kas įdomesnis, kai jis nėra suplanuotas, apgalvotas, apskaičiuotas ir žinomas iš anksto. Juk nieko naujo iš anksto nežinai ir galiausiai visos dienos tampa vienodos... 

Stuktelėjus pirmiems metams nebegaliu pasiteisinti, jog esu naujokė. Miestą pažįstu ganėtinai gerai, jau seniai jaučiuosi kaip namie (ačiū mano darbui!). Viską darau ganėtinai lėtai, ir tikrai lėtai įsitraukiu į šalies/miesto gyvenimą, bet dabar tam turiu ateinantį laiką. Kiek? Limito nėra. Kada pajusiu, tada trauksiu kitur. Tikiu, kad klausant vidinio jausmo priimami geriausi sprendimai ir, nors ir smegenys ima viršų, bet geriausių sprendimų nepadaro. Pastarąjį laiką gyvenau galvoje, bet dabar vėl mokausi klausyti vidinio balso. 

Dar nežinau, ką gero ar blogo manyje išugdė miestas. Labai nedaug; dar daug reikia išmokti ir, nors jaučiu, kad tam tikri dalykai galvoje ir širdyje pasikeitė, bet didesniam progresui reikia kur kas ilgesnio laiko (tam turiu 2018 metų planą). Londonas itin sugadino mano mitybos įpročius, kuriuos atstatyti iš naujo pradedu kas kelias savaites. Taip pat galbūt dar niekada gyvenime nesijaučiau tiek pavargusi; o gal tik taip atrodo. Turėjau įvairių teorijų ir iki šiol jas testuoju. Galbūt kitoks maistas mane pradėjo veikti neigiamai (įprastą Lietuvoje teko pakeisti čia lengviau prieinamais produktais). Kitoks gyvenimo būdas (daug daug daug aktyvesnis). Cluttered mind. Per mažai miego, arba per daug jo. Viskas išsprendžiama. Valgydama teisingai jaučiuosi daug geriau. Lauke šviečia saulė ir iš Italijos atkeliavo mano naujasis paltas. Laikas eiti į lauką (šiandien laisva diena)

Keista.. kai keliauju, kelionių nuotraukas sudedu į atskirus folderius su datomis: JAV (2015 birželio 11 - spalio 13), Izraelis (2016 kovo 3 - 17), Londonas (2016 gruodžio 1-5). Bet Londonas nuo 2017 vasario 1 dar neturi datos po brūkšnelio. Ir iš pradžių atrodė, kad tai ims ir pasibaigs, bet tai dabar tapo mano gyvenimu. Ir suku galvą – ar tikrai reikia to atskiro folderio? Ar Londonas yra kelionė, ar gyvenimo atkarpa? Ar dabartines nuotraukas sumesti į folderį Nuotraukos (be datų), ar folderį „Nuotraukos“ skirstyti į mano gyvenimo atkarpas?

Žinau, kad kažkuriuo metu Londonas (2017 vasario 1 - ...) užsidarys ir prasidės kažkokia nauja šalis. Jei laida „Emigrantai“ manęs paklaustų, ar grįšiu į Lietuvą... Gal ir grįšiu, kai pamatysiu viską, ką noriu, ir Lietuvoje vis dar turėsiu, ką veikti. Nieko blogo nesakau apie šalį – ji labai gražiai auga ir vystosi ir per daug dešimtmečių gal virs kažkuo, kas man patiktų. Labai daug blogo galiu pasakyti apie žmones ir kultūrą, bet kiekvienam savo. Dėl to ir gerai, kad kiekviena šalis turi savo charakterį. Jei netiko viena, gali keliauti į kitą. Tai tampa kur kas paprasčiau, kai visas gyvenimas sutelpa į vieną lagaminą. 

---------------------------------------------------------------------

Kartas nuo karto šį tą filmuoju ir tam tikras 2017 atkarpas sudėjau į vieną krūvą. Intro, kada kalbu, galima praleisti, bet man pačiai buvo smagu prisiminti emocijas ir akimirkas prieš išvykstant. Jau ir užmiršusi buvau. Gera buvo vėl pajusti tą kadaise jaustą jaudulį ir nuotykio jausmą (wtf, lietuvių kalba...). Kalbėti nustoju @ 1:48. Akcentas labai stipriai jaučiasi, bet noriu stebėti, kaip su laiku jis keičiasi, nes nuolat mokausi taisyklingai tarti žodžius.

Skaityti toliau...

Turiu laisvą valandą...

Turiu laisvą valandą, tai užbėgau namo kavos... Frazė, kuri atrodė nesuvokiama ir neįmanoma, iki dabar. Užvakar užsukau pasigaminti pietus. Whaaat??? Tai reiškia gyventi Surrey Quays. Malonumą gyventi prie pat stoties supranti tik metus pagyvenęs ne prie jos... Ką reiškia nuolat laukti autobuso, nuolat 20 min eiti iki artimiausios stoties arba vėlyvą žvarbų vėjuotą vakarą – nuo jos. Ką reiškia valandomis keliauti namo... Ką reiškia visą savo laisvą laiką palikti viešajame transporte...

Visada teigiamai jaučiausi vaikščiodama Surrey Quays gatvelėmis, bet nežinojau kiek čia gera, iki kol neatsikrausčiau... O kad būtų galima suvokti, kas tai per vieta, pateiksiu kelis skaičius (nuo mano namo):

Iki Surrey Quays overground traukinių stoties: 2 minutės pėstute.

Iki didžiulio Tesco (čia kaip Maxima) ir nedidelio prekybos centro: 5 minutės pėstute (ten pat gali apsipirkti, pavalgyti ir nemokamų knygų namo pasiimti – primena Aušrą Utenoje. Per maža priminti Vilniaus Panoramą. Pastarąjį kartą nesėkmingai ieškojau batų).

Iki Lidlo (aš praktiška): 8 min pėstute.

Iki lietuviškos parduotuvės (dar neteko nieko pirkti): 5 minutės pėsčiomis.

Iki tarptautinių prekių parduotuvės.... dar tokios aplink neaptikau... vieną žinau prie buvusio adreso.

Kažkur šalia yra gydytojo kabinetas, į kurį dar reikia prisiversti nukeliauti. Visai netoli yra mano bankas, kas visai praverčia kas 3 mėnesius keičiant adresą. Pro langą matau Southwark parką – vieną gražiausių. Bent jau vasaros metu.

Iki artimiausio pubo/pabo: 3 minutės pėsčiomis. Kas ten gero? 2 pintos alaus už 6.60 (ispaniškos kainos. Gal ir lietuviškos – nebežinau, kas ten daros. 1 pintą pigiausiai esu radusi už 4.50 ir tai skaitėsi tikrai pigu).

Nuo Waterloo stoties iki namų: 10 min nuo traukinio iki traukinio. Tai reiškia, kad turėdama laisvą valandą iš centro į namus parsiradau per 10 min, atsigeriu kavos, parašau šitą tekstą, ir keliauju atgal paskutinį dienos darbą atlikti. Kodėl taip greitai??? Nes iki stoties dabar tik pėsčiomis! Tai autobusai, kurie prailgina kelionę. Jo laukti, su juo važiuoti, ir net jei tai tik 15 minučių, kamščio metu toks atstumas yra virtęs 40 minučių. Bet tą dieną buvo pragariškai karšta ir buvau išsekusi... vis tiek eiti būtų 40 min užtrukę. Tai geriau tą patį laiko tarpą snausti autobuse.

Iki Canary Wharf panoramos: 15 min pėstute. Kas ten ypatingo? O kas neypatinga!! Tai vienas pasakiškiausių Londono vaizdų! Ir jis pasiekiamas vos tik užsimanius.

 Literally, vaizdas nuo taško, kuriame stovėjau, stebėjau praplaukiančius keltus (8.5 svaro, jei nori plaukti, 3 svarai, jei turi travel card – kurią šiuo metu turiu. Bet neplaukiosiu).

Nuotrauka ne mano, neturiu technikos, gebančios tai įamžinti, bet niekas neatstos to, ką mato akys. Jokia nuotrauka neatstos ramybės, kurią suteikia tekantis vanduo ir tyla. Prabėga, pravažiuoja dviračiu vos keli žmonės, bet čia daugiau mažiau akligatvis, reikia sukti atgal. Tad esi vienas su panorama, su ramybe, su Temze. Apvažiavusi visą Londoną, aplankiusi šimtus butų ir namų visose keturiose pusėse; brangiausiuose ir pigiausiuose rajonuose; prabangiausius butus ir yrančias lūšneles; aš tikrai galiu sakyti, jog tai yra mano mėgstamiausia vieta gyventi. Net ir mano namas – ne tradicinis britiškas; esu girdėjusi pavadinimą – lenkiškas. Bet mielas, ir bet kokiu atveju britiškas su visa britiška šildymo, elektros, vandens sistema; pažįstamais elektros mygtukais, rankenomis, durimis ir spintelėmis. Pamačius šimtus namų ir butų viskas tikrai kartojasi, bet gal dėl to taip greitai tampa sava atsikrausčius į naują tašką. O gal nuolat keisti vietą tapo tiek pat natūralu, kiek ryte atsikėlus gerti kavą. Viskas ko reikia – tai išsivalyti naują kambarį/butą, perstatyti baldus, kaip patinka; ir jautiesi kaip namie.

NAMAS

 VIRTUVĖ

 KAMBARYS

Veidrodžiai ant kiekvieno ir už kiekvieno paviršiaus

Pakankamai vietos

Vaizdas pro langą, naktį gražiau; matosi The Shard

Skaityti toliau...

When the time comes, I will be the one to write her story.

Pirma

Antra

Savo neįprastu bilietu pernelyg stipriai neabejojau iki kol laukdama eilėje nepamačiau, jog visi kiti laiko normalius bilieto formato bilietus. Maniškis buvo kodas el. laiško formatu. Tik tiek. Iki kol atsidūriau viduje nebuvau tikra, ar į tą vidų pateksiu. Maniau, kad 50% šansas, jog tik būdama Cardiff universiteto studentė turiu teisę nusipirkti bilietą tiesiai iš jų (pigesnis nei bet kur kitur. Why? What‘s wrong with it?) Bet kokiu atveju buvau tikra, kad vienaip ar kitaip aš į koncertą pateksiu. Net jei bilietas non-valid.

Trečia

Ji yra tobula.

Visa kita

Gražus vaizdas pro langą

Internetas kokybiškiau gali parodyti.

Buvau pamiršusi, kad gruodžio mėnesį nėra taip jau ir šilta bastytis po miestą.... ir temsta anksti, tad užsukau kavos. Ir buvau nustebinta didžiausiu mano kada nors matytu [kavinėje] puodeliu skanios kavos, gera muzika (The Smiths, LP) ir nehipsteriška atmosfera - viskas, ko man reikia! Second Cup Coffee Co is now my favourite. Bet Nero Coffee turi skaniausią itališką kavą. Kita vertus, didelis puodas skanios laimi prieš mažą puoduką stiprios, kada norisi pasėdėti ir susišildyti.

Na, ir kaip kelionė be heartbreaks. Čia mano kompiuteris, jei iš nuotraukos nesimato.

Churros. Ilga istorija; istorijos nedalyviai nesupras, įmetu dėl savęs.

They're also good. (seriously, negaliu pakęsti, kaip šita frazė skamba lietuviškai)

Skaityti toliau...

This awesome Spain thing. Pradedu nuo galo. Part 1.

Policijos ir greitosios pagalbos automobilių sirenos, tamsa, šviesos, šaltis ir lėtai per užsikimšusias gatves slenkantys dviaukščiai raudoni autobusai (doubledeckers!) (ir kodėl tos gatvės užsikimšusios 24 valandas per parą?). Temperatūra +7, bet rankas jau kanda. Kūnas nustebęs; pirmąją savaitę Londone man buvo visą laiką šalta, nepaisant to, kiek apsirengdavau.

Buvau daugiausiai apsirengęs žmogus gatvėje. Seriously. Ne tiek šalta lauke, kiek ant manęs rūbų.

Temperatūrai taip staiga nukritus kūnas įsitikinęs, jog buvo už nieką įkištas į šaldytuvą. Ir vieną naktį netikėtai suvokiau: man karšta, negaliu miegoti! Sumažinau radiatoriaus temperatūrą. O ryte nauja mintis: man nešalta! Bet radiatoriaus temperatūrą padidinau dėl viso pikto. Nors lauke +2 laipsniai ir mano iškvėptas oras papuoštas vaizdo efektais, megztinį pakeičiau marškiniais, o storas pėdkelnes (kurias pirmąją savaitę dėjausi po džinsais) palikau namuose. Vėsu, bet per kaulus ir odą šaltis nebeeina. Kūnas priprato.

Su +2 lauke itin gražu

Nerimavau dėl Londono gyvenimo ritmo ir to, kaip ir kiek greitai mane jis paveiks. Jis nėra sveikas: skubėjimas, nerimas, stresas, amžinas nuovargis. Būtent su nuovargiu aš turėjau daugiausia problemų nuo atvykimo į šį miestą (vėliau supratau, kad mano organizmas tiesiog nemėgsta kai kurių maisto produktų). Traukinių salonai papuošti reklamomis: kankina nuovargis? Išgerk xxx. Apėmė stresas? Pabandyk yyy. Kaip Lietuvoje ant kiekvieno autobuso “nemokamos” paskolos reklama, taip Londone reklamuojami būdai susigrąžinti energiją ir sveikatą*. Šito miesto ritmas kainuoja. Ilgos kelionės, piko metu perpildytos gatvės, metro, traukiniai, autobusai, daugybė persėdimų ir jūros žmonių – tai išvargina... Kuo ilgiau bandau išsaugoti atsipalaidavimo jausmą, parsivežtą iš Ispanijos. Ispanai neskuba, jiems nereikia bėgti per raudoną šviesoforo šviesą, niekur nenuskubės. Gal dėl to ir greitosios pagalbos automobilis retai praskriedavo pro gatves. O gal ir jie neskubėdavo?

Dabar pastebiu, kad Londone žmonės nereiškia nepasitenkinimo perpildytais traukiniais, autobusais, ilgomis eilėmis prie visko. Tai yra normalu, dalis kasdienės kelionės, kaina gyvenimo šitame mieste, kurio vis tiek nesinori palikti. Kas skaito knygas, kas žaidžia, kas išlaiko pusiausvyrą nesilaikydamas turėklų, bet dėka aplink prispaustų žmonių. Anadien užtikau konduktoriaus palaikymą vienos tokios kelionės metu:

DLR conductor

Juokiausi balsu. Juk taip yra kiekvieną dieną... Ir niekur kitur nei Londone nesutiksi tiek pozityviai nusiteikusių žmonių situacijose, kuriose lietuvis sau ir kitiems plaukus nurautų. DLR yra šitie traukinukai be vairuotojo, važinėjantys tik vienoje Londono srityje:

The most british reaction to car crash

Tai yra britai, tokie yra britai ir dėl to juos dievinu. Žmonės nesistumdo, nesipeša ir net nesiveržia į autobusus taip, kaip žmonės Lietuvoje. Nėra tokio žvėriško elgesio, kuris, kartais atrodo, kad yra normalu. Bet ne! Tai nėra normalu. Ir nepaisant to, kad gatvėse daugiau sutiksi svetimšalių nei pačių britų, žmonės čia tampa daug tolerantiškesniais... Arba tolerantiški žmonės nebeiškentė savo kultūros ir atvyko į Londoną, kur tolerancija yra priimtina, o žvėriškumas paliktas už UK sienų (bent jau didžiausioje miesto dalyje).

Nepaisant dvejonių, kaip man Londonas atrodys (tik) po mėnesio pertraukos ir pirminio skubėjimo parvykti į savo AirBnB kambariuką (nes buvo labai vėlus vakaras, aš buvau labai sušalus ir laukė nerimu perpildytas metas), aš greitai jį pamilau dar labiau nei prieš išvykdama. Negaliu atsižiūrėti į namų stogus, kada virš jų skrieju su traukiniu, negaliu atsižiūrėti į piešinius ant sienų ir netgi kitaip (teigiamai) vertinu rajonus, kuriose dirba ir gyvena high-maintenance asmenybės.

Užrašai ant sienų metro stotyje

Feels like mine

Gal reikėjo šiek tiek pravalyti smegenis, grįžti su naujais vėjais ir negaliu sulaukti kitos ilgos kelionės. Vienos neužtenka. Po vienos, norisi kitos nepaisant to, kad grįžti namo su ilgesiu, su išsiskyrimo liūdesiu, su susitikmų džiaugsmu, naujomis mintimis ir suvokimais, su gerais, blogais, keistais, įdomiais, visokiais nuotykiais, bet visada grįžti su dideliu bagažu galvoje, kurio dar labai ilgą laiką nesinori iškraustyti.

* Londonas, mano manymu, sveikatos gali pareikalauti tiek pat, kiek bet kuris kitas miestas. Žinoma, čia konkurencija didelė, bet iš esmės iš savo gyvenimo šitame mieste gali padaryti viską, ko nori. Žmonės atvyksta įgyvendinti svajones, labai daug kas sveikatą parduoda, tikėdamasis susitaupyti kokiai nors savo svajonei. Žmonės čia daro daug, tad atvyksta ne televizorių žiūrėti, o išnaudoti visas galimybes. Pagal 2014 metų (tik Europos) ataskaitą UK buvo antroje vietoje po Airijos pagal žmonėms suteikiamas galimybes. Šiais metais daugiau pasireiškė Skandinaviškos šalys ir Danija.

Skaityti toliau...

Laisvas laikas? Koks dar laisvas laikas?

Kaip atrodo mano laisvas pusdienis? Tas gerasis pusdienis, kai niekur nereikia eiti iš pat ryto. Kada gali valandų valandas gerti kavą ir su kompiuteriu ant kelių skaityti. Kada iki 12 val. vaikštai su pižama, nesiprausęs, riebaluotais plaukais ir turi laiko išsiskalbti visus savo rūbus bei atlikti visas veido/plaukų/kūno procedūras iki dušo. Arba nuvažiuoti visur, kur norisi su gerokai pamažintu žmonių kiekiu. Galimybės ankstyvą rytą yra beribės, diena dar tik prasidėjo, turi visą energiją, kava ką tik smuktelėjo.

Bet kaip gi atrodo mano rytas? Atsikeliu arba labai anksti, arba labai vėlai (šiandien - vėlai). Švariais plaukais arba riebaluotais plaukais (šiandien riebaluotais). Su planais arba be planų (ieškojau saugyklos savo daiktams atostogų metu, o vėliau ketinau važiuoti užsiregistruoti pas gydytoją - pagaliau gavau gyvenamosios vietos įrodymą, o jo Londone reikia visur! Pirmas dalykas, ką padariau - pasikeičiau bibliotekos svečio kortelę į pilno nario ir nuo šiol galiu imti knygas į namus :|).

Tad 9 ryto chillinu lovoje, atrodau kaip baubas ir nelendu iš savo karališko kambario, kuo esu absoliučiai patenkinta. Suskamba telefonas, skambina Motti, mano pinigų mokėtojas. Noooooo! Akimirką svarstau, ar atsiliepti, bet būtų per daug akivaizdu, jog ignoruoju. Pasirodo, skambina antrą kartą - pirmo skambučio negirdėjau. Žinau, kad šitas skambutis reiškia, jog mano laisvas pusdienis bus išrautas iš rankų, o aš priversta ne tik kad susiruošti ir keliauti į kažkokį skubų reikalą, bet tai daryti kaip įmanoma greičiau, ko aš iš ryto negaliu pakęsti.

Buvo taip, kaip tikėjausi... Dušas, plaukų džiovinimas, į batus ir į lauką. Man reikia būti kitame Londone gale. Išmokau nebestresuoti dėl dalykų, kurie yra ne mano kontrolėje, ramiai susikaupusi padariau darbą, iškeliavau į antrą, į kurį, kaip keista, atėjau lygiai minutė į minutę (nes iš ano galo reikėjo grįžti į savo galą). O po visko jau tikrai nusipelniau laimės už 3 svarus. Nesu Starbucks mėgėja, bet vakar užmačiau stendą, kad dabar parduoda kavą su ciberžole. Ciberžolė, mano galva, yra vaistas nuo daug problemų ir būtinas prieskonis mano virtuvėje (7 mėnesius gyvenau be jos, bet per pastarąją sveiko proto akimirką nusipirkau ir ciberžolės, kartu su visais kitais prieskoniais). Tad šiandien už visą prarastą laisvą laiką save nudžiuginau latte su ciberžole. Ir tikrai nudžiuginau! Rinkčiausi ją be cukraus, bet visas derinys kvepėjo puikiai... Skonis glostė gomurį... Sakau, laimę nusipirkti galima.

Pasitaisius nuotaiką ir neleidus jos sugadinti įsibauginusiai bobulei, kuri baisiausiai bijojo, kad įeisiu į pastatą be raktų, po darbų suspėjau ir pas gydytoją užsiregistruoti, ir vegetariškų receptų knygų pasirinkti.

Yra Facebook grupė, kur žmonės nemokamai atiduoda daiktus. Mano atveju - Pietų Londone. Nuo skalbimo mašinų, gitarų, dviračių ir baldų iki visokiausių mažmožių, kas tiesiog trinasi namuose nenaudojami. Viskas nemokamai! Puiki vieta pasiimti reikalingus daiktus ir iš naujo juos panaudoti, o ne dėtis prie perkam-metam-teršiam-naudojam kultūros. Vis dar bandau gauti XL dydžio lagaminą arba bent jau išsikeisti savąjį. Jau kurį laiką dairiausi vegetariškų receptų knygų, o čia mat visą gražų rinkinuką gavau. Galėsiu mokytis ir kitus vaišinti, nes mano šedevrai, kad ir skanūs, bet vis tiek nėra tie tikrieji patiekalai, kuriais galima didžiuotis.

Vakarienė mano buvo tokia šiandien: kepti makaronai su žaliaisiais lęšiais ir šiek tiek Cheddar sūrio bei salotos (pavykusios puikiai: paprika, pomidoras, svogūnas, agurkas, raudonasis kopūstas, jogurtas, druska. Paprasta, elementaru, o kūnui ir gomuriui daugiau nieko ir nereikia). O po vakarienės kartais norisi dar pasmaguriauti, tad iš anksto bevirdama makaronus orkaitėje iškepiau avinžirnių su prieskoniais.

Užkandis paruošiamas tik per 10 valandų: per naktį palikti mirkti (nors pamiršau juos 24-ioms valandoms mažiausiai...); 85 minutes virti (po 85 min supratau, kad viriau ant per mažos ugnies ir mano avinžirniai tiesiog plaukiojo karštame vandenyje, tad palikau dar kažkiek laiko, užmiršau, vėl prisiminiau - o skonis buvo toks pats, kaip prieš pusę valandos. Oh well).

Pagalvojus, nusipirkti greičiau ir tikriausiai pigiau, bet ne sveikiau. Gal ir skaniau, nes dabar visi užkandžiai ruošiami addictive - kaip narkotikai. Kartą paragavęs negali sustoti. Geriau nė nepradėti. Namuose gamintas maistas atneša sotumo ir pasitenkinimo jausmą, kurio niekada nebūna valgant parduotuvėje pirktą šlamštą (turiu omeny, nesveiką maistą).

Skaityti toliau...

Pasitenkinimo paieškos mažuose dalykuose. Nauja gyvenamoji vieta.

Kai kurios dienos yra idealus pavyzdys kitoms dienoms. Kai kurios dienos būna tiesiog blogos, prastas pavyzdys. Likusios dienos yra tiesiog dienos ir tokias jas reikia priimti, kad ir ką atneštų, su pastangomis, kad ateinanti diena būtų geresnė nei praėjusioji. 

Šiandiena... buvo įdomi. Nesitikėjau nieko gero atsikėlusi 6 ryto kraustytis iš kambario A į kambarį B. Stiklinė kavos, šiek tiek interneto ir lėtai lėtai pradėjau judėjimą. Apie 7:30 jau buvau pernešusi visus savo daiktus ir pasidariau antrą stiklinę kavos (daugiau laiko plepėjau su kitu namo gyventoju, kuris patogiai įsitaisė mano kambaryje ir stebėjo kraustymosi procesą, o vėliau bandė padėti ir išsikraustyti, bet daviau žaidimo kortas, kad užsiimtų ir man netrukdytų, kas suveikė kaip burtų lazdele pamojus). Bet tarp išsikraustymo ir įsikraustymo (vėl lietuvių kalboje trūksta padorių veiksmažodžių šitiems procesams atskirti: move out, move in, putting the trash to their proper or approximate locations – argi ne paprasta???) nukeliavau į dar vieną užduotį/darbą. Tik vieną šiandien. Irgi nieko gero nesitikėjau, nes žmogus gyveno bute 4 metus (per tiek laiko daug keičiasi, kas apsunkina lyginimą su pirmuoju raportu), ir atsiuntė krūvą nuotraukų su komentarais apie kiekvieną bute rastą smulkmeną, kurios nepastebėjo inspektorius. O jėtau, galvojau, dar vienas pakvaišęs vyrukas, kuris drebės vos bet kokį komentarą įrašysiu.

Atėjau prie namo, kruopščiai perskaičiau visus komentarus, pasiruošiau. Skambinu domofonu (? atrodo, taip vadinamas lietuviškai...), atsiliepia: „ne ne ne, tu per anksti!“. Whaaaat? Žvilgt į laikrodį: 4 minutėm per anksti. Juokas ima, bet trepsiu lauke, suku ratus apie duris. Matau viduje sofą. Kodėl aš neįlindau į pastatą su prieš tai įėjusia mergina? Trepsiu, šalu, galvoju: „jei nori draugiško inspektoriaus, neversk jo ankstyvą rytą laukti lauke“. Jau girdžiu varpus, virš manęs pralekia lengvasis traukinys. Lygiai 10 ryto. Aš vis dar trepsiu, laukiu. Gal jis pats nusileis? 10:01. Hmm... 10:02. O gal dabar sakys, kad vėluoju??? Skambinu vėl.

Duryse pasirodo labai maloniai atrodantis vyrukas su šypsena! Ach, iškart palengvėjo. Pasirodo, kai paskambinau, jis dar miegojo! Gerai... kol kas pradžia nebloga. Einam į butą.

O butas... Atrodo, kad visiškai niekas nepasikeitė nuo originalaus raporto!! Paprastai toks darbas užtrunka labai nedaug. Ir daiktai sudėti į tas pačias vietas! Bet pasirodo žmogus yra labai įdomus pašnekovas! Smagu ne paprasčiausiai ateiti, padaryti darbą ir išeiti, o pasikalbėti apie viską, kas ant liežuvio. Sužinojau, kad visai šalia gyvena Gendalfas iš Lord of the Rings (na, ne pats Gendalfas, bet aktorius) ir yra vietinio pubo (pabo? Nes baras ir pabas – NE TAS PATS) savininkas. O tame pabe laiko legendinę lazdą iš filmo!!

The Grapes, here I come. 

Iš buto išėjau įkvėpta. Namo patraukiau pėstute, bent jau pusę kelio. O šiandien Londone Open House (atvirų durų) diena. Vakar neturėjau nė sekundės užsukti kur nors; ketinau šiandien. Bet nusprendžiau nespausti reikalų ir tiesiog pasikliauti tuo, ką sako siela, kur kojos neša. Ir eidama zigzagais pamačiau OH stendą. Užsukau į kažkokią tai Vokiečių bažnyčia. Didelės medinės durys, viduje – tuščia. Nesitikėjau rasti tuščią pastatą Londone. Netraukė mintis trintis su miniomis Open House pastatuose.

Bet būtent tyla, tuštuma, medis, istorija, kvapai, grindų girgždėjimas padarė tą vienintelį mano pamatytą pastatą ypatingu. Kitokio jo nenorėčiau matyti. Buvo gera vaikščioti aplink, prisėsti ir skaityti kažkokių tai žmonių laiškus, tokius pagarbius ir paprastus. Kažkas tos bažnyčios nenorėjo, kažkas ją uždraudė, kažkas kovojo ir dabar ji stovi, o kažkas tapo žinomas. Tik detalės. Pats pastatas tik pridėjo kažką gero į sielą šiandien. Ne ramybę, ne džiugesį, ne pasididžiavimą, bet kažką paprasto, bet gero. Pasitenkinimą. Dėkingumą.

Lėtai išėjau, palikdama duris praviras. Dairiausi daugiau OH lentų, keliavau link Tower Bridge, nes žinojau, kad ten turi būti kažkas. Bet ten radau tik Dead Man‘s Hole ("mirusio žmogaus skylė"). Vieta, kur buvo surenkami lavonai iš Temzės, laikomi lavoninėje po laiptais, o vėliau užkasami. Miela vieta. 

Londone yra daugiau panašių vietų. Pvz, Deptford, kur gyvenau prieš dabartinį rajoną, prieplauka, kurios linkis buvo pats tas rinktis žmonių kūnams tarp 1776 ir 1857 m, kada uostuose dirbo kaliniai, vakarais grįždavo į laivus, o mirę būdavo paprasčiausiai išmetami į upę. 

Ak, dievinu Londoną.

Lėtai lėtai traukiau namo ir kai pavargau, sėdau į autobusą. Žinojau, kad labai noriu raudono lūpdažio. Užsidegusi jau kelias savaites, kad reikia ir taškas. Nusipirkau pigiausią surastą tokį, kokio noriu (matte), nes nežinau, ar neišsigąsiu savęs (netestuoju TESTINIŲ lūpdažių ant savęs, tik ant rankų ir tada gąsdinu kruvinomis žymėmis visus, kurie pamato mano plaštakas), ir ar išvis po savaitės kitos nepraeis ūpas. Tad pirmasis bandymas įvyko bibliotekos tualete. Vis tiek turėjau šį tą atsispausdinti, o ji yra pakeliui į namus. Langai dideli, apšvietimas stiprus, o aš atrodau, kaip transvestitas!! Pasirodo, ryškaus raudono skysto lūpdažio kaip vazelino neužsitepsi! Galvojau, viskas, mano bandymas nepavyko, aš niekada nebūsiu iš tų moterų, kurios moka nešioti raudoną lūpdažį!

Namų šešėliuose bandžiau dar kartą ir galiausiai rezultatu likau labai patenkinta! Būtent tai, ko man reikėjo! Svarbiausia, nelįsti į dienos šviesą ir viskas bus gerai.

Parduotuvėje neatsispyriau „Marauder's Map“ džemperiui (HARIS POTERIS!!). Ir po to labai įdomiai atrodančiai suknutei. Ir dar palaidinukei ilgomis rankovėmis. Nu, praktiškai atrodau kaip žmonės. Dabar tik reikia rasti batus, kuriuos susigalvojau...

Džiaugiuosi, kad krausčiausi tik į gretimą kambarį, nes aną savaitę nebeatsilaikiau ir nusipirkau prieskonių. Atsibodo vienodo skonio maistas ;D Nepirkau nieko nieko, kas nebūtina vien tam, kad tuoj kraustysiuosi ir kuo daugiau daiktų, tuo sunkiau.... Bet viskas, ką nusipirkau, man teikia laimę ir yra verti to papildomo svorio. Dabar tik ieškau naujo lagamino, nes supratau, koks juokingai mažas lagaminas, su kuriuo atvykau į UK: 

Aš su vienu mažyčiu, o mergina su dviem XXL lagaminais... 

Prasimalus po miestą alkana grįžau į namus. Vis tik pietūs buvo prėski. Vakarykštis maistas ir vakare gamintas buvo nepaprastai skanus! Šiandien pašildytas... meh. 

Paprastai sugebu pasigaminti kažką tikrai skanaus ir dažnai išgirstu pagyrimų. Ypač mano Naan pica (nekeista, nes nieko nėra neįprasto and jos). Kurį laiką buvau įjunkusi į jas. 

Mano šios dienos pietus (vakar dienos vakarienę) paragavo žmogus, kuris ne itin yra ragavęs kažką, ką esu gaminusi. Juokiausi, kad čia tikrai nėra skanu, bet leidau. Padarė išvadas, kad esu prasta šefė/virėja/kulinarė/žmogus virtuvėje. Hmm... Bet aš žinau, kad nesu. Tad vakare pasigaminau a la Artimųjų Rytų patiekalą (kas iš tiesų tėra žali lęšiai su priedais, neatrodantys itin išvaizdžiai, bet aš tau ne instagraminu savo maistą, o valgau, tad man visiškai vienodai, kaip jis atrodo, kol yra karštas ir skanus). Turėjau tikslą įrodyti, jog aš gaminu gerai!! 

Rezultatas: mano patiekalas patiko. O aš išmokau turėti pasitikėjimo tame, ką gaminu. 

Beje, tai buvo totalus eksperimentas. Aš tiesiog žinau, ką ir kaip dėti, o į patiekalą įėjo net ir toks dalykas kaip jogurtas. Tiesiog. Kodėl ne? 

Gerai gerai, ne visada pasiseka, bet jei įdedu galvą ir susitelkiu į gaminimą, viskas gaunasi gerai ir suderinta. Be to, produktai nebuvo didelės rizikos. 

#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#♥#

Dabartinis mano kambarys yra visi mano Londono kambariai kartu sudėjus. Kraustytis gal ir nebuvo baisiai džiugu; atrodė, kad anas kambarys daug jaukesnis ir malonesnis, nei šitas baltas, šaltas ir tuščias. Bet iš tiesų dabar tai pats geriausias kambarys Londone!! Didžiulė dvivietė lova, daug daug daug vietos kambaryje, jauki sofa, kelios lentynos ir paviršiai. Savininkas žada pritaisyti lempas, bet kol kas turiu laikinas ir gyvenu šiokioje tokioje prietemoje. Be to langai į gatvę ir kambarys skleidžia visokiausius garsus. O visa kita pliusai. 

Nerimavau, kad bus liūdnas kambarys, o dabar galėčiau ir pasilikti. Žinoma, jei netektų mokėti kaip už dvivietį ;D Bet akivaizdžiai šitą išnuomoti buvo kur kas sunkiau nei kitus namo kambarius, tad bendru sutarimu, jog lieku name, bet savininkas duoda laisvą kambarį, kad ir kuris tai būtų, atsikrausčiau čia. Nežinau kodėl, bet savininkas mane mėgsta, o man tai netrukdo. Kai pamirštu sumokėti nuomą, nė pypt iki kol pati neprisistatau ;D 

Tad toksai tas mano sekmadienis bendrais bruožais.


P.S. jaučiu, kad grožinių tekstų lietuviškai neišeina rašyti. Toks jausmas, lyg rašyčiau instrukciją, o ne istoriją. Nepamenu, kada paskutinį kartą skaičiau lietuvišką grožinę knygą - tokie dalykai tiesiog krenta iš galvos. Jaučiu praradusi gebėjimą rišliai reikšti mintis, o ir nenoriu blogui skirti daugiau laiko nei reikėtų - didelė investicija nebus niekuo atpirkta. Tad skubiai surašau instrukciją, sumetu nuotraukas ir tuo pasibaigia. Bet toks jausmas, kad visi žodžiai kartojasi, dalis žodžių skamba labai kvailai ir nuvalkiotai, nebemoku jungti sakinių ar skambėti juokingai. Ir iš dalies labai pikta rašant; jaučiuosi lyg būčiau virtusi kvailoka blondone, negaliu išreikšti didelės to, ką norėčiau! Manau, kad mano tekstai taip ir skamba. Vis tik tikiuosi, kad kvaila blondine nevirtau. Tik perdėlojau prioritetus. O lietuvių kalba kaip buvo, taip ir liko, niekam daugiau nei keliems lietuviams, nereikalinga kalba, į kurią daugiau nei privaloma neinvestuosiu. Nepaisant to, kad Užkalnis rašo lietuviškai. Bet rašo jis apie Lietuvos nevykėlius Lietuvos nevykėliams ir statosti gražų gyvenimą ant to. Nors neneigiu, žmogus, pamatęs, jog Lietuviams patinka skaityti ir žinoti apie nevykėlius, tuo puikiai pasinaudojo. 

Skaityti toliau...