a) stotis pilnutėlė ir žmonės tvarkingai rikiuojasi į eilutes prie durų. Tokias eilutes galima pamatyti ir itin apkrautose autobusų stotelėse. Kaip koks voratinklis vyniojasi ir galo nesimato.... nes vyniojasi kažkur per gatves, apsuka pastatą ir dingsta jau kažkur už stoties pastatų... Autobusas nespėja jų surinkti - prisikemša, važiuoja toliau, o eilė vis dar stovi. Tikrai stebinantis vaizdas.
Nors ne, 8 ryto panašiau į tai:
b) durys yra uždarytos, stotys yra perpildytos ir į vidų nepateksi, kol neaptuštės.
Real story bro. Pastarosios dvi nuotraukos dviejų savaičių senumo. Pirmą kartą laukiau už stoties durų.
Na, o šiandien gavosi kažkoks miksas tarp "a" ir "b", bet nei "a", nei "b", tad vadinsiu tai tiesiog "Technologijos vėl kiša koją".
Agentūroje turėjau būti 9 ryto ir iš namų išėjau laiku. Istorija baigiasi tuo, kad atvykau valanda vėliau. Nieko tokio, tai ne itin svarbu, kada keliauju į agentūrą, o ne pas nuomininką. Be to perspėjau darbovietę, atsaką gavau tokį, kad ir gatvės mieste užsikišusios. Nekeista. Nutiko taip, kad palaukusi eilutę iš pirmos nuotraukos, įlipau į pilnutėlį traukinį (praktiškai galiu nesilaikyti ir tiesiog prisiglausti prie aplinkinių), pavažiavau vieną trumpą stotelę ir traukinys sustojo. Signaling failure @ Wembley Park ("signalo klaida"). Sako, kad galbūt netrukus važiuosime, bet konduktoriai nieko nežino. Ir žinoma, šimtą kartų atsiprašė. Na, niekas nelipa iš traukinio. Įlipti niekam irgi vietos nebėra. Sustojusi visa Jubilee linija. Laukiam 5, 10, 20 minučių... 8 ryto lipti į autobusą ir keliauti per kamščius žavi ne ką labiau nei dar viltingai palaukti - o gal pajudės traukinys. Jau konduktoriai pradeda raginti ieškoti alternatyvių kelionės būdų... Pasiduodu. Išsispaudžiu iš traukinio ir einu į gatves. Saulėta, gaivu, erdvu... ir stotelėje koks 100 žmonių... Ar 200... Nežinau, jūra. Atvažiuoja pirmas autobusas - kiek telpa, tiek sulipa. Laukiu toliau - jau beveik beveik patenku į autobusą, bet ne... vėl pilnas. Nuvažiuoja. Galiausiai randu alternatyvų kelią, ir pagaliau judu. Na, o toliau iš esmės nieko ypatingo. Pabaigiu pirmą dienos darbą. Teoriškai turėjau turėti 3 laisvas valandas. Su vėlavimu liko 2, bet turėjau idėją: nusprendžiau važiuoti paragauti skaniausių beigelių Londone. Į vieną pusę 50 minučių... Po to 45 min kelionė į antrą užduotį... Bet diena graži, tikrai neketinu sėdėti kažkur su telefonu. Ir dar lieka apie 20 minučių valgyti.
Skaniausių beigelių parduotuvė atrodo neįtikėtinai paprasta (nuotraukos ne mano. Stebėtina, bet net mintis nekilo fotografuoti iki kol negrįžau namo).
Įsivaizdavau jaukią kavinukę, kur gali prisėsti, pabendrauti, prastumti valandas. Ne, viskas labai greita ir paprasta. Gal dėl to ir populiaru: beigelį gauni per 2 sekundes, dirba visą parą ištisą savaitę ir nebrangu.
Pasirinkimo labai mažai. Valgau beigelį... Skanus, bet nieko ypatingo. Net pasitikrinau internete, ar tikrai čia skaniausi. Grįždama namo nusipirkau beigelių iš parduotuvės; palyginimui. Taip, vis tik ten tikrai buvo labai skanūs beigeliai. O gal britams tiek ir reikia: greitai, paprastai, tikslingai. Kam čia knisti protą dešimtimis pasirinkimų. Nori valgyt? Imk? Nori mėsos? Vištiena. Nori žuvies - lašiša. Nori vegetariškai - kiaušinis, sūris. Nori veganiškai? Riešutų sviestas. Nori saldžiai - nutela. Viskas. Gal ir gerai.
Tad taip ir prabėgo mano diena. Pasiskambinau į Italiją, išsprendžiau palto grąžinimo problemas, išsiunčiau paltą ir likusią dieną net nežinau, ką veikiau. Ah, išsiunčiau CV į challenging position. I believe I can! As always, just until the dawn.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą