Yra 2 būdai pasakyti, kur gyveni:
a) gyvenu Londone
b) gyvenu Jungtinėje Karalystėje
Ir jie niekada nemaišomi.
 |
| Nuotrauka ne mano, bet labai londoniška |
---------------
Palikusi Londoną jaučiausi, tarsi būčiau palikusi savo namus. Tarsi kažkas atsitiko ir vidury nakties, pagriebusi kuprinę, pasą ir 29.9 kg sveriantį lagaminą, palikau namus, į kuriuos nebegaliu sugrįžti. Pasibaigusi nuomos sutartis ir žinojimas, kad geriau nei šitas butas lengvai neberasiu, o į blogiau nebesinorėjo, tapo vienu iš kelių ženklų judėti tolyn. Kartu su Oyster praradimu, kuris yra neatsiejama gyvenimo šiame mieste dalis.
Namais galėjau vadinti daug vietų, bet kadangi mano gyvenimas iki 2017 m. sausio vyko kaip pagal instrukcijų knygelę (mokykla, persikraustymas į Vilnių, universitetas, praktika, darbas, kitas darbas, etc.), gyvenamosios vietos pernelyg nesureikšminau. Nepasakyčiau, kad ir stengiausi pažinti. Nerūpėjo. Vaikščiodama po Uteną pastebiu, kad per 10 ir dar kažkiek čia gyvenimo metų aš daug gatvių dar nesu mindžiojusi ir nėra jos nepakeliui. Arba nesu iš tiesų įsižiūrėjusi į namus ir kiemus, pro kuriuos vaikščiojau šimtus kartų. Vilnių pažinau gerokai plačiau, ir mėgau jį labiau nei Uteną. Bet džiaugiausi kaskart palikdama ir išsikraustydama. O Londonas visada buvo laikinas nuotykis. Net ne išsikraustymas ar imigracija. Visada vadinau tai kelione. Ilgalaikis miesto, kultūros ir savęs pažinimas. Naujos gyvenimo pamokos ir patirtys. Akiračio ir minčių plėtimas. Mėgavimasis šituo trumpu mūsų turimu laiku planetoje. Bet ten jaučiausi namuose labiau nei bet kur kitur. Galbūt, būtent dėl to, jog nuo pat pradžių žinojau, jog tai laikina ir norėjau sugerti viską, ką galiu. Galbūt dėl to, jog labai greitai pradėjau pažinti gatves, sienas, autobusus, ir viskas tapo sava. Galbūt dėl to, jog šita kultūra man buvo daug mielesnė nei lietuvių. Galbūt, dėl to, jog tai nebebuvo pasirinkimas iš gyvenimo instrukcijos knygos, bet kažkoks nenatūralus posūkis, kažkoks išvažiavimas į kelią be ženklų tik tam, kad pažiūrėti, kas gi ten yra. Galbūt dėl to, jog mano pačios pasirinkimas, buvo arčiausiai to, ką vadinu laisve. Ir buvo laikas judėti, kai pajutau, jog jai ima grėsti pavojus.
Sako, jog Londoniečiai pažįsta tik tris rajonus: tą, kuriame dirba, tą, kuriame gyvena, ir tą, į kurį eina pasilinksminti. Bet aš esu dėkinga savo darbui, kuris man leido tiek daug pamatyti ir sužinoti, savo kailiu patirti, kas gi tasai visame pasaulyje žinomas ir skambantis Londonas, kuriame gyventi ir dirbti yra beveik prestižas. Arba taip atrodo, iki kol tavo patirtis, geriausiu atveju, yra turistinė.
Praėjo mėnuo nuo išvykimo ir, nors širdis nebesako, kad mano namai kažkur ten, ir dabar su jauduliu laukia kitų nuotykių (kita vertus, naujo būsto paieškos kol kas atrodo kaip pats nemaloniausias įvykis - visi 8 mano adresai Londone: http://cannotstayhere.blogspot.com/p/mano-namai-londone.html), filmuose matant šį miestą apima maloni nostalgija ir trauka, kaip magnetas. Žiūrėjau filmą ir ....
...juk aš pirkau gėrimą iš šito vagonėlio lygiai šitoje pačioje vietoje ir sėdėdama ten pat ant laiptelio, nes vasaros metu ten visada, ypač gėrimų gėrimo metu, jūra žmonių; spoksojau į tas pačias parduotuves už šitų žmonių:
 |
| Filmas: Man Up! |
 |
| Scena filme "Absolutely Anything" |
 |
| Mano nuotrauka |
Žmonės nėra patys šilčiausi, bet jie nėra svetimi vienas kitam taip, kaip svetimi yra lietuviai. Nenešioja užantyje tiek neapykantos, nekantrumo, pavydo, baimės. Žmonės mieliau bendrauja ir teikia vienas kitam pagalbą. Pagyvenus britiškoje tvarkoje kai kurie Lietuvos aspektai pradeda priminti sužvėrėjimą. Lietuviškas tonas aptarnavimo srityje, gal ir nieko pikto nenorint, dabar skamba labai šiurkščiai. Trūksta anonimiškumo, nes dabar bet kur užsukusi jaučiu nuolatinį stebėjimą ir tarsi raginimą greičiau apsisukti, išsirinkti ir dingti iš šitos vietos. Gal tai tik mano anxieties (liet. susireikšminimas). Stebina, kad užkliudžius žmogų, užlipus jam ant kojos ar beveik ir ant galvos - ne tik kad neatsiprašoma, bet ir užkliudytasis neatsisuka, tarsi tai būtų visiškai normalu ir jei ignoruosi, tai nieko blogiau nebebus. Anadien kalbėjausi su mergina, gyvenančia Švedijoje. Ji stebėjosi lygiai tuo pačiu!! Na, kitaip sakant, keliaudamas ir pamatydamas, kad žmonės gyvena, bendrauja ir elgiasi kitaip, gali ištraukti galvą iš šiknos ir pastebėti beprotybes savo aplinkoje.
Turbūt verta paminėti, kad neieškojau iš kaimo atvykusių ir kaimą Londone susikūrusių lietuvių. Manau, tokiu atveju, mano pasaulio pažinimas būtų toje vietoje ir sustojęs. Bet užtat šitas miestas tobulas pabendrauti su žmonėmis iš įvairiausių planetos kampelių, gyvenančių ir kvėpuojančių įvairiausiomis motyvacijomis.
Ir labiau už viską man patiko tai, jog tai yra angliškas pasaulis.
Tačiau atėjo laikas išvykti, nes tai nebuvo mano vieta ne tik dėl asmeninių priežasčių, bet ir kelių dalykų, slegiančių kiekvieną Londono gyventoją, dėl ko jie anksčiau ar vėliau traukiasi:
1. Ne tu gyveni Londone, o Londonas gyvena tave. Arba dar kaip lietuvių žurnalistas, Londone gyvenęs 15 metų, yra pasakęs:
Sutikau daug žmonių, kuriuos veža toks gyvenimo tempas. Aš padarau išvadą, kad jis padeda pamiršti tokio gyvenimo tuštumą ir beprasmybę. Deja, turėjau per daug laiko viešajame transporte apie tai mąstyti. Kalbant apie viešąjį transportą....
2. Nepasiilgsiu keliavimo į darbą Overground traukiniu 8:30 ryto. Kada ateini į peroną, matai, jog traukinys bus po 8 minučių, o kartais dar smagiau - "Cancelled" arba atidėtas 16 minučių. Peronas pildosi žmonėmis, grupė aplink tave didėja. Galiausiai laikmatyje minutėms tirpstant, žmonės pradeda formuotis į grupeles vietose, kur turėtų atsidaryti traukinio durys. Ilgalaikiai važinėtojai žino. Jau kyla anxiety (liet. nerimas). Lieka minutė. Širdis jau pradeda klapatuotis. Grupelės darosi siauresnės, vis artėja prie perono krašto. Lauki minutę... lauki dvi... Traukinio nėra, žmonės eiti į stotį niekad nesustoja, bet juk niekas ir nebeišvyksta. Bandai apskaičiuoti savo galimybes tilpti į traukinį pirmiau visų šitų žmonių. Bet eiliškumo nėra. Kas arčiau durų, tas įlįs. Nusiimu kuprinę ir vizualizuojuosi (law of attraction) save telpančią į traukinį, kuris atvyksta iš kitų lygiai taip pat perpildytų stočių ir žinau, kad 80% žmonių vis tiek važiuos dar bent 3 stoteles iki Islington. Stebi laikmatį - vis dar minutė (pavartai akis). Jau planuoju alternatyvius kelius ir viliuosi, kad žmogus, kurį sutinku, taip pat vėluos. Traukinys atvažiuoja, beveik niekas nelipa lauk, bet visi bando sutilpti. Jei pažįstama stotis - jau žinai, priekyje ar gale traukinio bus daugiau vietos. Jei pasiseka, įsipaudi į traukinį. Įdomiausia, kai jau niekas nebelipa, visi viduje susispaudę kaip šprotai ir kai kurie žmonės pasidavę nusprendžia laukti sekančio, bet dar kažkoks didelis storas vyras vis tiek kažkokiu būdu įsipaišo. Svarbiausia gerai paspausti... Ir tada galvoji: aš 2 kartu mažesnė ir vis tiek netilpau. Ar aš per anksti pasiduodu? Ar neišnaudoju visų gyvenimo galimybių? (realaus gyvenimo simbolizmas iškelia egzistencinius klausimus mano tolimesnei kelionei).
Ir tikiesi, kad sekantis traukinys atvyks tuštesnis ir greičiau...
3. Tik iš pasakojimų girdėjau, koks Londonas buvo prieš 10 metų, bet žinau, kad jis buvo kitoks. Manau, kad man pasisekė visai neblogai, tačiau statistiškai čia dieną leidi dirbdamas su finansais arba dar kokiame nors ofise užsiimdamas ne pačia įdomiausia, bet užtat prestižine veikla iki kol ateina amžiaus vidurio krizė išgąsdina taip beprasmiškai ir nusibaigti paskatina pagaliau ieškoti to, ką tau malonu veikti. Toks darbas gali leisti visai gražų butą geroje vietoje, tačiau dažnai turėsi problemų su namo ar buto savininkais, nekilnojamojo turto agentais arba pelėsiu. Apie 5-6 valandą vakaro pamatysi minias žmonių su kostiumais ir gelsvo gėrimo stiklinėmis stovyniuojančius ant šaligatvių ir aikštėse, laukiančius piko meto pabaigos, o tik tada keliaujančius namo, nes iš esmės namuose būsi beveik tuo pačiu metu. Finansinės zonos pasidengusios eilėmis pilkų kostiumų. Kartas nuo karto matosi spalvotos kojinės, demonstruojančios, jog žmogus dar turi sielą.
Žinoma, sutikau žmonių, kurie jaučia aistrą savo darbui ar Londonas tapo natūralia progresuojančios karjeros dalimi, tačiau tokios neturiu, o pilkų kostiumų variantas man per daug primena kalėjimą. Laisvė ir laikas man yra svarbiau už bet ką, ką gali pasiūlyti Londono darbo rinka. Esu tikra, jog šiame mieste daug žmonių gali gauti savo svajonių darbus, ypač jei tai finansai, verslas, vadyba ar IT sritis, ir gyventi puikiai, bet jie nebuvo man tinkantys užsiėmimai. Net ir žmonės su kostiumais teigė mėgstantys savo darbą. Kiekvieno netinginčio kalbėti klausiau apie jo veiklas ir gyvenimą. Kai kuriuos veža toji konkurencija, veržlumas, tapimas ar buvimas geriausiu, galimybė pasigirti ir pasirodyti, bet labiau už viską supratau, jog man tai nėra įdomu, kad ir kaip tos socialinės lietuviškos normos tai pavertė kaip "savaime suprantama", kaip dalimi savo esybės ir prasmės. Man svarbiausia, jog mano gyvenimas priklausytų man pačiai ir užsiimti mėgstama veikla. Londono darbo kultūra tapo vis labiau atstumianti, o susireikšminę žmonės - juokingi. Toks gyvenimas pradėjo atrodyti vis labiau beprasmiškas. Vadinamasis "Rat race" - "Žiurkių lenktynės". Londonas yra tikrų tikriausias to pavyzdys.
Na, jei vis tik Londone esi pastebėtas, tai būsi pastebėtas ir visam likusiam pasauliui. Konkurencija nežmoniška ir visi bando tapti kažkuo. Vis dėl to, miestas kupinas galimybių savo srities specialistams. Tiktai viskas pernelyg greitai juda, keičiasi ir žmonės tave pernelyg greitai pamiršta. Nebent šitas atrakcionas tave skatina veikti. Gali būti maža žuvis dideliame tvenkinyje arba didelė žuvis mažame. Londone tu visada būsi tiktai maža žuvis, nes statistiškai tu nesi visame pasaulyje pageidaujamas specialistas.
4. Londone itin pamėgau skaityti apie ... Londoną. Tęsti savo miesto pažinimą visomis prasmėmis. Retkarčias permesdavau naujienų laikraštį, bet mane labiau domino ne politinė, finansinė ir kriminalinė pusės, bet, galbūt taip galima pavadinti, antropologinė. Londonas yra didžiulis magiškas pasaulis, kuriame kiekviena plyta gali papasakoti istoriją, o renginių ir įvykių tiek, kad vos pradėjusi gilintis į šios savaitės renginius jau jausdavausi overwhelmed (liet. išvargusi) ir nuspręsdavau tiesiog eiti į lauką ir atsidurti ten, kur kojos nuneš. Beje, skirtingai nei Lietuvoje, kur populiarios TV pokalbių laidos (arba labiau ginčų ir bevaisių diskusijų apie tai, kaip visi biednai ir liūdnai gyvename), Didžiojoje Britanijoje televizija kupina laidų apie namų pirkimą, pardavimą ir nuomą, namų remontą, perstatymą ir perpardavimą, siekiant uždirbti, namų ir butų pirkimą aukcionuose, apie namo perdarymą nuomai, sukišant kaip įmanoma daugiau kambarių į namą prieš pažeidžiant įstatymus. Taip pat Lietuvoje neįprasta būtų dokumentika apie metro ir viešąjį transportą, o tiksliau - naktinius autobusus. Viešasis transportas yra daugelio žmonių gyvenimo dalis, tube (požeminių traukinių sistema) yra jų dievas, o Oyster (viešojo transporto apmokėjimo kortelė) laikoma arčiau širdies nei banko kortelė.
Reddit diskusijos tapo pačių įdomiausių žinių apie Londoną šaltiniu, kur londoniečiai ir visi kiti kalbėjo apie viską: nuo šios dienos sąlygų keliuose (o tiksliau - kurioje vietoje stringa viešasis transportas) iki smagiausių dienos vaizdelių, kurie itin nuostabūs buvo pirmą kartą po ilgo laiko netikėtai pasnigus.
Bet gi čia ne apie pliusus, o miesto minusus. Viena iš temų buvo: kiek procentų algos paliekama nuomai? Atsakymai buvo nuo vos kelių procentų, kas yra labai protinga iki 70%, kada gyveni tam, kad dirbtum (net ir mano vienu metu tebuvo 18%; sveikas variantas yra iki 33%, bet Londone nuomos kainos nėra sveikos). Kaip kam pasiseka.
Padoraus buto paieškos ir nuomos kainos yra labiausiai varginantys dalykai šiame mieste. Jei nori kažko geresnio - paliksi krūvą pinigų. Jei nori pigiau - gyvensi labai varganomis sąlygomis toli nuo visko. Labai paprasta. Sako, mandagūs britai šnekasi apie orą (taip, jie tikrai šnekasi apie orą). Bet londoniečiai tampa vienu kūnu prakalbę apie nuomą ir gyvenimo sąlygas.
 |
| Apie šitokius butus skaičiau, kai norėjau pasiguosti, jog ne aš viena gyvenu nutręšto namo lopinėlyje su viena netikra siena, į kurį netilptų mano naujas lagaminas. Kažkodėl itin blogus sprendimus priimu po darbo dienos. |
Nebent turi pažįstamų arba tau labai pasiseka, bet statistinis žmogus ne kasdien laimi loterijoje. Vis tik statybos vyksta nuolat, o namai skaldomi į butus ir žmonės gyvena vis mažesnėse erdvėse. Teko dirbti ir nepaprasto grožio milžiniškuose namuose ir butuose, bet juose gyvena ne statistiniai imigrantai. Tie namai turi savo kainą ir nekalbu apie finansus.
Gyvenimas tokiame mieste kainuoja ir tai yra normalu. Bet statistiniam imigrantui labai daug kainuoja ir bet kas, ko jis imtųsi. Apsipirkti gali rasti nuo pigiausių skudurų iki daiktų nesuvokiamomis kainomis. Pigūs skudurai susidėvi iki pirmo skalbimo ir žmonės vėl atakuoja parduotuves, bandantys užkaišyti savo gyvenimo tuštumą, bandantys padaryti save laimingais, įsitikinę, jog tie pirkiniai yra reikalingi prieš ateinant draugams į namus, bet patys seratonino svaiguliui praėjus suvokiantys, kad jiems šito šlamšto nereikia ir tiesiog aklai didinantys taršą planetoje... Didžiuliai daiktų ir šiukšlių kiekiai keliauja į gatves - ypač kraustymosi metu, o kraustosi londoniečiai nuolat. Tada viską, ko reikia tavo įprastai buičiai, gali nemokamai susirinkti iš gatvių. Ir tai yra normalus dalykas: žmonės palieka baldus, drabužius, batus, knygas, viską iki pat prieskonių. Kai kurie į internetą patalpina nuotrauką ir lokaciją. Jei nori, pasiimk. Mačiau, jog kartą buvo atiduodama idealios būklės gitara ir hoverboard (šitas daiktas išėjo iš mados prieš pasiekdamas Lietuvos kalbininkus).
Vienas žmogus, gyvenantis centriniame Londone, per savaitę išleidžia £410 tik tam, kad patenkintų pagrindinius poreikius, kai nacionalinis Didžiosios Britanijos vidurkis yra £130. Algos kur kas didesnės, bet ne tiek kartų. Jau seniai nebegalima tiek daug susitaupyti kiek buvo galima prieš 10 metų (taip sako). Pinigus visada rasi, kur išleisti: ar tai pretenzingas maistas, kurio mirk-gyvenk, bet negalima pražiopsoti iki kol neišėjo iš mados; spektaklis West End'e; gėrimas madingame bare su slaptažodžiu, kad tave ten įleistų pro dirbtinį šaldytuvą; niekada negirdėtos grupės pasirodymas, už kurį susimokėjęs bandai pamėgti bent vieną dainą; koks nors 3 dienas trunkantis kulinarijos kursas; filmo premjera, minioje spardantis su vietiniais fanatikais ir turistais bandant puse akies pamatyti garsenybę; ar kita veikla, kurią galima apmokestinti. Kad tik nereikėtų grįžti į savo mažyčius nepatogius pelyjančius butus su kambariokais, kurių vienas ištisai skalbiasi, kitas namuose prikabina lapelių su instrukcijomis ir informacija (dažniausiai apie tai, jog vėl tavo eilė valyti arba dešinioji namo siena nuvirs, jei kriauklės čiaupą suksi į kairę), o trečias savo kambaryje aukoja žiurkėnus. Bet juk gali savo neišsilavinusiems draugams papasakoti, koks kultūriškai turtingas tavo gyvenimas!
5. Niekada taip neplanavau apsilankymo laiko parduotuvėse kaip išvykusi į Londoną. Eilės... visur. Visada. Kada dar buvau jauna ir naivi, savaitgalį keliavau apsipirkti. Po to pasimokiau ir buvau dėkinga savo darbui, kad dažnai savaitgaliais dirbu, o darbo dienomis turiu išeiginių. Kad ir kokia diena metuose būdavo, Oxford gatvė visada buvo off-limits (liet. už leidžiamų ribų). Ten nėra dienos ar metų laiko, kada nebūtų jūros žmonių. Nėra! Žmonės keliauja į Londoną iš įvairių planetos kampelių ir nusėda Oxford gatvėje.
Prakeikimas keliauti nusipirkti net ir vakarienę po darbo. Kartais geriau būti alkanu nei 15 minučių stovėti eilėje. Kartais ryžiai be nieko geriau nei dar kartą 15 minučių eilėje.
 |
--------------------
Londone gyvenantis žmogus jo nekenčia ir jį myli. Jei jo nemylėtum, tu jo ydų nepakeltum. Bet vėlgi, galbūt tai abusive ( liet. žalojantys) santykiai, kurie smagūs, o gal reikalingi dėl statuso ir savivertės, bet giliai viduje supranti, jog tai neveda prie nieko gero.
Išvykimas gyventi į kitą miestą ar šalį yra unikalus dalykas. Kitas žmogus ieškos, matys ir patirs visai ką kita nei kad aš mačiau ir išgyvenau. Sutikau keistuolių, kurie dievina jūras žmonių ir jaučiasi tarsi žuvis vandenyje toje pačioje Oxford gatvėje. Yra žmonių, kurie dirba, gyvena ir pramogauja kur nors 9-toje zonoje ir nė nežino, kas toji Oxford gatvė, kokios spalvos Tower tiltas ir angliškai pretenzingos kavos nenusipirktų. Arba užsiima kažkuo, dėl ko yra pametę galvą, ir už tai jiems dosniai moka, įmonė jiems išnuomavo butą prie Bekingemo rūmų, o vakarienę perka internetu. Maža to, kartais tie žmonės yra 30-ties ir atrodo kaip Jared Leto. Jiems Londonas yra visiškai kitoks ir daugelis mano problemų neegzistuoja.
--------------------
Londonas atstiktinai tapo viena iš mano stotelių. Jo vardo vietoje galėtų būti bet kuris kitas miestas ar šalis, kuri yra nepažinta, galbūt tik knygose, bloguose ir filmuose matyta. Londonas turėjo labai daug man patinkančių aspektų, turėjo ir nepatinkančių, bet pažindama šitą naują pasaulį jaučiausi gyva. Ir ilgus mėnesius džiaugiausi, jog priėmiau sprendimą keliauti, o ne neaišku kam kankintis ten, kur ne visai faina. Dabar Londonas yra mano gyvenimo dalis. Ne atostogos, ne komandiruotė, ne giminių lankymas, bet vienas mano gyvenimo knygos skyrių, kuris jau pilnai parašytas ir baigtas.
Prieš ir po:
Autorės pastabos:
1. Angliški vertimai nėra tikslios angliškai vartotų žodžių reikšmės. Išverčiau taip, kad būtų kuo arčiau mano norimos prasmės, bet aš arba nežinau to žodžio lietuviškai, arba jo nėra, tad vartoju anglišką. Kartais patikrinu reikšmę translate.google.com, bet gilesniam knisimuisi nepakankamai mėgstu lietuvių kalbą.
2. Tikėtina, jog papildomai atsiraš įrašas su įvairiomis nuotraukomis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą