Trys darbai per dieną virto keturiais darbais per dieną. Šiandien po pirmo darbo nusėdau pievelėje prie Tower Bridge.
Ir ketinau laukti antrojo. Tam turėjau su savimi kompiuterį. Bet vietoje to gavau pasiūlymą pasiimti dar vieną darbą, į kurį ir nuskubėjau. Po jo tik šiek tiek vėlavau į agentūrą. 1 valandą, bet ne pas klientą! O į paskutinį darbą vėl atvykau laiku.
Nemėgstu tvarkaraščių ir nustatytų darbo valandų... Ne visos dienos tokios, tad kentėti dar galima, o darbus atlieku žymiai greičiau ir paprasčiau. Negaliu pakęsti žvilgčiojimo į laikrodį ir bandymo nevėluoti. Imu svarstyti apie šalis, kuriose laikas ne tiek svarbus. Žinoma, erzina, kai pati valandą turiu laukti raktų arba nuomininko, bet neimu to giliai į širdį. Dėl to ir turiu knygas ar kompiuterį, kad laukimo laiką praleisčiau prasmingai. Labai tikiuosi, kad ir man vėluojant žmonės bus atlaidūs. Bet kokiu atveju, nenoriu bėgioti po miestą kaip pamišus ir visur vėluojanti. Procesas turi teikti malonumą, antraip visas šitas reikalas ne man.
Paskutinis šios dienos darbas buvo šiek tiek netikėtas... Pastatas modernus, naujas, miesto centre. Foje sėdi concierge (nejau tikrai nėra lietuviško vertimo???), o be patvirtinimo iš agentūros man nė rakto neduos. Patikrina ID, sulaukia laiško ir tik tada duoda raktą į butą. Pakilus liftu ir praėjus pro duris patenki į prižiūrėtą sodą - labirintą. Woooow, gražu, gera, mėgstu dirbti tokiuose pastatuose, nes butai yra labai gerai prižiūrėti, paprastai gyvena žmonės, kurie net negamina maisto namuose.
Keliauju į 9-tą aukštą, paimu skaitiklių rodmenis ir atidarau buto duris. O ten - tarsi žmogžudystės scena.
Butas tiek pilnas šlamšto ir maisto, kad akimirką svarstau, ar esu teisingame bute, ar nuomininkas tikrai išsikraustė ir ar neįlėks tuojau pro duris susigėdęs, kad kažkas pamatė tokį butą!
Kitu atveju, turėjau jį sutikti lygiai 16:30, bet nesistebiu, kad pasišalino prieš man ateinant palikęs viduje visus savo turimus raktus. Tikras siaubas! Galiu tik užjausti valytojus, kurie turės visa tai sutvarkyti.
Iš pradžių sukau ratus po butą ieškodama švarios vietos padėti savo kuprinę, bet tokios neradusi pastačiau ją ant kartoninės dėžutės... Iš paliktų daiktų supratau, kad čia gyveno kažkoks kinas...
Ir ketinau laukti antrojo. Tam turėjau su savimi kompiuterį. Bet vietoje to gavau pasiūlymą pasiimti dar vieną darbą, į kurį ir nuskubėjau. Po jo tik šiek tiek vėlavau į agentūrą. 1 valandą, bet ne pas klientą! O į paskutinį darbą vėl atvykau laiku.
Nemėgstu tvarkaraščių ir nustatytų darbo valandų... Ne visos dienos tokios, tad kentėti dar galima, o darbus atlieku žymiai greičiau ir paprasčiau. Negaliu pakęsti žvilgčiojimo į laikrodį ir bandymo nevėluoti. Imu svarstyti apie šalis, kuriose laikas ne tiek svarbus. Žinoma, erzina, kai pati valandą turiu laukti raktų arba nuomininko, bet neimu to giliai į širdį. Dėl to ir turiu knygas ar kompiuterį, kad laukimo laiką praleisčiau prasmingai. Labai tikiuosi, kad ir man vėluojant žmonės bus atlaidūs. Bet kokiu atveju, nenoriu bėgioti po miestą kaip pamišus ir visur vėluojanti. Procesas turi teikti malonumą, antraip visas šitas reikalas ne man.
Paskutinis šios dienos darbas buvo šiek tiek netikėtas... Pastatas modernus, naujas, miesto centre. Foje sėdi concierge (nejau tikrai nėra lietuviško vertimo???), o be patvirtinimo iš agentūros man nė rakto neduos. Patikrina ID, sulaukia laiško ir tik tada duoda raktą į butą. Pakilus liftu ir praėjus pro duris patenki į prižiūrėtą sodą - labirintą. Woooow, gražu, gera, mėgstu dirbti tokiuose pastatuose, nes butai yra labai gerai prižiūrėti, paprastai gyvena žmonės, kurie net negamina maisto namuose.
Keliauju į 9-tą aukštą, paimu skaitiklių rodmenis ir atidarau buto duris. O ten - tarsi žmogžudystės scena.
Butas tiek pilnas šlamšto ir maisto, kad akimirką svarstau, ar esu teisingame bute, ar nuomininkas tikrai išsikraustė ir ar neįlėks tuojau pro duris susigėdęs, kad kažkas pamatė tokį butą!
Kitu atveju, turėjau jį sutikti lygiai 16:30, bet nesistebiu, kad pasišalino prieš man ateinant palikęs viduje visus savo turimus raktus. Tikras siaubas! Galiu tik užjausti valytojus, kurie turės visa tai sutvarkyti.
Iš pradžių sukau ratus po butą ieškodama švarios vietos padėti savo kuprinę, bet tokios neradusi pastačiau ją ant kartoninės dėžutės... Iš paliktų daiktų supratau, kad čia gyveno kažkoks kinas...
