Istorija

Tiek daug istorijos, tiek daug galima pasakoti. Pirmiausia noriu supažindinti, kas yra Chilkoot trail, kokia jo prasmė, kodėl tai Skagway ir Kanadai svarbi teritorija, kodėl tiek daug žmonių keliauja šiuo maršrutu.

Einant trasa galima pastebėti išlikusių jau gerokai surūdijusių artefaktų: įrankių nuolaužų, nykstančių valčių, vežimų dalių ar net metro skersmens pjūklą. Kaip ir priklauso, visa tai neliečiama, kad keliautojai ir po mūsų galėtų jais pasidžiaugti. Svarbiausi artifaktai jau muziejuose, o čia liko tik tai, ką pametė kiti "nereikšmingi" 100 000 žmonių. Visi šitie žmonės prieš daugiau nei 100 metų, tiksliau 1897 ir porą metų vėliau keliavo į šiaurę, Yukon (Kanadą) aukso ieškoti. Kelionę pradėdavo Dyea, kaip mes, arba Skagway ir keliavo tais takais, kuriais vėliau ėjome ir mes. Per miškus, per upes, per tvenkinius JAV pusėje ir per uolas, per sniegą, pro nuostabius ežerus, kalnus, mirusius miškus Kanados pusėje. Keista, bet perkopus Chilkoot Pass gamta išsyk pasikeičia. Nors JAV ir Kanadą skyrė tik kalnas, per kurio susiaurėjimą ir perėjom, pokyčiai akivaizdūs. Bet labiausiai žavi tai, kaip žmonės tausoja šiuos nuostabius gamtos kūrinius. Nė vienas keliautojas po savęs nepaliko šiukšlių. Mus reikalavo visas šiukšles neštis su savimi, nepalikti net tualetuose, nes tai prišaukia meškas. Užsuk bet kur į mišką ir nerasi nė vieno popierėlio. Dėl to visur gražu, gera ir atrodo, kad eini per vietas, kur dar žmogaus nebūta. Ir mintyse stovėjo vaizdas, kaip atrodo Lietuvos gamta... Vos berasi vietą be šiukšlių. Svečias paliks dar kalną šlamšto iš paskos. Nes jau ir taip šiukšlių pilna. "Jau prieš mane buvo. Tai kuo aš prastesnis, kad šiukšles su savimi išsivežčiau?". Liūdna. Ir JAV, ir Kanadoje, kiek vietų aplankiau, kiek kalnų įkopiau - visur švaru. Būtų gražu ir Lietuvoje, bet visos tos šiukšlės ir buteliai....
Dėl šito skirtumo tarp kultūrų labai liūdna.

Grįžtant prie Chilkoot Trail. Ant kupros nešiau kažkiek kilogramų svorio, vos pajėgiau pati užsimesti kuprinę. Bet tikiu, kad ir tas svoris neprilygo tam, kiek nešė žmonės tada, per aukso karštligę. Kad galėtų patekti į Kanadą, jie turėjo pernešti kartu su savimi toną gėrybių: įrankių, maisto, drabužių. 

 

Aukso ieškotojai turėdavo įkopti 800 pėdų aukščio stačia įkalne nuo 20 iki 40 kartų nešdami nuo 50 iki 100 svarų iki kol galiausiai visi reikiami daiktai būdavo paruošti viršuje šiaurės vakarų raitosios policijos inspekcijai. Kartais visko pernešimas užtrukdavo iki poros metų. Reikalavimas ne veltui. Tai išgelbėjo daug gyvybių, pirmiausia nuo bado. Ne visi tai įveikė. 33 mylių kelias virsdavo tūkstančio mylių kelione aukštyn ir žemyn. Kai kurie pasidavė, kitus gąsdino sniego lavinos ir galiausiai tik 30 000 žmonių perėjo į kitą Chilkoot Pass pusę. Skaudžiausia tai, kad viską pernešę, sugaišę mėnesius ar metus, išleidę visus savo pinigus, pasiekę Klondike sužinodavo, kad aukso karštligė baigėsi, auksą jau susirinko arčiau buvę. 

Kol kas tiek. Iki kito karto! 

P.S. virtualioje kiseneje jau guli bilietai i San Franciska. Rugsejo 12 diena palieku Skagway. Ech, kaip greitai ... 

Skaityti toliau...

Tough Cookie

Jei močiutė žinotų, ką darau, tai pasakytų: eik daržus ravėt, eik bulves kast, eik šieną grėbt, eik ropes raut, o ne miškuos vaikščiok. Jei žinotų, kad už tai dar ir sumokėjau, ir visas jėgas atiduodama kopiu į kalnus, einu mylias vien dėl istorijos, vien dėl nuotykio, vien dėl jausmo ir begalinio gamtos grožio, tai dar ir vytele drožteltų. 

Bet aš čia jau trečią dieną. Pagaliau turiu ir jėgų, ir laiko kažką parašyti. Ir nerandu žodžių apibūdinti nuovargį, grožį, troškimą poilsio, kalnus, upes, ežerų spalvas... Net ne mėlynumą, o spalvas. Jų daug.
Tai visiškai kita nei bet kas, ką patiri. Tai ne tik stovyklavimas. Tai ne tik pasivaikščiojimas.

Atrodo, kad net mintys išsivalo, praskaidrėja, lengviau susidėlioti. Valandų valandos ėjimo be žmonių šurmulio, be tuščių plepalų, be būtų ar nebūtų problemų, be jokių trukdžių. Be darbo, be reikalų, be darbų sąrašo, ką reikia atlikti. Be sustojimo. Kada eini iki kol keliai linksta, kada jau pėdos kliūna už akmenų, kada kuprinė atrodo nebepakeliama. 

Pirmą dieną, kai pagaliau pasiekėme stovyklą ir prieš krentant į miegmaišį šildėm vakarienę, skaudėjo atsistoti, atsisėsti ir tiesiog judėti. Kelias nuo pastogės, kur valgėm, iki palapinės buvo ilgas ir kankinantis, nors iš tiesų tik minutė kelio. Tą dieną nuėjome 13 mylių. Nedaug, bet pridėk kuprinę su maisto atsargom, palapine ir miegmaišiu, ir net iki pirmos stovyklos nukeliauti darosi sunku. O mūsiškė už dar dviejų... Kai vakarop sėdėjome paskutinėje pavėsinėje, kada sekantis sustojimas - mūsų stovykla, kada buvo likusios dvi mylios ir vos lašelis jėgų, kada kiekvienas žingsnis buvo skausmingas, o sustojimas dar skausmingesnis, į priekį varė didžiulis noras pagaliau nusimesti kuprinę ir tiesiog užmigti. Saulė jau leidosi, o keliauti naktį nesinorėjo. Pirmoji ir antroji dienos buvo pačios sunkiausios. Dalis keliautojų sustoja Canyon city, pusiaukėleje. O tarp mūsų buvo tik vienas patyręs keliautojas, tad likusiems, tarp jų ir man, toks svoris ir atstumas buvo nauja. Ėjome 9 valandas. 

Vakare buvo baisu pagalvoti apie kitą dieną laukiančią įkalnę. Žadintuvas skambėjo 6 ryto.
Nuo antros dienos keliavome tik dviese. 

Trečią dieną sutikti kiti keliautojai, su kuriais jaukiai šildėmės pavėsinėje, mane pavadino tough Cookie. Vien už tai, ką darau.

Skaityti toliau...

Chilkooooot!

Šitą įrašą tikriausiai įkelsiu tik antradienį ar trečiadienį kitą savaitę. Tad rašau iš anksto. Ir kai skaitysi, tai tiesiog turėk galvoje , kad rašiau prieš savaitę. Gal ir gerai, nes kai kas naktimis nemiegos bent 5 dienas, jei iškart įmesiu į internetą. O jei neįmesiu, tai vadinasi miriau kažkur Aliaskos miškuose.

-----

Ketvirtadienis. Kuprinės pakavimo, maisto planavimo, įvairiausių įrankių rinkimo vakaras. Kas gi vyksta? Nejau dar neminėjau, kad pagaliau iškeliaujame į ilgai planuotą Chilkoot žygį. Kas tai yra: tai 33 mylių (53 km) žygis per miškus ir kalnus su 3739 pėdų (1140 m) pakilimu. Trukmė: 5 dienos. 

Išeiname rytoj, penktadienį, 8 ryto, grįšime antradienį vakare. Bet jau ne pėsčiomis, o traukiniu. Tikimės, kad visi. Eitan buvo malonus ir leido 4-iems darbuotojams pasiimti 5 išeigines, nors dėl sveikatos problemų mūsų gerokai pamažėjo. Beje, mūsų ir taip nėra daug, bet ką padarysi, jei leidimai keliauti gauti. Vienam asmeniui kainuoja 62 dolerius. Tarp kitko, iš anksto rezervuoti kainuoja brangiau, nei ateiti dieną prieš ir nusipirkti. Bet bėda ta, kad aną savaitę bandėm gauti dieną prieš ir jau visos vietos buvo užimtos ir greitai rezervuojamos ateinančio savaitgalio. Iš tiesų jau buvome pasirengę keliauti praeitą savaitę. Būtume bandę įveikti per 4 dienas. Sezonui besibaigiant daug kas nori įveikti Chilkoot.

Tai yra labai didelis išbandymas tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Pirmiausia, turėsime kartu su savimi neštis palapines (mūsų 4, turėsim dvi palapines). Miegmaišius. Maistą 5-ioms dienoms. Užkandžius, nes kopiant į kalnus tikrai praalksti. Vandens pakankamai iki kitos progos pasipildyti. Įrankius, puodus vandeniui kaisti ir maistui pasigaminti. Keli atsarginiai drabužiai tam atvejui, jei lyja ir/ar šalta. Kuras krosnelei, nes negalima kurti laužų. Ir sudėjus smulkmenas dar gerai sverianti masė daiktų. Ir visa tai tempti ant kupros.

Iš pradžių buvome nusiteikę visas dienas mirkti lietuje. Bet šį rytą prognozė pasikeitė ir pirmas 3 dienas žada ne tik nelyti, bet ir kad švies saulė.

Belieka gerai išsimiegoti, nepamiršti pasų, nesuvalgyti visko pirmom dienom ir viskas bus gerai. 

Skaityti toliau...

Kodėl tiek daug trečiadienių..

Diena buvo sunki. Ne tik man. Dienos gale visi buvo pavargę ir su turistais (žinoma, jiems nematant) atsisveikino taip: 

 Iš dalies gal jie jaučia, kad mes juos varom konvejeriu ir neduodam jokio quality time. Kad noriu tiesiog padaryti darbą ir sulaukti dienos pabaigos. Bet patys kalti, jei lankyti vietas nusprendžia jų piko metu, kartu su kitais šimtais turistų. Patys kalti, jei ekskursijų metu veikia velniai žino ką, o kai duodi realiai daryti tai, apie ką prieš dvi minutes kalbėjo, tai nebežino net esminių veiksmų, ką turi daryti, kur yra ir kas jie tokie patys esą. Gerai. Tam esu aš, kad pamokyčiau. Ateinu, parodau, paaiškinu, apsidairau - beveik visi ignoruoja ir daro savaip. Tas, kuriam aiškinau vis dar nesupranta, jog jis turi leisti vandeniui išplauti žvyrą iš indo. Vienu pirštu padedu indą laikyti tinkami kampu, kad žvyras bėgtų lauk. Argi sunku? Tiesiog palenk indą ir leisk vandeniui nuplauti žvyrą. Youtube gold panning. Tikrai paprasta. Pasitraukiu - ir jie vėl savo. Vėl žvyras nejuda ir turistas tik šiaip makaluojasi vandenyje. Vėl parodau: "Ooo, jau visai arti! Dar porą kartų ir pamatysit auksą!" Nė velnio. Tokiais tempais sėdėsi čia iki kol kas nors ištemps sakydamas: užsidarom. Reikia padėti. Bet man nesuprantama: juk ką tik tris kartus parodžiau. Kaip galima nesuprasti, kaip atlikti elementarų veiksmą, kurį net vaikai perkanda išsyk? Gerai. Su šituo turistu baigiau, atlikau darbą už jį, tegul susirenka auksą.
Dabar visas stalas nori mano pagalbos, nes kai pirmam turistui rodžiau, ką ir kaip daryti, kiti vienaragius pievose ganė.

Tokią dieną retas žmogus išliks gyvybingas 8 valandas. 

Tad grįžusi namo pasinėriau į vieną iš meditacijos būdų: ilgai ir lėtai makalavausi virtuvėje iki kol gavosi AB keksiukai. Kodėl AB? Nes jie su mėlynėmis nuo AB kalno. 

Keksiukai pradingo akimirksniu, vos atnešiau į svetainę. Natūralios mėlynės nebuvo tiek saldžios, kaip pirktos, ne tiek didelės, bet tobulai derėjo su keksiuku ir labai džiaugiausi rezultatu. 

Skaityti toliau...

One more check mark in the trails map

Dar trys dienos ir Aliaskoje busiu lygiai du menesius. Lieka vienas menuo cia, Skagway, ir vienas menuo kelioniu po JAV. Visai netrukus namo gyventojai vienas po kito patrauks savais keliais. Dauguma keliauja i pietus kartu su vasara ten, kur ji niekada nesibaigia. Dauguma tiesiog tesia savo keliones. Viena pora taip pamilo Aliaska, kad pasilieka cia ilgesniam laikui.

Liko dar vienas menuo, bet atrodo, kad tik kelios dienos. Vyrauja iskeliavimo nuotaikos, dalinimasis planais. Mazeja turistu, vaikai ruosiasi mokyklai, vasara eina i pabaiga. Nekeista, kad ir nuotaika tokia, kad jau tuoj tuoj visi issiskirstys. Vasaros metu draugauti pradejusios poros dalinasi paskutinemis savaitemis kartu pries iskeliaudami i skirtingas puses. Nes visgi kas turi pradzia, tas turi ir pabaiga. O kai kazkas baigiasi, zinai, kad prasides kazkas nauja.

Na, o mano tikslas pries isvykstant yra pasiekti visus zygiu zemelapio taskus. Tad si savaitgali vos atsigavusi po sestadienio isvykos i Kanada, labai labai labai tingedama visgi issiruosiau i A.B. Mountain. 10 myliu eiti, 4900 pedu aukscio. 1.200 pedu auksciau nei Devil's Punchbowl. Ir daug sunkiau. Didzioji dalis kelio yra kopimas per akmenis ir kelias gana status. Visgi trasa, iskaitant keliavima iki trasos pradzios dviraciais, sugebejome iveikti per 7 valandas. Normalus laikas 8. Tad galima sakyti, jog buvome labai spartus. I virsu kilom apie 4.5 valandos. Nusikalem. Leidomes 2.5 valandos. Zinoma, turejome kelias pertraukeles: 2 pakeliui ir viena virsuje pasidziaugti vaizdais. Visgi ilgai neuzsibuvome, nes reikejo laiku pasiekti zeme ir virsukalneje smarkiai ose vejas ir nebuvo malonu per ilgai uzsibuti.

A.B. kalnas yra vienas didesniu issukiu, nes tai sunki trasa ir iveikia ja ne kiekvienas. Kai kurie pasiduoda pusiaukeleje. Prasikeikiau puse kelio, bet musu ketveriukeje buvo zmogus, kuris visada sugeba motyvuoti keliauti toliau. Kuris niekada nepritruksta energijos ir geros nuotaikos, kuris visada pades eiti tolyn. Na, ir tai yra zmogus, kuris ryte isvercia is lovos ir sako: Einam.


Pririsam dviracius viena po kito, giliai ikvepiam ir pasiruosiam kopimui.

Pirmoji pertraukele ir mazas uzkandis. 

Keliauti teko ir per akmenis, ir per krumus. Retkarciais atrodo, kad jau pametei taka, bet pamatai raudona kaspina ant sakos. Ir zinai, kad nors ir nesimato tako, bet jis cia pat, po kojom.  

 

  

Na, o kalbant apie sestadieni, tai apsilankiau Yukon teritorijos sostineje Whitehorse. Kanada. Issinuomojom masiniuka ir iskeliavom pasigrozeti gamta ir tiesiog pasprukom is Skagway. Oras buvo tiesiog tobulas: silta, sauleta. Sedom i masina ir vienas po kito pamainomis nuvairavom i Whitehorse. Vairuoti teko ir man.
Pasivaiksciojom, siek tiek apsipirkom, pavalgem, aplankem Miles Canyon, patyrinejom vietinius augalus. Pastaruoju metu mokausi atpazinti vietinius augalus. Nuodingus ir valgomus. Kol kas gyva, tad klaidu nepadariau. Pakeliui i A.B. Mountain isragavau ivairiausias skanias ir slykscias, bet visas nenuodingas, uogas. Prisivalgiau melyniu ir netgi pririnkusi ju parsinesiau namo. Kepsiu melyniu keksiukus.

Skaityti toliau...

Laughton glacier

Kartais atrodo, kad daugiau laiko pramogauju nei dirbu. Tik praeitą savaitgalį turėjau 4 dienas išeiginių,  atidirbau 3 ganėtinai lengvas dienas ir vėl gavau šeštadienį - pirmadienį laisvą. Taip, pirmadieniais paprastai turiu laisvadienį. Gera nedirbti, kada visas pasaulis dirba. Oj, žinoma, tuo nesiskundžiu. Alga nelietuviška. Net ir neišdirbant 40 valandų per savaitę. Ar galėtų būti geriau? Darbas, suteikiantis galimybę keliauti, pramogauti, nepririšantis. Per daug. Po darbo Kolmisoft vis dar sunku laiku išeiti į darbą. Dažniausiai 10 min iki darbo pradžios aš vis dar namie valausi dantis. Paskutinį kartą taip ir buvo. Ateinu į darbą 9:37, darbą pradedu 9:45, o ekskursiją turiu 9:50. Nepamirškime fakto, jog dar turiu įlįsti į kostiumą ir spėti patikrinti, jog viskas gerai. Pastarąjį kartą negalėjau užeiti į kambarį, durys buvo užšalusios. Well, problema buvo greitai išsispręsta, bet vis tiek visada reikia atsarginio laiko, ypač, kai tai pirmoji ekskursija tą dieną. Dar kitą kartą nebuvo šviesos. Taigi, mano vėlavimas gali baigtis blogai. Tad tas konkretus darbo pradžios laikas šiek tiek smaugia.

Ir vis tiek viską atperka vaizdai. Tik pakelk akis. Net lietingą dieną kalnai tiesiog tirpdo smegenis.

Pradėjau vienu, baigiau visai kitu. Tai vat, šiandien pirmadienis ir turiu išeiginę. Kadangi savaitgalį visiškai nieko keli iš mūsų neveikė (neskaitant darbo), tai pirmadienį pasiryžom atsikelti 6 ryto ir keliauti pirma traukiniu, tada pėsčiomis į Laughton glacier.

6 ryto nekenčiau savo gyvenimo. Ir tikėjausi, jog kiti pasakys, kad visgi neinam. Bet pro stoglangį šypsojosi saulė, diena rodėsi būsianti nuostabi ir ją praleisti namuose....? Jokiu būdu. Ch paskambino į darbą pasiteirauti, ar galime vėluoti į darbuotojų susirinkimą. Leido. Na, 7:20 jau turėjom traukinio bilietus ir laukėm stotelėje. 9 valandą išlipome niekur. Ir patraukėm į miškus. Apie 11 valandą jau vaikštinėjom ant ledyno. Vaizdas ne tiek įspūdingas, kiek tikėjomės, bet kalnai vis tiek neapsakomi ir neįamžinami. Girdėjome, kaip juda tirpstantis ledynas ir kaip krenta jo atlaužos. Iš tiesų ant tokių dalykų reikia vaikščioti atsargiai, nes bet kurioje vietoje gali būti skylės ir tiesiog įlūši. Taip ir pradingsi. Pavaiksciojom iki kol pasidarė neramu ir grįžom atgal. Užkandom, pailsėjom. Vidury miškų radau tualetą, tvarkingesnį nei dauguma barų ir kavinių Lietuvoje turi. Normalu, švaru, net kvepia skaniai. Yra tualetinio popieriaus, šlapių servetėlių ir rankų dezinfekcinio skysčio.

13:50 jau visi susirinkom prie bėgių. Traukinys mus paims tik 15:20, tad dabar tiesiog deginuosi. Jau kelias savaites nebuvo tokio gražaus saulėto oro.

Laukiame traukinio.

Ledas krenta nuolauzomis. Po ledu skyle, o jei vaiksciosi ant ledyno virsaus, gali netycia ismegti i viena is tu skyliu.

Miskuose pilna grybu. Deja, neaisku, kurie is ju valgomi, o kurie ne. 

 

 
Poilsis po zygio. Laukiame traukinio. Vel.

Pagaliau!! 

Dalykai:
* keliavimas vienam suteikia laisvės ir nepriklausomybės, bet kiti gali pastūmėti padaryti daugiau. Arba gali duoti patarimų.  Kartais gerai turėti žmonių aplink. Vis dėlto mąstau, kad nenoriu keliauti su žmonėmis iš Work and Travel grupės. Vien dėl to, kaip jie mąsto. Noriu sutikti kitokių žmonių. Laikui bėgant čia pasikeitė norai ir tai, ką noriu pamatyti. Nebetraukia kai kurios vietos, o sąrašą papildė tai, ką ketinau praleisti.
* mažiau rūpinuosi kai kuriais dalykais. Tampu dar laisvesnis žmogus. Ir iš tiesų pastebėjau, kiek daug kompleksų įkiša lietuviškas gyvenimo būdas. Ir kam to reikia? Eini per gyvenimą baimėse... (čia labiau note man pačiai, dėl to nekonkretinu)
* jausmas ne ką kitoks, nei kad būčiau Vilniuje. Viskas paprasta, aišku. Tik kalba kita. Bet jau pripratau. Aišku, jei jaudinuosi, tai liežuvis susimala ir labai sunku save išreikšti, nes žodynas Not Responding. Bet tikrai nėra jausmo, jog esu kitame žemyne ir kad pasiekčiau šitą vietą keliavau 30 valandų. Nesijaučiu toli nuo kažko ar kažkur, kur viskas ne sava. Priešingai. Čia jaučiuosi labiau sava ir labiau down to earth nei bet kur kitur. Ir net grįžus iš kelionės pasijuntu, tarsi būčiau grįžusi namo. Tikrai yra jausmas, kad grįžau NAMO. aišku, tai laikina, bet gera suvokti, kaip lengva prisitaikyti prie naujų vietų, kad jei kažkuriuo metu atrodo, kad geriau nei čia nebebus, tai kalba tik tingėjimas ir saugumo jausmas. Tad galvoje jau sukasi nauji planai, nes labiau už viską dabar nenoriu grįžti į seną rutiną. Žinoma, atostogos suteikia savo jausmą ir dar yra ta sveiko proto mintis, kad gal tai laikina, šitos nuotaikos... Bet iki kelionės niekada neatrodė, kad galėčiau kažkur įsikurti ir ten praleisti likusį savo gyvenimą. Mane baugina mintis kasdieną praleisti taip pat, ten pat. Gyvenimas tam per trumpas. Ir čia atvykti man buvo išbandymas, ar galiu, ar patiks. Ir aš galiu. Keliavimas po JAV bus dar vienas išbandymas. Ir jei spalio vidury vis dar nesiilgesiu stabilaus saugaus gyvenimo būdo, tai bus atsakymas, kas iš tiesų daro mane laimingą.

Skaityti toliau...

Namas, cukinijos ir zemes drebejimai

Cha. Tik vakar suvokiau, kad as visgi jauciu Aliaskos zemes drebejimus. Toks netiketas proto atsiverimas. Kazkaip iki siol maniau, kad cia tiesiog pravaziuodavo didelis sunkvezimis pro nama. Bet. Dideliems sunkvezimiams vaziuoti pro nama netgi uzdrausta. Ir Skagway tokiu nelabai sutiksi. Tad vakar sedziu tyliai ramiai, geriu arbata ir jauciu virpejima. Zvilgt i arbatos stikline - ratilai pavirsiuje. Tada supratau, kad as visada iki siol jausdavau zemes drebejimus :D
Is tiesu vienas is dalyku, kuriuos norejau patirti Aliaskoje - tai butent zemes drebejimai. Zeme cia dreba nuolatos. Dabar belieka siaures pasvaiste pamatyti. Naktimis jau pilnai tamsu. Isjungus sviesa visiskai nieko nebesimato. Tad netrukus bus galima naktimis stebeti pasvaistes. Viena vakara ji buvo, bet del per didelio kiekio sviesos beveik nesimate jos. Uztat matosi didziules grazios vaivorykstes.

Na, o cia siek tiek noriu pristatyti nama, kuriame gyvenu. Atrodo, dar to nedariau.

Mano ir mano kambariokes miegamasis.

Komoda dalinames, bet is esmes i ja metu tik skalbimui skirtus daiktus. Visa kita pas mane matomose vietose lentynose ir ant palanges. Turiu nedaug daiktu.  Spintele virsuje visiskai mano :} private space.

Gyvenamasis kambarys ir teoriskai mano kambariui priskirta virtuve. Siaip naudoju abi virtuves. Priklauso nuo to, kur labiau uzimta ir kur yra zmoniu. Sita puse visada svaresne. Ir sitoje puseje stovi mano saldytuvas. Matosi isejimo i lauka (priekinis isejimas) durys. Uz kampo yra dar vienas kambarys. 

Kaireje - iejimas i mano kambari. Mano saldytuvas. Desineje koridorius, is kurio patenku i savo vonia (name yra dar du vonios kambariai, bet kitais naudojuosi tik tada, kai manasis uzimtas). Taip pat is koridoriaus patenkama i dar du miegamuosius.

Antroji virtuve. Didele. Valgomasis stalas. Is cia patenkama i svetaine ir kaireje - koridorius, is kurio issisakojama i dar viena koridoriu, bei dar dvejos durys - antroji vonia ir miegamasis. Koridoriuje tolumoje matosi dar vienos durys - ten gyvena lietuvaiciai. Salia - isejimo i galini kiema durys, dvi dziovykles ir viena skalbimo masina. 

Kita didiosios virtuves puse. Viso name - 5 saldytuvai. 3 name veikiantys ir 2 sugede galiniame kieme. Matosi mano mylima duonkepe. Is 13 namo gyventoju duona kepa tik 4 - tarp ju as. Keista. Parduotuvines duonos neskanios ir pilnos chemijos.

Minetasis koridorius. Laiptai i antra auksta, kuriame yra dar 2 kambariai ir 1 vonia.

Dziovykles (geriausias isradimas pasaulyje) ir skalbimo masina. 

O cia vakar gaminau cukiniju blynus.

Sios dienos temperatura. 

Galinis kiemas. 

 Isvaziavimas i State st. 

Isvaziavimas i Main st. 

Namas ir musu dviraciu parkaviete. 2 saldytuvai.

Vaizdas vos tik isvaziavus is kiemo. 

Priekinis kiemas - parkuojame savo automobilius. 

Namo priekis. Ir tobulas automobilis. Pasivazinejusi tokiame supratau, kad tai tobulas variantas kelionems. Paprastai vaziuoju gale automobilio. Idomu ir patogu. Bet siaip galima sutalpinti 5 zmones priekyje, nes istatymai draudzia bagazineje veztis zmones. Cia vienu namo gyventoju masiniukas. Labai patogu - sutalpini visa savo gyvenima ir keliauji po sali i kaire ir desine. Ideja ateiciai.

Na, ir pora nuotrauku, siek tiek parodanciu, kokia nuostabi siandien diena.

Skaityti toliau...