Pirma karta imerkus koja pajunti tik labai salta vandeni, bet atrodo, kad viskas bus gerai - juk tik keli metrai iki sausumos anapus ezero. Zengus antra zingsni pajunti, kaip i koja susminga daugybe mazu peiliuku. Galvoje tik dvi mintys: kuo greiciau pasiekti kita kranta ir kita visiskai priesinga - neskubeti, nes akmenys slidus, o kojos net nebeaisku kokios busenos ir nezinai, ar pavyks issilaikyti. Pasiekus kranta norisi tik verkti is skausmo.
Vakare, saulei nusileidus, grizus is kalnu, procedura kartojama.
Aplinkinio kelio nera, nebent yra noras apeiti papildomas kelias
mylias aplink. No way. O vanduo tiek saltas del to, kad ezeras susidaro
is nuo kalnu tekancio krioklio.
Anyway, is ka tik imesto albumo galima pastebeti (nors nuotraukos niekada neperteiks gyvo vaizdo, kuriam aprepti neuztenka nei sielos, nei akiu ), kad visa tai buvo verta.
Anyway, is ka tik imesto albumo galima pastebeti (nors nuotraukos niekada neperteiks gyvo vaizdo, kuriam aprepti neuztenka nei sielos, nei akiu ), kad visa tai buvo verta.
Niekada nepirkciau, niekada negaminciau, o gal ir net neragauciau, bet Rabarbaru festivalyje tikrai reikejo nusipirkti rabarbaru pyrago. Prisiminus ji seile tista. Jis buvo nuostabus! Ismoksiu gaminti, nes Skagway rabarbarai ant kiekvieno kampo auga :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą