- Dar nesu tikra ... iš esmės gal geriau rašyti blogą šiokį tokį, o kam bus įdomu, tai duosiu linką
- Manau puiki idėja :) Pagalvojau kad tikrai būtų įdomu sužinoti ir kokius vargus ir nerimo dienas teko pereiiti kad išvykti :) Nu aš plius minus žinau
- apskritai reikia dokumentuoti savo keliones net ne dėl kitų, o dėl savęs paties :) kad liktų atsiminimai, istorijos
- bet įžanga būtų įdomi į tai :D Tu teisi. Mano mama vis pabrėžia kaip svarbu viską rašytis.
- "kai praradau viltį, kad išvažiuosiu, kreipiausi pagalbos į kortas. Paklausiau jų - ar šį [gegužės] mėnesį išvažiuosiu į Ameriką. Jos pasakė "taip". Štai taip prasidėjo mano kelionė į už Atlanto" :D
♥♥♥ *
Štai taip viskas ir prasideda. Prie Ikea rašojomo stalo iš šešto aukšto žvelgiant į melsvą vakaro dangų ir medžiais apkerojusią kalvą. Atsigręžusi matau kambarį. Gerokai pratuštėjęs: daiktai sukrauti į maišus, po 2 dienų iškeliaus iš šio buto. Dar po maždaug 25 dienų butą paliksiu visam laikui. Fotografijai dar per anksti, bet jausmas geras.O ką galima būtų pasimokyti iš to iki šios dienos ir nuo šios dienos dar bepatirsiamo streso? Kad reikia skambinti sponsoriams. Arba rašyti, mano atveju. EWC direktorius pasakė "ačiū už iniciatyvą". Malonu, bet jaučiu, kad susiėmiau vėlokai. 25 dienų eilėje ambasadoje išlaukti ir gauti vizą nebeužeks. O kas bus po to? Kas žino. Kai turėsiu pokalbio datą, prašysiu perkelti pirmąją mano darbo dieną vėliau. Gal taip viskas ir geriau išeitų. Nereikėtų tada gegužės 27-tą dieną išlaikyti egzaminą, išsikraustyti ir jau būti Amerikoje.
* Yes, I am sweet motherfucker who likes motherfucking hearts.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą