2015 gegužės 31 d. - the grief of moving out

Pokalbis mašinoje, paliekant dabar jau ex butą:
- Bet kaip sumautai jaučiuosi, kad palieku Vilnių ....
- Nieko, pokyčiai į naudą. Tik palikdamas kažką gali suprasti, kaip tai buvo gerai.
- Bet aš jau supratau.... Can I stay? (sobbingly ...)
- No you cannot

Skaityti toliau...

Fail to plan, plan to fail

Kelionės trukmė iš Vilniaus oro uosto į Juneau (Aliaską) - artimiausią oro uostą - neįskaitant nusigavimo į Skagway: 25 val 55 min. Čia jei nepražiopsosiu pigiausių šiuo metu esančių bilietų. Naktį dar patikrinsiu, ar nesumažėja kaina. Iki šiol nukrito 7 eurais, tad turiu vilties, kad nebūtina įsigyti bilietus čia ir dabar.

Iš viso nuo Vilniaus oro uosto iki Skagway bus nukeliauta 11022 km (arba 6849 mylios). Verta jau turbūt įsidėmėti, kad 1 mylia yra 1,61 km. 1 uncija yra 28 gramai. 10 uncijų salotų jau bus labai soti vakarienė. 16 uncijų yra pakelis grikių. Grikiai Aliaskoje ir JAV apskritai nepopuliarūs.
Užtat lietuviai gyvenimo be grikių neįsivaizduoja:

Iš tiesų kvailokas požiūris. Iškeliauji į naują šalį, tai laikas yra pažinti tą šalį su jos maistu. Juk žmonės ir ten išgyvena. O čia Lietuvą bando į kišenę susidėti. Skaitant visa tai kyla tik viena mintis: žmonės bijo pokyčių, nori pasiimti tai, kas pažįstama. Žmonės prisirišę! O kelionės juk ir yra tai, kas išlaisvina, padeda pakeisti nusistatymus, kad be to ar ano negali gyventi. Be visko galima gyventi. Tai ir suteikia laisvę.

Tai vat, tūsinsiu su bolivinėm balandom Amerikoj. Lietuvoje jos per brangios, o apie jas tikrai labai ilgai svajoju. Gal tai jas tempsiu iš Amerikos po to lagaminuose. 

O iškeliauju tik su kuprine (Pinguin Vector 35)

 Teoriškai jos net nereikės atiduoti kaip bagažo. Maksimaliai minimalūs parametrai. Patogi. Talpi. Atsidaro kaip lagaminas (patirtis pamokė, kad kuprinės kaip kuprinės uuuužknisa). Daiktų sąrašas jau sudarytas, belieka nusipirkti tokius daiktus kaip mikropluošto rankšluostis, pirštinės, šukas, megztinį. 

Oh, planavimas prasidėjo dėl to, kad gi jau reikalingus numeriukus gavau ir būsiu užregistruota ambasadoje. Debora nepyksta, kad atkeliausiu vėliau. Dabar tik galvą suku dėl bilietų.

Skaityti toliau...

Tai, kas gi per vieta ...

Taigi, štai yra toji nuostabi vieta, kur aš iškeliausiu*:

Ieškodama darbo visad tikrinau, ar siūlomoje vietoje netoliese yra kalnų. Skagway pralenkė visus kitus galimus darbo pasiūlymus, kurių vis dėl to buvo gana mažai.

• Skagway gyvena 920 žmonių. Vasarą populiacija padvigubėja. O lankytojų per vasaros sezoną būna 900 000. 
• Skagway is also part of the setting for Jack London's book The Call of the Wild and for Joe Haldeman's novel Guardian.
• Literally, shԍagéi means beautiful woman. The reason for its figurative meaning is that Shԍagéi or Skagway is the nickname of Kanagu, the mythical woman who transformed herself into stone at Skagway bay and who (according to legend) causes the strong, channeled winds which blow toward Haines, Alaska.
• Between 1897-1898, Skagway was a lawless town, described by one member of the North-West Mounted Police as "little better than a hell on earth." Fights, prostitutes and liquor were ever-present on Skagway's streets.
• Klimatas yra neįprastas kaip miestui, įsikūrusiam taip toli Šiaurėje. Vidutinė temperatūra tik vienu laipsniu mažesnė nei vidutinė temperatūra atitinkamais mėnesiais Lietuvoje, o kritulių kiekis yra 8 mm Skagway ir 64 mm Lietuvoje. Akivaizdu - kritulių ten mažai.

 * Liko 20 dienų iki mano pirmosios darbo dienos. Neturiu nei bilietų, nei vizos, nei DS numerio, su kuriuo galėčiau registruotis vizai. Patikėkite, rytais stresas padeda išlipti iš lovos jau po pirmo žadintuvo. Ir 20 dienų viskam sutvarkyti neužteks. Kas gi gali nutikti? Susisieksiu su Debora ir ji man pasakys, kad nelaikys darbo vietos ir aš tiesiog jos neteksiu. Mano sekantys veiksmai: atsiimu pinigus iš agentūros, nusiperku kuprinę ir mėnesiui iškeliauju tiesiog šiaip. Juk nėra taip blogai, a?

Skaityti toliau...

2015 gegužės 5 d. - the joy of moving out

- Hey. O ar sugavojai ką nors dėl blogo? Ar fb updatinsi naujienomis?
- Dar nesu tikra ... iš esmės gal geriau rašyti blogą šiokį tokį, o kam bus įdomu, tai duosiu linką
 - Manau puiki idėja :) Pagalvojau kad tikrai būtų įdomu sužinoti ir kokius vargus ir nerimo dienas teko pereiiti kad išvykti :) Nu aš plius minus žinau
 - apskritai reikia dokumentuoti savo keliones net ne dėl kitų, o dėl savęs paties :) kad liktų atsiminimai, istorijos
- bet įžanga būtų įdomi į tai :D Tu teisi. Mano mama vis pabrėžia kaip svarbu viską rašytis.
- "kai praradau viltį, kad išvažiuosiu, kreipiausi pagalbos į kortas. Paklausiau jų - ar šį [gegužės] mėnesį išvažiuosiu į Ameriką. Jos pasakė "taip". Štai taip prasidėjo mano kelionė į už Atlanto" :D

♥♥♥ *

Štai taip viskas ir prasideda. Prie Ikea rašojomo stalo iš šešto aukšto žvelgiant į melsvą vakaro dangų ir medžiais apkerojusią kalvą. Atsigręžusi matau kambarį. Gerokai pratuštėjęs: daiktai sukrauti į maišus, po 2 dienų iškeliaus iš šio buto. Dar po maždaug 25 dienų butą paliksiu visam laikui. Fotografijai dar per anksti, bet jausmas geras. 

O ką galima būtų pasimokyti iš to iki šios dienos ir nuo šios dienos dar bepatirsiamo streso? Kad reikia skambinti sponsoriams. Arba rašyti, mano atveju. EWC direktorius pasakė "ačiū už iniciatyvą". Malonu, bet jaučiu, kad susiėmiau vėlokai. 25 dienų eilėje ambasadoje išlaukti ir gauti vizą nebeužeks. O kas bus po to? Kas žino. Kai turėsiu pokalbio datą, prašysiu perkelti pirmąją mano darbo dieną vėliau. Gal taip viskas ir geriau išeitų. Nereikėtų tada gegužės 27-tą dieną išlaikyti egzaminą, išsikraustyti ir jau būti Amerikoje.

* Yes, I am sweet motherfucker who likes motherfucking hearts.

Skaityti toliau...