* 1 metų milestone (lietuvių kalboje nėra tokio žodžio, panašu į "etapas") - tas keistas jausmas, kai nebegali save vadinti naujoku
 |
Atvykimą į Londoną norėjau įamžinti nuotrauka. Deja, Londono autobusą buvo sunku pagauti. (atvykau su tais džinsais dėl viso pikto,
nors ir nesijaučiu gerai su jais. Per visus metus nė karto jų taip ir
neužsidėjau. Mano gyvenime nėra vietos „dėl viso pikto“ drabužiams - pamoka nr. 24)
|
Pastaruosius savo gyvenimo metus skaičiavau nuo 2017 vasario 1-osios. Skaičiavau kaip naujagimio laiką: mėnuo, du, trys, pusė, o dabar jau
atšvenčiau pirmą gimtadienį. Dalintis „amžiumi“ tapo dalimi mano kasdienybės.
Išvykus į naują šalį žmonės girdi tavo
akcentą, mato tavo veidą ir drabužius – tu ne vietinis. Iš kur tu? Kiek jau
laiko čia? Šimtus kartų ir pati uždaviau šitą klausimą. Londoną sudaro atvykėliai ir praeiviai. Dėl to šitas miestas multikultūrinis ir draugiškiausias, atviriausias nei bet kuris kitas UK miestas. Čia kaip niekada mažai britų, tad tą kultūrą ne taip smarkiai ir pažinau. Ir kalbėdama apie išvykimą niekada negaliu sakyti, kad gyvenu JK. Aš Didžiosios Britanijos beveik nepažįstu - žinau tik šitą metropolį.
Pirmieji metai yra make it or break it metai. Pirmieji metai laužo smarkiausiai; ypač, kai tai pirmasis šalies pakeitimas ir viskas, ką žinau, tai lietuviška tvarka. Kita vertus, man viskas ėjosi gana lengvai. Žinoma, ne taip lengvai kaip būtų atvykus į užtikrintą darbą (job transfer) arba atvykus į šeimos ir draugų būrį su apgyvendinimu, bet kaip keliaujant visiškai vienai be darbo į AirBnb, tikrai neturiu, kuo skųstis. "Emigrantai" laidas žiūriu kaip religiją. Taip, užmirštu kurį sekmadienį nueiti... ir kitą... bet po to kelias valandas atsėdžiu iškart. Įdomių istorijų išgirstu ir galiu lyginti savąją; galiu ir pasijuokti iš nevykėlių, kurie išvyko nevykėliais, taip ir liko nevykėliais. Man Lietuvoje sekėsi neblogai, neblogai sekėsi ir Londone. Bet likau tas pats žmogus. Ne nuo savęs bėgau ir niekada neketinau tapti kažkuo kitu. Priešingai - savęs ieškojau, o kad save surastum, turi priimti naujus iššūkius. Be to, gyvenimas per trumpas jį leisti vienodai, nuobodžiai, svajojant, bet nieko nedarant. O mano svajonė visada buvo keliauti, pažinti skirtingas vietas (ne turistauti - čia visiškai kitas dalykas, kuriuo žmonės itin mėgsta užsiimti, bet kas neturi jokio substance).
2017 vasario 1 diena man išties yra
gimtadienis. Diena, kada daviau sprigtą
psichologiniam ir emociniam augimui, kada ne svajojau gyventi kitose šalyse, o
išvykau gyventi į kitą šalį. Kada pirmą kartą tapau ne turiste, o lėtai lėtai
ėmiau virsti vietine. Kada susprogdinau saugumo burbulą, nes žinojau, kad už jo
kur kas ryškesnės spalvos, kur kas stipresnės emocijos ir kur kas didesnis
pasaulis.
Praėjo vieneri
metai, bet liko dar tiek daug atrasti šitame mieste ir už jo ribų.
Yra kelios vietovės, kurios guli atminties stalčiuje: „Aplankyti“. Londone
praleisti vienerius metus ir surasti tai, kuo noriu užsiimti, dabar keičia
naujas tikslas: pakeisti darbą; pabandyti kažką naujo; pasinaudoti galimybėmis
mokytis iš geriausių pasaulio mokytojų. Viena daugelio priežasčių, kodėl
Londonas mane žavi, yra tai, kad čia renkasi geriausi iš geriausių. Žinoma,
gerų šefų, verslininkų, aktorių, rašytojų, fotografų, mokytojų galima rasti bet
kuriame pasaulio taške, bet į Londoną traukia ir jame išlieka geriausi,
siekiantys daug ir greitai tobulėti. Negali nepajusti didžiulės energijos
trykštančios iš žmonių, siekiančių kurti, daryti, parodyti, skleisti, tapti
kažkuo, nes viduje dega ugnis per didelė mažam miestui. Miestas perpildytas
menininkais, muzikantais, animatoriais, aktoriais, režisieriais, dizaineriais – nes tai viena retų
terpių, kur erdvė kūrybai beribė ir visada atsiras minia norinčių pasižiūrėti,
sudalyvauti ir paremti.
Čia reikia tik
geriausių. Toks įspūdis susidaro ieškant darbo. Kartais smagu būtų gauti darbą,
kur visą dieną gali „chillinti“ (kaip kad Kolmisoft, kartais Nasdaq; ir labai
daug įmonių Lietuvoje, apie kurias pasakodavo pažįstami). Čia tokio dalyko
neteko išgirsti. Žinoma, pasitaiko žmonių, prastai atliekančių savo darbą, bet
tai labai netoleruojamas dalykas. Ko tu tada čia? Yra miestų, kur tokiam žmogui
būtų kur kas lengviau. Gal tokie žmonės Londone ir nepasilieka ilgam.
Tinginiauk, išnyk kažkur šalies kampe, kur niekas apie tave nieko negirdės. Vidutinybių
ir nevykėlių Londonas nemėgsta. Ir aš nemėgstu.
Šitas monologas
nėra skirtas tam, kad pasakyčiau, jog virtau kitu žmogumi ir staiga mano
gyvenimas skamba kaip istorija iš filmo. Tai proga įvertinti praėjusius metus
ir išsikelti naujus tikslus. Kiekvieni metai (kiekviena diena, iš tiesų) yra
pilni mano pastangų, kad geriau suvokčiau savo norus ir galimybes, kad išsivalyčiau
aplinkinių įdiegtas tiesas ir normas (kurios kartais skamba kaip nenuginčijamas
faktas ir tikra tiesa, bet iš tiesų nėra niekas kitas, kaip tik kažkokio kito
ne labiau gyvenimą suprantančio žmogaus įsitikinimas, įkaltas į galvą, kada
buvai jaunas, kvailas ir neturėjai per daug minčių). Peržiūrėjau 2017 metų tikslus ir siekius. Šį tą pakeičiau ir susidariau 2018 metų idealaus "Aš" viziją (užblurrinta tikslingai; bet kokiu atveju tikslai yra asmeniškas dalykas).
Šitas "ratas" ar daugiakampis apima svarbiausias gyvenimo sritis - kiekvienas jas sau pats apsibrėžia. Paprastai jų yra nuo 6 iki 12: socialinis gyvenimas, finansai, intelektas, fizinė būkė, emocinė būklė, kūrybiškumas, dvasiškumas, etc. Tai sritys, kurių plėtojimas yra būtinas sveikam žmogui ir pilnavertiškumui užtikrinti. Jei viena sritis silpna, žmogus nejaučia balanso, net jei kitos yra ganėtinai stiprios. Tad svarbu susivokti, kas tau svarbu ir ką asmeniškai kiekviena sritis reiškia, kas yra idealusis "aš" (ir tai jokiu būdu nėra draugų, šeimos, darbdavių, kaimynų, televizijos, žurnalų idealusis "aš").
Man patinka
gyvenimo restartai. Apie juos mielai skaitau, žaviuosi ir gal tas
romantizavimas pastūmėjo mane, taip sakant, viską palikti užnugaryje ir tapti
čigone, keliaujančia su dviem lagaminais ir dviem kuprinėmis. Kiekvienas mano pirkinys šiais metais buvo apgalvotas, ar aš esu pasirįžusi jį tampytis su savimi iš vietos į vietą, ir dažniausiai atsakymas būdavo "ne". Žinoma, turiu gerokai per mažai drabužių, kurių dabar jau tikrai reikia įsigyti; tačiau atsikratysiu senais ir man nebetinkančiais. Taip pat, ėmiau labai stipriai vertinti minimalų kiekį daiktų, nes tai leidžia paprastai keisti gyvenamąsias vietas ir ne taip smarkiai pririša prie vietos ar net Londono. Norėdama išvykti, susikraučiau viską į vieną lagaminą, vieną kuprinę, atsikratyčiau pertekliumi ir keliaučiau tolyn. Beveik viskas, ką turiu, yra nieko verti dalykai. Toks gyvenimo būdas suteikia laisvės jausmą, kai aš kontroliuoju situaciją, o ne mano daiktai. Žinoma, norisi gražių dalykų, kuriančių jaukumą namuose ir širdyje - tam turiu kelias knygas, kurios sveria, bet vis dar jas turiu. Negaliu rašyti į užrašų knygutes - papildomas svoris. Neperku papuošimų namams - per trapu ir papildomas svoris. Kiekviena pora batų apgalvota ir žūtbūt reikalinga. Per metus tai tampa paprasta, natūralu ir suteikia palengvėjimo jausmą.
 |
Čia yra visas mano turtas plius dabar dar nuosava atklodė ir krūvelė knygų.
Ir manau, kad turiu per daug šlamšto, kurio nenaudoju arba be kurio galiu lengvai išsiversti. |
Per metus turėjau 6 adresus (paspaudus nuorodą galima pamatyti, kokius ir kur):
Visose istorijose
(kurios man dabar tapo pasakomis, atstojančias vaikiškas pasakas apie labai smarkiai
psichologiškai sužalotus pasakų veikėjus) įvyksta kažkas didelio ir reikšmingo;
jei ne fiziškai, tai psichologiškai. Nugalėti drakoną, įveikti mįslę, perkopti
kalnus ir perbristi pelkę. Visa tai pakeičia realus pasaulis ir įsijungus
teisingą muziką, virsta magišku, šokančiu, negyvi daiktai atsibunda, o gyvi ima
kalbėti dalykus, apie kuriuos girdi pirmą kartą. Kodėl sau pasižadėjau čia
praleisti metus? Ogi todėl, kad perskaičiusi dešimtis ar šimtus istorijų
žinojau, kaip būna. Pirmi metai yra patys sunkiausi. Nesutikau žmogaus, kuris
pasakytų kitaip. Tuo pačiu, tai yra nepaprastas laikas, neįkainojama labai įdomi patirtis. Kai žiūri atgal – visi rūpesčiai, visi neįveikiami dalykai
tėra dalykai, kuriuos jau įveikei, peraugai, kurie tave pakėlė aukščiau ir
nusiuntė toliau. Viskas atrodo neįveikiama kol stovi prieš problemą, nežinodamas, kada ji pasibaigs (atrodo, kad niekada). Tada laikas slenka
lėtai...
Nežinomybė... Tai
yra dalykas, su kuriuo bandau susitaikyti, nes nežinojimo vengimas yra viena
didžiausių žmonių problemų, stabdančių nuo visko, kas gali atnešti geriausius
dalykus: verslas, mokymasis, žmonės, kažko pabaiga ar kažko pradžia. Žmonės
instinktyviai ieško garantijų; aš taip pat žmogus. Nenoriu imtis sekančio
žingsnio, kol nežinau, ant ko dedu koją. Dėl to iššvaistau labai daug laiko ir
energijos. Šituos metus skyriau šitos problemos įveikimui. Stūmiau save ne kartą
į nežinomybę; stumsiu ir toliau, nes tik taip augi ir tik taip renkiesi
skanesnius gyvenimo vaisius, tik taip mokaisi ir sužinai. Keičiu įtikinimą, įdiegtą aplinkinių, visuomenės, dar kažko, kad nežinojimas yra kažkas blogo ir baisaus. Į nežinomybę (the unknown - angliškai skamba logiškiau) reikia žiūrėti kaip į supakuotą dovaną. Ji kelia jaudulį, smalsumą, norą kuo greičiau išpakuoti ir sužinoti. Gyvenant su šiokia šokia nežinomybe kiekviena diena ir kiekvienas nuotykis tampa dovana. Ir tų nuotykių yra kur kas daugiau, gyvenimas kur kas įdomesnis, kai jis nėra suplanuotas, apgalvotas, apskaičiuotas ir žinomas iš anksto. Juk nieko naujo iš anksto nežinai ir galiausiai visos dienos tampa vienodos...
Stuktelėjus pirmiems metams nebegaliu pasiteisinti, jog esu naujokė. Miestą pažįstu ganėtinai gerai, jau seniai jaučiuosi kaip namie (ačiū mano darbui!). Viską darau ganėtinai lėtai, ir tikrai lėtai įsitraukiu į šalies/miesto gyvenimą, bet dabar tam turiu ateinantį laiką. Kiek? Limito nėra. Kada pajusiu, tada trauksiu kitur. Tikiu, kad klausant vidinio jausmo priimami geriausi sprendimai ir, nors ir smegenys ima viršų, bet geriausių sprendimų nepadaro. Pastarąjį laiką gyvenau galvoje, bet dabar vėl mokausi klausyti vidinio balso.
Dar nežinau, ką gero ar blogo manyje išugdė miestas. Labai nedaug; dar daug reikia išmokti ir, nors jaučiu, kad tam tikri dalykai galvoje ir širdyje pasikeitė, bet didesniam progresui reikia kur kas ilgesnio laiko (tam turiu 2018 metų planą). Londonas itin sugadino mano mitybos įpročius, kuriuos atstatyti iš naujo pradedu kas kelias savaites. Taip pat galbūt dar niekada gyvenime nesijaučiau tiek pavargusi; o gal tik taip atrodo. Turėjau įvairių teorijų ir iki šiol jas testuoju. Galbūt kitoks maistas mane pradėjo veikti neigiamai (įprastą Lietuvoje teko pakeisti čia lengviau prieinamais produktais). Kitoks gyvenimo būdas (daug daug daug aktyvesnis). Cluttered mind. Per mažai miego, arba per daug jo. Viskas išsprendžiama. Valgydama teisingai jaučiuosi daug geriau. Lauke šviečia saulė ir iš Italijos atkeliavo mano naujasis paltas. Laikas eiti į lauką (šiandien laisva diena)
Keista.. kai
keliauju, kelionių nuotraukas sudedu į atskirus folderius su datomis: JAV (2015
birželio 11 - spalio 13), Izraelis (2016 kovo 3 - 17), Londonas (2016 gruodžio
1-5). Bet Londonas nuo 2017 vasario 1 dar neturi datos po brūkšnelio. Ir iš
pradžių atrodė, kad tai ims ir pasibaigs, bet tai dabar tapo mano gyvenimu. Ir
suku galvą – ar tikrai reikia to atskiro folderio? Ar Londonas yra kelionė, ar
gyvenimo atkarpa? Ar dabartines nuotraukas sumesti į folderį Nuotraukos (be
datų), ar folderį „Nuotraukos“ skirstyti į mano gyvenimo atkarpas?
Žinau, kad
kažkuriuo metu Londonas (2017 vasario 1 - ...) užsidarys ir prasidės kažkokia
nauja šalis. Jei laida „Emigrantai“ manęs paklaustų, ar grįšiu į Lietuvą... Gal
ir grįšiu, kai pamatysiu viską, ką noriu, ir Lietuvoje vis dar turėsiu, ką veikti. Nieko
blogo nesakau apie šalį – ji labai gražiai auga ir vystosi ir per daug
dešimtmečių gal virs kažkuo, kas man patiktų. Labai daug blogo galiu pasakyti
apie žmones ir kultūrą, bet kiekvienam savo. Dėl to ir gerai, kad kiekviena
šalis turi savo charakterį. Jei netiko viena, gali keliauti į kitą. Tai tampa kur kas paprasčiau, kai visas gyvenimas sutelpa į vieną lagaminą.
---------------------------------------------------------------------
Kartas nuo karto šį tą filmuoju ir tam tikras 2017 atkarpas sudėjau į vieną krūvą. Intro, kada kalbu, galima praleisti, bet man pačiai buvo smagu prisiminti emocijas ir akimirkas prieš išvykstant. Jau ir užmiršusi buvau. Gera buvo vėl pajusti tą kadaise jaustą jaudulį ir nuotykio jausmą (wtf, lietuvių kalba...). Kalbėti nustoju @ 1:48. Akcentas labai stipriai jaučiasi, bet noriu stebėti, kaip su laiku jis keičiasi, nes nuolat mokausi taisyklingai tarti žodžius.
