Nakvynė ant ribos ~ Cannot Stay Here

Apsigyvenimas Londone buvo pabandymas, o apsigyvenimas Edinburge - tobulinimas ir taisymas. Galėčiau tai pasakyti kokiais nors profesiniais IT terminais, bet nesiverčia liežuvis.

Prieš atvykdama į Londoną vargais negalais 2-3 savaitės prieš skrydį išsirinkau vieną pigiausių iš namų, tačiau britišką ir jaukų. Užsisakiau visam mėnesiui. Ir tai buvo puikus pasirinkimas, tačiau gyvenau Britanijoje, bet nesijautė, jog gyvenčiau Londone. "Į miestą" išlėkdavau retais atvejais tik su reikalais. Čia tas atvejis, kai gyveni Londone Londono nematydamas.

Tuo tarpu vykdama į Edinburgą užsisakiau vieną naktį hostelyje 4 dienos prieš skrydį. Teoriškai tai yra visiškai pamišėliškas variantas atvykti su krūva daiktų be jokios garantuotos gyvenamosios vietos.

Praktiškai, tame nėra nieko negarantuoto. Net ir turistinio sezono metu (liepą) buvo, iš ko rinktis nakvynę sekančiai nakčiai. O dabar, sausį, galima gyventi kur tik panorėjus ir kaip tik panorėjus. Turistų vis dar yra ir, pasirodo, sausį keliauti po Škotiją nėra taip jau ir blogai! Nešalta (sąlyginai), oras geras, dažniausia - giedras mėlynas dangus, o jei lyja - tik paryčiais, kada niekas to nemato. Panašiai buvo atsikrausčius į Londoną, kada pasitaikė išskirtinai giedri metai ir vasara. Žinau, jog su lietumi Škotijoje teks susidraugauti, bet nemanau, kad tai bus sunku.

Grįžtant prie negarantuotumo. Psichologiškai atrodo, kad vežantis visus savo daiktus (nuo jogos kilimėlio ir patalynės iki kompiuterio) su savimi judėti tarp vietų yra beprotiškai sunku. Praktiškai, mano visi daiktai telpa į vieną didelę kuprinę, kurios svorio visiškai nesijaučia, nes už ją pakankamai sumokėjau, ir į didžiulį lagaminą, kuris pervažiavo skersai Edinburgą niekur neužkliūdamas.

Pirmasis mano užsakytas hostelis buvo pigiausias variantas pirmai naujųjų metų dienai.

Hostelis iš išorės, link jo einant. Įsikūręs bažnyčioje.

O dėl to, kad hostelis yra senoje bažnyčioje, čia labai labai šalta. O gal tai tik miego trūkumas?

I feel ya man

Vaizdas pro mano miegamojo stogą

Vaizdas į miegamąjį. Vertinu paveikslus. Golfo lazdomis apklijuotos sienos - įdomi dekoracija.

Sekančią turistams išvykus, nusprendžiau pabandyti kai ką kito - pačiame pačiame centre įsikūrusį gerais atsiliepimais puošiamą hostelį.

Ir išsyk šia vieta susižavėjau.

Dekoracijos! Dekoracijos!

Ne veltui Škotija turi tiek daug garsių rašytojų, kai visas miestas - mūza

Kadangi hostelis pigus (daug pigiau už nuomą ir šimtus kartų pigiau už nuomą pačiame pačiame centre), leidau sau paišlaidauti ir apsigyventi mažesniame kambaryje, kuriame kartais būnu visai viena, jei keliautojų tomis dienomis mažiau.

Atsigabenant visus savo daiktus į hostelį lieka vienas klaustukas - ką daryti su visais savo daiktais? Atrodo, niekur nieko negali palikti, viską turi prižiūrėti. Kas bus su mano kompiuteriu? Mano telefonu? Mano lagaminu? Mano viskuo....

Galbūt dėl to, kad tai yra low season (neturistinis sezonas) hostelis jaučiasi labiau kaip namai nei kaip hostelis. Jau pirmomis dienomis pastebėjau, kad žmonės palieka kuprines, kompiuterius, išeina į tualetą ar virtuvę ir niekas nė per centimetrą prie daiktų nesiartina. Šiuo metu darbuotojų daugiau nei keliautojų, bet net ir keliautojai atrodo itin pagarbūs, besilaikantys savo erdvės.

Vaikštinėdama po miestą pajutau tokį dalyką. Čia tarsi viskas tau sako: "aš nesielgsiu su tavimi kaip su gyvūnu, tai tu toks ir nebūsi". Jauti, kad į tave akimis niekas nebado, kad niekas neprižiūri, vogsi ar nevogsi, čia jaučiasi kažkoks tikėjimas, kad tu esi supratingas išsilavinęs žmogus. Mažytės detalės, bet per kelias dienas tos detalės susideda į būtent tokį paveikslą.

Londone esi nematomas, lašas visko mačiusių žmonių jūroje, laisvas būti kuo nori - ir geriau būk kuo nors, antraip kam su tavimi bus įdomu. Ten esi laisvas būti viskuo. Tačiau po kurio laiko pradedi jausti didelį žmonių susvetimėjimą. Nematomumo kaina. Milžiniški atstumai ir rat race prie to natūraliai prisideda. Pradedi pastebėti, kaip žmonių sielos trupa, kol jie bando uždirbti visoms savo svajonėms ir išgyventi parduodami gyvenimo kokybę.

Dar gal anksti sakyti, bet Edinburge tarsi tampi matomas. Ne bloga prasme. Žmogiškąja prasme. Žmonės čia vienas kitą jaučia ir pastebi. Dar nespėję užkliūti atsiprašo. Domisi, šypsosi, bendrauja, nesitranko kuprinėmis ir krepšiais, nes tikrai mato. Tai yra Vilniaus dydžio miestas, tačiau žmonės vienas kitam savi lyg kaime.