Apsigyvenimas Londone buvo pabandymas, o
apsigyvenimas Edinburge - tobulinimas ir taisymas. Galėčiau tai pasakyti
kokiais nors profesiniais IT terminais, bet nesiverčia liežuvis.
Prieš
atvykdama į Londoną vargais negalais 2-3 savaitės prieš skrydį išsirinkau vieną pigiausių iš
namų, tačiau britišką ir jaukų. Užsisakiau
visam mėnesiui. Ir tai buvo puikus pasirinkimas, tačiau gyvenau
Britanijoje, bet nesijautė, jog gyvenčiau Londone. "Į miestą"
išlėkdavau retais atvejais tik su reikalais. Čia tas atvejis, kai gyveni
Londone Londono nematydamas.
Tuo tarpu vykdama į
Edinburgą užsisakiau vieną naktį hostelyje 4 dienos prieš skrydį.
Teoriškai tai yra visiškai pamišėliškas variantas atvykti su krūva
daiktų be jokios garantuotos gyvenamosios vietos.
Praktiškai,
tame nėra nieko negarantuoto. Net ir turistinio sezono metu (liepą)
buvo, iš ko rinktis nakvynę sekančiai nakčiai. O dabar, sausį, galima
gyventi kur tik panorėjus ir kaip tik panorėjus. Turistų vis dar yra ir,
pasirodo, sausį keliauti po Škotiją nėra taip jau ir blogai! Nešalta (sąlyginai), oras geras, dažniausia - giedras mėlynas dangus, o jei lyja -
tik paryčiais, kada niekas to nemato. Panašiai buvo atsikrausčius į
Londoną, kada pasitaikė išskirtinai giedri metai ir vasara. Žinau, jog
su lietumi Škotijoje teks susidraugauti, bet nemanau, kad tai bus
sunku.
Grįžtant prie negarantuotumo. Psichologiškai
atrodo, kad vežantis visus savo daiktus (nuo jogos kilimėlio ir
patalynės iki kompiuterio) su savimi judėti tarp vietų yra beprotiškai
sunku. Praktiškai, mano visi daiktai telpa į vieną didelę kuprinę,
kurios svorio visiškai nesijaučia, nes už ją pakankamai sumokėjau, ir į
didžiulį lagaminą, kuris pervažiavo skersai Edinburgą
niekur neužkliūdamas.
Pirmasis mano užsakytas hostelis
buvo pigiausias variantas pirmai naujųjų metų dienai.
Hostelis iš išorės, link jo einant. Įsikūręs bažnyčioje.
O dėl to, kad hostelis yra senoje bažnyčioje, čia labai labai šalta. O gal tai tik miego trūkumas?
I feel ya man
Vaizdas pro mano miegamojo stogą
Vaizdas į miegamąjį. Vertinu paveikslus. Golfo lazdomis apklijuotos sienos - įdomi dekoracija.
Sekančią turistams išvykus, nusprendžiau pabandyti kai ką kito - pačiame
pačiame centre įsikūrusį gerais atsiliepimais puošiamą hostelį.
Ir išsyk šia vieta susižavėjau.
Dekoracijos! Dekoracijos!
Ne veltui Škotija turi tiek daug garsių rašytojų, kai visas miestas - mūza
Kadangi hostelis pigus (daug pigiau už nuomą ir šimtus kartų pigiau
už nuomą pačiame pačiame centre), leidau sau paišlaidauti ir apsigyventi
mažesniame kambaryje, kuriame kartais būnu visai viena, jei keliautojų
tomis dienomis mažiau.
Atsigabenant visus savo
daiktus į hostelį lieka vienas klaustukas - ką daryti su visais savo
daiktais? Atrodo, niekur nieko negali palikti, viską turi prižiūrėti.
Kas bus su mano kompiuteriu? Mano telefonu? Mano lagaminu? Mano
viskuo....
Galbūt dėl to, kad tai yra low season
(neturistinis sezonas) hostelis jaučiasi labiau kaip namai nei kaip
hostelis. Jau pirmomis dienomis pastebėjau, kad žmonės palieka kuprines,
kompiuterius, išeina į tualetą ar virtuvę ir niekas nė per centimetrą
prie daiktų nesiartina. Šiuo metu darbuotojų daugiau nei keliautojų, bet
net ir keliautojai atrodo itin pagarbūs, besilaikantys savo erdvės.
Vaikštinėdama
po miestą pajutau tokį dalyką. Čia tarsi viskas tau sako: "aš
nesielgsiu su tavimi kaip su gyvūnu, tai tu toks ir nebūsi". Jauti, kad į
tave akimis niekas nebado, kad niekas neprižiūri, vogsi ar nevogsi, čia
jaučiasi kažkoks tikėjimas, kad tu esi supratingas išsilavinęs žmogus.
Mažytės detalės, bet per kelias dienas tos detalės susideda į būtent
tokį paveikslą.
Londone esi nematomas, lašas visko
mačiusių žmonių jūroje, laisvas būti kuo nori - ir geriau būk kuo nors,
antraip kam su tavimi bus įdomu. Ten esi laisvas būti viskuo. Tačiau po
kurio laiko pradedi jausti didelį žmonių susvetimėjimą.
Nematomumo kaina. Milžiniški atstumai ir rat race prie to natūraliai
prisideda. Pradedi
pastebėti, kaip žmonių sielos trupa, kol jie bando uždirbti visoms savo
svajonėms ir
išgyventi parduodami gyvenimo kokybę.
Dar gal anksti
sakyti, bet Edinburge tarsi tampi matomas. Ne bloga prasme. Žmogiškąja
prasme. Žmonės čia vienas kitą jaučia ir pastebi. Dar nespėję užkliūti
atsiprašo. Domisi, šypsosi, bendrauja, nesitranko kuprinėmis ir
krepšiais, nes tikrai mato. Tai yra Vilniaus dydžio miestas, tačiau
žmonės vienas kitam savi lyg kaime.
"Prašau nemaitinti mielo šuns. Ji darosi per stora. Daktaro nurodymai. Ačiū"
3 mėnesiai (ir 9 dienos) praėjo lyg ką tik būčiau atvažiavusi į Lietuvą. Tačiau pasikeitęs horizontas primena, jog atvykau gražiausiu rudens metu, kada medžiai pasidengę spalvotais lapais, bet vis dar tvirtai laikosi ant šakų. Šiandien tos pačios medžių alėjos nuklotos reklamos baltumo sniegu, apvyniojančiu nuogas šakas.
Taip tikriausiai praeina bet kokie 3 bet kur praleisti mėnesiai, nes neatsimenu atkarpos, kada laikas būtų ėjęs lėtai. Tik vaikystėje, kada laukiau nemėgtos mokyklos pabaigimo ir išvykimo į mano tada taip išsvajotą ir visko gero atnešusį Vilnių, kuris vis dar kažkokia prasme yra mano namai, bet kol kas nepasiilgti.
Prieš grįždama iš Londono maniau, kad bet kuria proga keliausiu į Vilnių, bet po pirmojo apsilankymo supratau, kaip aš jo nemėgstu ir koks jis man [dabar] svetimas, tad jaukinausi Uteną. Užmečiau akį į darbo galimybes Lietuvoje, bet vienintelės profesijos, padėsiančios man įpirkti tarptautines keliones, vėl pririštų prie stalo, kad ir fantastiškame ofise, bet darant tai, kame nematau prasmės. Norėčiau matyti; būtų kur kas paprasčiau gyventi, bet nežinau, kada ir ką tokio perskaičiau, kad prasmę matau visai kituose dalykuose.
Kita vertus, viskas nutinka ne veltui. Ir toji knyga ar sutiktas žmogus, pakeitęs mano požiūrį, atsirado ne veltui. Viskas sustoja į vietas žvelgiant atgal, kai tuo tarpu norint atspėti ateitį prieš akis matai tik storą sunkią užuolaidą. Raudoną, mano atveju. Ir toliau nieko nesimato. Kai kuriuos tai gąsdina - tasai nežinojimas - ir žmonės deda bet kokias pastangas kažką užsitikrinti, kažką žinoti, kažkaip tą užuolaidą patraukti.
Tokiu atveju nutinka trys variantai: arba jis pasiduoda ir grįžta prie pažįstamų dalykų, vietų, veiklų, žmonių, vidutinio, nuspėjamo, nuobodaus gyvenimo. Arba eina tolyn ir su viskuo susitvarko, kaip vaikas išmoksta plaukti įmestas į vandenį. Arba nuskęsta. Būna ir taip. Bet mano variantas yra trečias: dažniausiai tai nėra šokimas į vandenį. Nevengiu ir to - tai grūdina, moko, įkvepia ir suteikia pagrindą trečiam variantui. Tas pagrindas yra patirtis, savęs pažinimas ir žinios.
Išmokau ir priėmiau, kad nežinomybė nėra kažkas baisaus ar blogo. Tai yra nuotykis ir tai, kas buvo nesuplanuota/ neapgalvota/ neapskaičiuota man dažnai atnešdavo tai, apie ką nebūčiau pagalvojusi, bet kažką nuostabaus: jausmą, nuotykį, emocijas, gyvenimą. Mano galva, kiekvieno žingsnio apgalvojimas ir apskaičiavimas atima netikėtas galimybes ir progas, kurios į galvą nešautų. Mane traukia eiti ir pasižiūrėti, kas gi bus, kaip gi bus, ką pamatysiu, ką sužinosiu.
Savęs pažinimas, patirtis ir žinios duoda pagrindą. Pirmiausia, aš geriau žinau, ką galiu, o domėdamasi įvairiausiais žmonėmis žinau, jog žmogaus galimybės gal ir ne beribės, bet kur kas toliau nei dauguma mano. Bet kokiu atveju, jei kalbama apie keliavimą į nežinomą miestą, nežinomą kraštą...dabar tai jau nėra nežinoma. Ir į Londoną neišvykau nieko nežinodama. Mačiau šį miestą prieš atsikraustydama. Gyvenau ir dirbau Amerikoje prieš tai. O dabar kraustantis į Škotiją tai mažiau nežinoma nei kad prieš kraustantis į Londoną. Dėl to šį kartą nepergyvenu nei dėl nakvynės, nei dėl darbo galimybių. Ir keliavusi esu ilgesniais periodais planuodama tiktai sekančią naktį. O argi dabar kažkas baisiau? Tik mažiau keliausiu tarpmiestiniais autobusais ir daugiau ieškosiu darbo ir veiklos.
Kas būtų pagalvojęs, kad gyvensiu Škotijoje... Nė minties nebuvo, nei idėjos. Nors apie Londoną irgi negalvojau, bet kai pagalvojau, tai po 2 mėnesių ten ir gyvenau.
Taigi, atgavusi protines, fizines ir dvasines jėgas, šiek tiek sustygavusi mintis grįžtu į erdvę, kur tos mintys, tikriausiai, vėl išsitaškys. Bet juk toks gyvenimas. Niekas nėra amžina, ir niekas nestovi vietoje. O jei manai, kad stovės, tau pats gyvenimas kažką numes ir sujauks. Statiškumas yra nenatūralus dalykas ir ypač gyvoje būtybėje. Ne veltui civilizacija nuolat plėtėsi, augo, keitėsi, nes žmonės smalsūs ir siekia save realizuoti. Tik ribojantys įsitikinimai ir daugybė baimių įkiša į rėmus, kurie tampa amžinu kalėjimu. Įdomu tai, kad tos sienos, grotos ir spynos yra įsivaizduojamos ir tik pats save žmogus ten laiko...
Vėl grįžtu į realų pasaulį. Į tą, kur reikia ieškoti darbo ir dirbti, rasti tinkančius namus, kurti naujas pažintis, kur veikia gydytojai, bankai, mokesčių surinkėjai ir visos kitos laiką užpildančius "reikalus" kuriančios institucijos, parduotuvės bei pastangos palaikyti tam tikrą įvaizdį, nes jau dažniau teks lįsti į viešumą.
Taip ir nugrimzta žmonės į komfortą, kada daug galvoti ir daryti nereikia, laikas nespaudžia, nuomos mokėti nereikia, o maisto visada yra. Nežinau, kiek laiko tas komfortas truktų iki kol suprasčiau, kad visiškai savęs nerealizuoju, kad stebiu, kaip kiti gyvena ypatingus gyvenimus, o aš savąjį leidžiu prie kompiuterio. Juk galiausiai skaitymas/mokymasis/meditacija nebetenka prasmės, jei tai nėra panaudojama.
Per šitą laiką nuveikiau kur kas mažiau nei planavau, tačiau nepraleidau jo ir visiškai veltui.
1. Man trukdo dideli kiekiai nesutvarkytų nuotraukų ir kitų failų kompiuteryje. Ne viską įveikiau, tačiau, manau, apie 50% bus. Kai kurios iš nuotraukų atsiranda čia dėl to, kad praradus kompiuterį, bent jau šiokios tokios jų kopijos išliktų.
2. Praplėčiau finansų ir investavimo žinias bei pradėjau kurti šį tą, kas, tikiuosi, pakeis samdomą darbą į tai, kaip aš įsivaizduoju laimingą gyvenimą.
3. "Keliavau" po pasaulį rusiškai, labiausiai po Amerikas.
4. Reguliariai mokiausi apie buitį. Sužinojau tokius dalykus:
Namuose negalima turėti kaktusų, nes iširs šeima. Jei laikyti, tai tik trumpai, iki kol paaiškės šeimos paslaptys.
Nevedę vyrai negali sau siūti marškinių, nes tuomet moterys jais lengvai manipuliuos.
Šaukštų, peilių ir šakučių negalima laikyti krūvoje: jie turi būti išskirstyti. Antraip visas gyvenimas vartysis ir bus visokių problemų. Pvz., vyras grįš namo ir pasakys žmonai, jog nuo šiol jo meilužė gyvens kartu.
Negalima miegamajame laikyti tuščio lagamino. Nelaimės.
Draugams negalima nešioti vienodų daiktų - susipyks.
Negalima laikyti daiktų iš praeities, kitaip praeitis nenustos persekioti ir jos niekaip nepavyks paleisti.
Namuose galima turėti tik vieną didelį veidrodį. Antraip nelaimės.
Namuose negalima laikyti kinrožių, nes tai mirties gėlė ir skleidžia labai blogą energiją.
Negalima dovanoti laikrodžių, nes tokia dovana atima iš žmogaus jo laiką.
Negalima žiūrėti į veidrodį naktį, nes tai tarsi portalas į kitą pasaulį, į kurį gali nuklysti siela. Palikęs sielą kitame pasaulyje, žmogus praranda susidomėjimą gyvenimu ir lėtai pameta protą.
Negalima fotografuoti miegančių žmonių, nes tikima, jog žmogaus siela naktį palieka žmogaus kūną ir kūnas tampa bejėgis. Blykstė ir nevaldoma energija gali stipriai sužaloti neapsaugotą sapnuojančio žmogaus biolauką.
Negalima parduotuvės kvitų laikyti tuščiuose maišeliuose, nes nesiseks su pinigais.
Negalima imti monetų gatvėje arba iš pavydinčių žmonių ir priešų rankų. Pinigai yra galingas magiškas įrankis, kurio sąmokslas gali rimtai paveikti jūsų gyvenimą.
Jei nori prie savęs pririšti asmenį, tada duok jam tokią pačią apyrankę ar raktų pakabuką kaip ir tu turi.
Puodelių skaičius namuose turi būti lyginis.
Negalima pinigus laikyti keliose skirtingose rankinėse. Reikia vienoje.
Geriau nelaistyti kitų žmonių gėlių, nes teks laistyti ašaras.
Negalima pinigų leisti algos gavimo dieną. Taip pat negalima mokėti algą vakarais.
Kalbos apie ateitį nuvaiko sėkmę.
Negalima po namus vaikščioti lauko batais - taip mindoma savo paties laimė.
Jei tavo darbinis telefono numeris baigiasi nulio simboliu, esi ne savo vietoje. Geriau pakeisti darbą, antraip viskas darbe ir asmeniniame gyvenime susigadins.
Jei tavo namo numeris baigiasi "0" simboliu, geriau skaitmenų ant durų nekabinti, antraip tuose namuose laimės nebus. Jei jau buvo pakabinta, belieka išsikraustyti.
Įsikėlus į naujus namus - pirktus ar nuomojamus - negalima visus metus keisti šlepečių. Antraip teks keisti vyrą ar žmoną.
Katinui būtinai reikia duoti vardą.
...ir taip toliau...
5. Aplankiau Maroką.
6. Skaičiau žurnalus, knygas, žiūrėjau gerus filmus namuose ir Izraelietišką kiną bibliotekoje antradienio vakarais.
7. Kambarį palikau tvarkingesnį nei radau.
8. Išmokau kūrenti pečių ir šalia jo praleidau daug malonių rytų.
9. Svarbiausia: ilsėjausi ir klausiau vidinio balso apie tai, ką veikti toliau. Negali jo ignoruoti, net jei ir nesinori kažką veikti. Aptingimas prie mano svajonių gyvenimo neprives. Juk visada norisi judėti į priekį...
10. Susidariau penkerių metų tikslus, vienerių metų irgi. Būtų gaila po bet kurio iš tų terminų vis dar būti lygiai toje pačioje vietoje. Vienas iš gyvenimo malonumų yra atsigręžti atgal ir pasidžiaugti progresu bei procesu.
Na, aš vėl į kelią (kaip priklauso, nuotrauka išsiliejusi 😂)
Naujus metus sutikau Bristolio oro uoste. Mažytis, tačiau veikia viena kavinė. Nusipirkau didelį kavos ir pranaktinėsiu. Žmonių daug. Norint į tualetą visada yra ko paprašyti, kad pažiūrėtų lagaminą, o po didelio kavos tai daug reiškia. Na, jei žmonių nebūtų, tai ir prižiūrėti nereikėtų.
Po visą oro uostą groja klasikinį skonį turinti muzika (Krikštatėvis ir kažkas panašaus, ką groja pačioje Hario Poterio filmų pabaigoje).
Tiek laiko buvus namuose buvo sunku patikėti, suvokti, kad iškeliauju ir ne kelioms valandoms, bet keliems mėnesiams. Kai nėra konkrečios priežasties vykti, ir negali atsakyti į klausimą "kodėl", nes atsakymai ateina iš kažkur sielos gilumos, neišreiškiami žodžiais. Atrodo, kad jau žinau, kaip būna ir kokia toji emigracija. Bet esu tik 8 valandos nuo Edinburgo. Ir jis darosi vis tikresnis.
Iš kitos pusės, UK dabar man jau kaip ir dar vieni namai: pažįstama tvarka, turiu banko sąskaitą, telefono kortelę, svarų.. Atrodo, kad grįžau į dar vienus iš savo namų, o ne svetimą žemę. Klimatas ir tas - pažįstamai šaltas.
Va, jei būtų šilta, tai tada gal nei kūnas, nei protas nesuprastų, ką aš čia dabar darau.
